Spalio 28-ąją Anykščių koplyčioje – Pasaulio anykštėnų kūrybos centre kultūros vakaras buvo skirtas žmogui, anykštėnui meno kūrėjui, kurio veidas jau išblukęs iš atminties. Tačiau jo, dievdirbio Petro Blažio, kūriniai pasiekė XXI amžių ir vis dar gyvena šalia, liudydami savitą liaudies menininko stilių ir talentą.

1864 metų rugsėjo 30-ąją Vaišviliškiuose, kaime netoli Šventosios tarp Anykščių ir Kavarsko, gimęs iš užaugęs Petras Blažys, sukakus lygiai 150 metų nuo tos dienos, tapo knygos herojumi.

Jo anūkas rašytojas Rimantas Povilas Vanagas, su kuriuo senelis prasilenkė visu ketvirčiu amžiaus, parengė ir „Petro ofseto“ leidykloje išleido knygą „Gyvenimas pagal Petrą“, kurią apibūdino „iš šeimos biblijos“. Knygos viršelyje, kurį parengė anykštėnė knygos dailininkė Loreta Uzdraitė, – bene unikaliausias iš išlikusių dievdirbio kūrinių, namų altorėlis su Švč. Mergelės Marijos statula, saugomas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Koplyčioje į Petrą Blažį, į jo kūrybą ir jos poveikį dabarčiai buvo pažvelgta keliais rakursais. Mokslininkė menotyrininkė dr. Skaidrė Urbonienė, pirmoji ėmusi tyrinėti Rytų Aukštaitijos dievdirbio P. Blažio kūrybą, apibūdino menininką kaip savito braižo kūrėją, turėjusį savo stilių, kurį nesunku įžvelgti net ir tuose išlikusiuose kūriniuose, kurių autorystė jau pamiršta.

Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininko pavaduotoja Bronė Lukaitienė pažvelgė į „Gyvenimą pagal Petrą“ skaitytojos, žinančios R. Vanago kūrybą, akimis, ir pripažino naujausią jo knygą emocionaliausiu ir subjektyviausiu kūrybos vaisiumi. Pasak B. Lukaitienės, rašytoją vedė sielos  ilgesys, o rašydamas apie savo senelį šįkart jis atskleidė pats save, liudijo savo širdies skausmą pavėlavus: nepaklausus, neišgirdus, nenufotografavus.

Pats R. Vanagas tvirtino, kad knygoje „Gyvenimas pagal Petrą“ yra viskas, ką šiandien galima pasakyti apie dievdirbį Petrą Blažį – „ir net daugiau“. Autoriaus nuomone, per keletą metų, kol buvo kauptos žinios šiai šimto puslapių knygelei, tapo aišku, kad jau niekas daugiau apie šį menininką, mirusį 1924 metais, nebepasakys.

Rašytojas  prisiminė spėjęs aplankyti tuomet dar gyvą antrą šimtą metų pradėjusį kunigą Eduardą Simašką, augusį gretimam Pasusienio kaime. Dvasininkas prisiminė, kaip atrodė P. Blažys, bet atrasti jo veidą senoje nuotraukoje, kur jis 1915 m. tikriausiai fotografavosi per brolio vestuves, jam jau nebepavyko. „Pažvelk širdimi...“ – tąkart pataręs anūkui senasis kunigas, ir R. Vanagas pasirinko vieną iš nuotraukoje įamžintų vyrų, nujausdamas, kad tai gali būti jo senelis.

O P. Blažio prieš šimtmetį kurtų kryžių vis dar yra – tiesa, jie jau nebepanašūs į tokius, kuriuos anuomet kūrė menininkas, bet nykstantys jų siluetai vis dar mena kūrėją. Vieną tokį kryžių Ažuožeriuose, prie mokytojų Šilinskų sodybos, aptiko senelio pėdsakais kantriai ėjęs anūkas.

Dar vieną kryžių, stovintį palei kelią iš Ažuožerių į Dabužius, Koplyčioje priminė kasdien tuo keliu važinėjantis Anykščių savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Valentinas Patumsis. „Šitas kryžius statytas lygiai prieš šimtą metų – ar tik nebus ir jis Petro Blažio?..“ – naują mįslę užminė anykštėnas.

Leidinį papildė Vijoletos Vanagienės sudarytas Blažių giminės medis, kuriame susietos septynios šios giminės kartos: nuo P. Blažio senelio Liudviko Blažio, gyvenusio XIX a. pradžioje, iki R. Vanago anūkų Gustės, Domanto ir Dainos, augančių XXI amžiuje.

Kultūros vakare skambėjo dainos iš pašventupių, kuriuose prabėjo P. Blažio gyvenimas. Jas į Anykščius atsinešė Ažuožerių romantinio dainavimo grupė „Romantika“, vadovaujama Alvyros Simanonienės.

Šalies muziejuose saugoma vos apie dešimtį P. Blažio drožinių ar jo kūrinių fragmentų, surinktų XX a. etnografinėse ekspedicijose ir tik taip išlikusių. Liko ir šio menininko monumentaliųjų kryžių, stovėjusių Anykščių krašto kaimuose ir kapinėse, atvaizdai senosiose fotografijose. Šie paskutinieji autentiški vaizdai pasiekiantys dievdirbio Petro Blažio gyvenimą, dabar eksponuojami parodoje Koplyčioje.

Tautvydas Kontrimavičius