Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2014-04-16   Mindaugas Rastenis. Žodis apie Tėvą
 
 

Ateitininkų federacijos žurnalas „Ateitis“ šių metų antrajame numeryje paskelbė žurnalisto Mindaugo Rastenio prisiminimus apie savo tėvą – 2014 m. sausio 14 d. Vilniuje mirusį Ateitininkų federacijos Atkuriamojo komiteto pirmininką gydytoją Vincentą Rastenį (1922–2014). Šią publikaciją nuo kovo 20-osios platina ir portalas www.bernardinai.lt rubrikose „LUX/jauniems – Kelyje“ bei „Visuomenė – Atmintis“.

Rastenių šeima.

Šalia Tėvo darbo stalo bibliotekoje kabėjo dailininko Jono Janulio tapytas prof. Stasio Šalkauskio portretas: „Tai Lietuvos Platonas“, – paaiškino, kai dar būdami darželinukai su broliuku paklausėme. 1986 m., jau studijų laikais, minint profesoriaus šimtmetį, Tėvas supažindino su jo žmona, didinga ir elegantiška ponia Julija, sūnumi Juliumi.

Tąkart pranešimus apie ateitininkų vadą skaitė prof. Vanda Zaborskaitė, mano bičiulis Rimtautas Marcinkevičius, tada jaunas kardiochirurgas, pogrindinės Lietuvos jaunimo sąjungos narys: su Leonora Sasnauskaite, Mindaugu Kuzminsku, broliu Gediminu Rasteniu buvome įkūrę pogrindinę Lietuvos jaunimo sąjungą, išleidome keletą žurnalo „Juventus academica“ numerių, perdavėme į Vakarus – juos ištisai skaitė užsienio radijo stotys. Didelę įtaką tam turėjo ir ateitininkų ideologija – tai buvo mūsų dvasinės šaknys. Viename iš numerių perspausdinome Vytauto Mačernio „Kelis būsimojo lietuvio kataliko inteligento bruožus“ iš prieškario „Ateities“.

Šalkauskių namuose, ypač per ponios Julijos vardadienius, rinkdavosi Lietuvos elitas – dailininkai, rašytojai, vertėjai, muzikai, universiteto profesoriai, sutikau net buvusį prezidento Antano Smetonos adjutantą plk. Tadą Šakmaną.

Tai buvo tarsi nepriklausomos Lietuvos salelė: gėrėdamasis nuostabiais žmonėmis, klausydamasis jų kalbų, tarsi susiliesdavai su prarastąja Tėvyne.

Tokiomis progomis kalbėdavo ir Tėvas, puikus oratorius – visada gėrėdavausi jo šeimos ar bičiulių švenčių progomis sakomomis kalbomis – turiningomis ir prasmingomis.

Kartą jis tarsi sau pasakė: „Niekada net nesvajojau, kad man, buvusiam piemenukui, reiks darbuotis su vyskupais ir kardinolais.“ Mūsų namuose Panevėžyje ir Vilniuje viešėdavo jo kolegos – dr. Algirdas Neveravičius, dr. Antanas Rimšelis, poetai Antanas Miškinis, Jonas Graičiūnas, kunigai Vytautas Masys, Kazimieras Girnius, jo gimnazijos kapelionas kan. Petras Rauda, mons. Kazimieras Vasiliauskas, Nijolė Sadūnaitė, jaunystės draugas, generolo sūnus Algis Ladyga, brolio Gedimino krikštatėvis prof. kun. Juozapas Stakauskas, Petras Plumpa.

Graži, drąsi, puiki tai buvo karta, ištvėrusi prievartą, stačiusi, kūrusi, tikėjusi laisva Tėvynės ateitimi. Tarsi matau juos žiūrėdamas į 6-ojo dešimtmečio prancūzų filmų aktorius: iš tremčių sugrįžę mokytojai ir partizanai, jų ryšininkai, nepaisant skurdo ir nepriteklių, atrodė būtent, tikri frantai! Tarp jų tiesiog negalėjai netapti pogrindininku – tavo gyvenimo tikslas buvo nulemtas.

„Iš linksmiausios – medicinos srities – perėjau į liūdniausią“, – taip pasakydavo, kai iš Panevėžio gimdymo namų buvo perkeltas į VU Onkologijos institutą. „Ne gydytojas, o funkcija“, – sakydavo apie prastus gydytojus.

Su mama rūpinosi, kad būtume visapusiškai išsilavinę – brolis ir seserys baigė muzikos, dailės mokyklas. Kartą vasarojome pas jo brolį mokytoją Balį, romantiškai nakvojome kaimo mokyklėlėje ant grindų. Tėvas klausia: „Vaikai, pridėkit ausis – ką girdit?“ Nustebę atsakome, kad nieko. „O aš girdžiu daraktoriaus ir knygnešių žingsnius, vaikų klumpių kaukšėjimą.“ Su šypsena tai prisimenu visą savo gyvenimą.

