Vasario 13-ąją, penktadienį, grupelė Jono Biliūno gimnazijos gimnazistų – pirmokų, istorijos mokytojos Jūratės Musteikienės bei muziejininko Raimondo Guobio vedami, pakartojo 1945-ųjų vasario 15–16-osios nakties žygį, kai Lietuvos partizanai ant aukščiausio Storių kalno – Stulpakalnio iškėlė trispalvę.

Sutrumpintą R. Guobio pasakojimą apie tą jaunimo žygį publikavo vasario 21-osios laikraštis „Anykšta“. Pasakojimo autorius siūlo anykštėnams visą savo įspūdžių tekstą.

Kalvynų vieškeliu

Nuo nauja šviesa spindinčių gimnazijos rūmų pajudėjome tuoj po dešimtos. Iš viso 14 smagių mergaičių ir vyrukų bei du vyresnieji, išsidriekiantys grandine ar į kupetą susiburiantys, per kalvas kalveles kopė aukštyn, aukščiausių mūsų krašto kalnų link. Savi fotografai, filmuotojai, juokautojai ir skanduotojai.

Liudiškių pakraštėliai, prie kelio ir tolėliau išsibarstę vienkiemiai, dešinėje – Pajarskų rūmas. Tylus, regis, be nuo seno ten ant liekno stiebo besiplaikstančios vėliavos, Vokietijoje gyvenančio Broniaus įkeltos. Seniai begirdėjome, kaip gi tas barzdotas tėvynės patriotas laikosi, ar begyvas. Vėliava gi tik aštrios akies žvilgsnio pastebima, savo žvaigždėtu mėliu visai pažemy boluoja.

Senąją „ūlyčią“ pasiekę, po senmedžiais prie baltomis langinėmis besipuošiančios seniausios aukštaitiškos trobos ištraukiame iš krepšio sumaniai slėptą trispalvę, ištiesiame ir nusifotografuojame.

Geražodis Klemensui

Ąžuolai ir klevai gražuoliai savo kamienais storais ir viršūnių vainikais juosia nemenką plotą, seną sodybvietę, kadaise garsiajai Kairių giminei priklaususią.

Ten, ant kalvelės, ne taip seniai dar buvo garsiausiam iš Kairių – Antano Baranausko jaunystės bičiuliui Klemensui atminti skirta klėtelė. Bet nebuvo jai vietos kultūriniame rajono peizaže, nebuvo ji dažnai lankoma, nebuvo čia nei kas švenčiama, nei minima daug metų. Todėl ir šį primirštą namelį nugriovė. Tik kodėl jokio atminties ženklo Klemensui nebepastatė? Juk, pasak A. Baranausko, vyras buvo gabus kaip reta, gal šešiskart gabesnis ir žinąs kalbos bei kūrybos subtilybes nei „Anykščių šilelio“ autorius.

Partizaniškieji pėdsekiai į vis aukščiau besistiebiantį pušinėlį neria, bet taip ir neaptinka jokių klėtelės pėdsakų. Iškilmingai skaitome, beveik dainuojame: „Dienelė brėkšta ir aušra savo skaistų veidą rodo...“

Pupų Dėdės pastogėje

Pirmyn, tik pirmyn kaimo gatve, palei kurią europinių projektų magai puikiausią šaligatvį nutiesė. Lygus, švarus su kanalizacijos šulinių pakilumėliais. Klausimas jaunimui: kas gi čia per pirkutė – ir lavina atsakymų: pirtelė, tvartukas, ar mėsai – kumpiams, lašiniams rūkyti vietelė. Ne ne, čia gi buvusi Pipiro kalvė!

Jau veik ledu pasidengusiu keliu slidinėdami leidžiamės žemyn prie į kairę atsišakojančio keliuko, užverto kaimiška medinių „štankietų“ aštriatvore. Į Petro Biržio – Pupų Dėdės tėviškę taip lengvai nepakliūsi, bent jau neįvažiuosi. Prisimename, koks nuostabus, energingas, meile  tėvynei persunktų idėjų kupinas buvo šis energingas vyras. Pirmosios lietuviškos Anykščių istorijos, 1928 m. knygele išleistos, autorius, užsimojęs visus šalies miestelius aprašyti, o paskui kibęs į apskričių monografijas, taigi, pats pirmas sukūręs „Mūsų Lietuvos“ projektą, kurį po daugelio metų emigracijoje įgyvendino uteniškis Bronius Kviklys.

Kažko stabtelėjęs su savo raštais garsusis liudiškietis tapo populiariausiu tautos linksmintoju, taiklių kupletų dainuotoju Pupų Dėde. Visa Lietuva klausydavosi jo vedamų radijo programų „Pupų Dėdės pastogė“.

Į ledo kalną

Ledas, ledas, pats tikriausias ledas, visas vieškelis – vien ledas. Bet mes leidžiamės į pakalnę, kylam aukštyn, vėl leidžiamės į platų slėnį. Jau linksmiau – kairėje žaliu miško taurumu iškyla ir dangų remdama stūkso Storių kalnų virtinė.

Kelias veda į senąjį kaimą, posūkėlis, nuo kurio atsiverdavo tikras lietuviškas peizažas, poeto Aisčio apdainuotas. Tik kryžiaus nebėra, matyt, dėl senumo jau samanotas ir pajuodęs tikėjimo ženklas nugriuvęs. Sodybos prie pat kelio, tolėliau šunų amsmas ir prie mūsų voros prisigretinęs, draugiškai uodegą vizginąs, matyt, kaimo rutinos išvargintas voveraitės spalvos takso kraujo turintis šunelis.

