Dalykiškai ir šiltai su Anykščių L. ir S. Didžiulių viešąja biblioteka bendraujantis, nuolat į Kraštotyros ir leidybos skyrių užsukantis prof. Osvaldas Janonis šį kartą nustebino kraštotyrininkus nauju leidiniu „Surdegis ir jo apylinkės“.

Surdegis ir jo apylinkės : atminimo knyga / Vilniaus universitetas; Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugija; Anykščių rajono savivaldybės Surdegio bendruomenė; parengė Osvaldas Janonis; [redaktoriai: Janina Baublienė, Vituolis Joneliūnas, Povilas Lapeikis]. – Kaunas, 2014. – 380 p.: iliustr.

– Kas paskatino Jus sudaryti leidinį apie Surdegį ir jo apylinkes?

– Norėjosi, kad kiekviena nauja karta žinotų savo gimtojo krašto praeitį. Siekiau sukurti savotišką paminklą nykstančiam Surdegiui. Norėjau, kad knygos turinys užgriebtų kiekvieno surdegiečio protą, pakutentų širdį, ramintų sielą, sukeltų pasididžiavimo savo miesteliu ir jo apylinkėmis jausmą, būtų viena iš priemonių savo gimtojo krašto meilei jų vaikuose ugdyti ir palaikyti. Esu tvirtai įsitikinęs, kad tokios knygos yra galinga kraštiečių jungtis.

– Kodėl pakeitėte knygos žanrą? Anksčiau planavote sudaryti enciklopedinį žodyną.

– Pasirodė, kad neapskaičiavau savo jėgų. Kai kuriuos straipsnius jam galėtų parašyti tik tam tikros srities specialistas (archeologas, etnografas ir pan.). Teko ieškoti naujo žanro. Juo (atminimo knyga) esu labai patenkintas. Surdegio miestelis nyksta. Knyga primena jo turtingą praeitį ir beveik apie aštuonis tūkstančius jo ir apylinkių gyventojų nuo XVI a. pradžios.

– Kuo ji turėtų sudominti skaitytoją?

– Stengiausi iškelti į šviesą brangius ir brangintinus kaimui praeities faktus. Knyga paliečia jautriąsias miestelio gyvenimo stygas nuo seniausių gadynių lig šiam laikui, atverčia ne vieną visiškai pamirštą ir nežinomą istorijos puslapį, vienaip ar kitaip užkliudo visas miestelio ir jo 50 apylinkių gyvenimo puses ir rūpesčius įvairiais istorijos laikotarpiais: draugijas, ratelius, organizacijas, leidinius, bažnyčią, mokyklas, koplyčias, varpų istoriją, religines šventes, administracinę-teritorinę Surdegio priklausomybę, švietimą, kultūrą ir meną, sveikatos apsaugą, prekybą, ūkį, paštą, telefoną, elektrą, radijo tašką, sporto plėtotę, liaudies menininkus ir pan. Paminėti miestelyje ir jo apylinkėse gyvenę kitataučiai. Pirmą kartą skaitytojas galės pasiskaityti faktografinę Šv. Dvasios vienuolyno, kuris labiausiai ir garsino miestelį, istoriją.

– Kuo, Jūsų manymu, išskirtinis šis leidinys?

– Nesinorėjo būti politikos vėjų pučiama nendrele. Siekiau pakilti virš sudrumsto politikos sūkurio ir parengti nepolitizuotą knygą. Skaitytojas viename leidinyje galės pasiskaityti ir apie kunigus bei ateistus, ir apie partizanus bei sovietinės valdžios atstovus, ir tremtinius bei kolchoze plušusius gimtinėje likusius žmones. Tokio sudėtingo, aštriabriaunio gyvenimo būta, tokį jį norėjau ir atspindėti.

– Iš kur ėmėte žinias šiam leidiniui?

– Knygoje nieko iš fantazijos nesemta. Žinias leidiniui teko sunešioti grūdas po grūdą. Peržiūrėta gausybė knygų ir periodinių leidinių  iš Lietuvos ir kitų šalių bibliotekų, iš Lietuvos archyvų, leidinys „Lietuvos gyventojų genocidas“, gyventojų ūkinės knygos, Anykščių krašto žinynai, internetas.

– Ką galėtumėte pasakyti apie atminimo knygos tęstinumą?

– Atminimo knygos rengimas – darbas nepabaigiamas. Šiuo leidiniu pavyko tik praskleisti Surdegio praeities uždangą. Matau daug nevienodumų, netobulumų ir kitų trūkumų. Be abejo, atsiras nemažai dalykų, kurie praleisti dėl nežinojimo. Trūksta daugelio surdegiečių nuopelnų savo gimtajam kraštui išvardijimo. Kviečiu jų vaikus, anūkus, proanūkius, proproanūkius užlopyti šias spragas. Prašau atsiliepti visus, ką nors įdomaus, svarbaus ir vertingo žinančius apie Surdegį ir jo apylinkes.

– Dėkoju Jums už pokalbį bei Anykščių L. ir S. Didžiulių viešajai bibliotekai padovanotus leidinius.

Su O. Janoniu kalbėjosi Aušra MIŠKINIENĖ