Arba dar: vėlyvas ruduo, po kojomis šiugžda lapai, grįžtame namo. Jis iš darbo, aš – iš mokyklos. Pradeda vokiškai deklamuoti J. W. Goethe‘s „Girių karalių“, čia pat verčia į lietuvių kalbą: „Kas joja nakčia tarp girių gūdžių? / Tai tėvas su savo mažu vaikučiu. / Berniuką glaudžia jis prie širdies, / Prispaudęs laiko prie savo peties.“

Tėvas mėgo operą – Verdi „Nabuką“, „Traviatą“, Gounod „Faustą“, draugavo su geriausiu visų laikų Lietuvos bosu Antanu Kučingiu. Pats užtraukdavo Žermono ar Alfredo arijas, mus su broliu dar vaikystėje išmokė kariuomenės žygio dainos „Mes, Lietuvos kareivėliai...“ – aidėdavo Troškūnų laukai ir Anykščių kloniai nuo vaikiškų balselių.

Panevėžyje nepraleisdavo geriausių spektaklių premjerų – visi žiūrėjome „Makbetą“, „Lauke, už durų“, „Svogūnėlių pagrobimą“, „Pražūtingą apsvaigimą“, „Prieblandoje“. Iš įprastinės savo darbo vietos – režisieriaus kabinos salės gale linkteldavo Juozas Miltinis. Nevėžio pakrantėmis mėgo pasivaikščioti trise – su Vaclovu Blėdžiu, neužmirštamu Samoduku, ir daktaru Antanu Rimšeliu, dideliu teatro gerbėju ir žinovu.

Skirtingai nuo dabartinio jaunimo, mūsų, vaikų, gyvenimas buvo dvejopas: teko būti pionieriais ir komjaunuoliais, bet iš tėvo, mamos, jų sukauptos bibliotekos žinojome, kad buvo nepriklausoma Lietuva. Mokėjome nesuklastotą istoriją – iš gyvų jų bičiulių prisiminimų, „Ateities“, „Kario“, „Židinio“, „Naujosios Romuvos“, vaikų žurnalų. Okupacijos laikais visa tai gulėjo vadinamuosiuose specfonduose, ir net mokslo darbuotojams reikėdavo specialaus leidimo, o mes naudojomės neregėta privilegija. Tėvas rūpestingai rinko knygas Lietuvos istorijos tematika, lankėsi antikvariatuose, kruopščiai jas įrišdavo Knygų rūmuose.

Iš tokio lobyno pasisemtu turtu galėjai dalytis su artimiausiais draugais, nors turėjome būti atsargūs: KGB sekė mokytojus, gydytojus, mokinius, net patį Juozą Miltinį. Mūsų, Panevėžio J. Balčikonio mokyklą, tarsi saugojo ir globojo didžiųjų pedagogų – J. Lindės-Dobilo, G. Petkevičaitės-Bitės dvasia, jų tradicijas tęsė ir mūsų mokytojai: gerbė mūsų bręstančias asmenybes, nejautėme okupantų primestos ideologijos nei per literatūros, nei per istorijos pamokas. Mokytojai nesikišo net į mūsų rengiamus privalomus revoliucijų minėjimus – buvo abipusis pasitikėjimas. Matyt, gera priedanga mūsų mokytojams ir mokyklos vadovybei buvo sustiprintas fizikos ir matematikos mokymas – būreliai, rengimasis olimpiadoms. Dar sutikome nepriklausomybės laikų mokytojų – matematiką dėstė tėvo mokytojas Silvestras Bortkevičius, lietuvių kalbą – ateitininkė mokytoja Elena Gabulaitė.

Tėvas visada buvo ten, kur tuo metu buvo reikalingiausias Tėvynei. Mačiau, kaip 1989 m. sausio 7 d. Vilniuje vykusioje ateitininkų ir katalikiškos visuomenės konferencijoje buvo išrinktas Lietuvos ateitininkų federacijos atkūrimo komiteto pirmininku, 1989 m. lapkričio 25–26 d. – Ateitininkų federacijos Atkuriamajame suvažiavime – Ateitininkų federacijos vicepirmininku. Iki to buvo kelionės po Lietuvą su Arvydu Žygu, kitais pasišventėliais. Ir visa tai – po sekinamo gydytojo darbo, ligonių priėmimų ir operacijų.

Katalikiškumą ir ateitininkiškumą Tėvas skelbė ne tik žodžiais, bet ir liudijo savo gyvenimu ir darbais. Per 52 gydytojo darbo metus į pasaulį palydėjo tūkstančius naujagimių, atliko dešimtis tūkstančių operacijų, budėdamas praleido tūkstančius naktų. Kolega dr. Tadas Petraitis prie karsto pasakė: „Pacientai ir dabar jo klausia.“

Visada didžiuodavosi ateitininkų jaunimu, laukdavo apsilankant Redos Sopranaitės, dr. Daivos Kuzmickaitės, doc. dr. Vaidoto Vaičaičio, Vygando Malinausko ir kt. Visą mūsų šeimą sujaudino, kaip jautriai ir gražiai ateitininkai ir jų vadai palydėjo mūsų Tėvą į amžinybę, mišias aukojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, kun. Vaclovas Aliulis.

„Vaikai, tėvas grįžta iš darbo – bėkit pasitikt!“ – paragindavo mama arba per budėjimus paruošdavo „lauknešėlį“, ir mes skuosdavome į ligoninę. Vaistų, operacinės kvapas sklisdavo nuo jo, knirkdavo ir plyšodavo palatose naujagimiai – pasitikdavo šypsodamasis, elegantiškas ir baltas. Tikiu, kad toks jis mus pasitiks ir amžinybėje.

 
 
    Atgal...