Sukame kairėn, pro seną, tėviške kvepiantį tvartą, pro istorinio paminklo vertą seną, didžiulį, tik jau apirusį klojimą. Šuoliu įveikiame mažulėlio upeliuko vagą, bet jis mums toks egzotiškas, toks mistiškas – kaip ką tik prasidedantis Cedronas ar Jukonas. Sena sodyba, pajuodęs, langinyčiomis pasidabinęs namas ir nuo sienos į erdves atsuktas antenos „bliūdas“.

Stulpakalnio legenda

Per visai neblogą sniegyną, baltą ir klampų lauką, įkopiame į didįjį Stulpakalnį, surandame erdvesnę aikštelę. Lygiai vidurdienis – mus globoja ir dangaus dievai. Išskleidžiame taip mylimą ir brangią trispalvę.

Mename – tai buvo prieš septyniasdešimt metų. Ėjo tada tamsią naktį vyrai per laukus, brido sniegynais iki pusiau, kopė į linguojantį, dejuojantį bokštą, išskleidė vėjyje laisvės vėliavą. Rytmetį iš toliausių tolių daugybė žmonių pavergtos tėvynės trispalvę matė, džiaugėsi, ir viltimi širdys jų plakė.

Kerštas – okupantų kariuomenė po poros dienų apsiautė Ramuldavos miškus, didis mūšis buvo, devyni narsūs partizanai lietuviai žuvo. Didvyrių vardai: Antanas Urbonas-Dragūnas, Jonas Paškonis, Stasys Staškevičius, Leonas Bareika, Jonas Gradeckas, Albinas Žičkus, Antanas Pukenis, Kazys Dragūnas ir Balys Pukenis. Laisvės kovotojų dainius Jurgis Urbonas-Lakštutis sukūrė jiems atminti dainą: „Augino Šventoji didvyrius, jų laukė šalis pavergta...“

Mes kilstelim vėliavą, ranką prie širdies priglaudžiam ir giedam Lietuvos himną.

Sukurti laužą

Bičiuliški pietūs su puikiausia lietuviška dešra, lašinukais, pyragaičiais, šilta kava ir arbata. Tylusis mūsų bičiulis Radžis taip pat vaišinasi, gardi jam mūsų panešiota mėsikė. Gavęs duonos, sumaniai slepia ją sniege, paragauja ir gardžiausių čipsų. Ilgai, matyt, jis prisimins tą savo nuotykį, šviesią dieną savo sodietiškoje rutinoje.

Skautiškų idėjų pagauti vyrukai Mindaugas, Kasparas ir Gediminas imasi kurti laužą. Nelengva – šakos nors ir plonos, bet drėgnos, oras irgi pats nepalankiausias. Nesiseka, bet vyrukai pučia, popieriaus lapais ugnį gaivina, burtais šnekina. Primenu Džeko Londono apsakymą nuostabų, iš Šiaurės ciklo – „Sukurti laužą“. Pastangas vainikuoja sėkmė, ugnelė linksmai suliepsnoja – ir džiugina, ir šildo. Kasparas deda ant ugnies puoduką su sriuba, pašildo, sotinasi – sumanus vaikis.

Pušaitės kamienas apjuostas šaliku – ar ne meška čia kokį nuotykių ieškotoją bus prismaugusi, o gal tai dar prieš penkerius metus didžiais sniegynais atlikto mūsų žygio dalyvio pamestas?..

Kelias namo

Nuskamba sprendimas žygiuoti atgal. Leidžiamės linksmai, sniegynais jau išmintais takais.

Stabtelim papėdės sodybos kieme – kaip blokhauze trinkteli durų užraktai ir verandoje pasirodo nebejaunas vyras. Klausia griežtokai: „Ko ieškot?“ Kaip parlamentaras žengiu prie jo, paaiškinu, kad mes čia vardan tėvynės, vardan Lietuvos atžygiavom. Žmogaus – jo vardas Bronius – veidas nušvito, ir jis iškart apgailėjo, kad mes čia prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų neatėjom – tai gražūs, medžiais ir krūmais dar neužžėlę kalnai buvę.

Kaimą pereiname spėriu kareivišku žingsniu, net mažaūgiai stengiasi kuo plačiau žergti. Kai kam ir batai nebeatlaiko – tai kulnas, tai padas ima „prašyti valgyti“. Jau išeiname iš kaimo, o mūsų pirmasis draugas šiame kaime neatsilieka – nejaugi nusprendė vardan bičiulystės į miestą kartu keliauti? Sunerimstame, net pradedame svarstyti, kas iš mūsų galėtų jį priglausti, bet sumanus keturkojis prieš didžiąją pakalnę mūsų prašomas apsisuka ir nurūksta namo.

Leidžiamės žemyn ir žemyn į paslaptingame Šventosios slėnyje snaudžiantį miestą. Dar šūktelim „Valio!“ – ir atsisveikiname: Gabrielė, Miglė, Karolina, Gabija, Diana, Irma, Lukas, Laurynas, Osvaldas, Gediminas, Kasparas, Urtė, Agnė, Jūratė ir Raimondas.