Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2015-03-19   „Lietuvos rytas“: po klajonių svetur skulptorius grįžo pradėti gyvenimą nuo nulio
 
 

Kovo 14-ąją dienraštis „Lietuvos rytas“ priede „Gyvenimo būdas“ paskelbė šį žurnalistės Danutės Jonušienės rašinį apie anykštėną, grįžusį iš Danijos ir įsikūrusį Anykščiuose.

Daug vilčių ir skaudus nusivylimas – tokia emigranto duona. Skulptorius Lukas Pelegrimas (29 m.) nesigaili, kad iš dizaino sostine vadinamos Kopenhagos (Danija) sugrįžo į Anykščius. „Į danų širdį sunku patekti, nes jie labai uždari. Pinigų man pakako, bet svetimoje šalyje nemačiau ateities. Galėjau ir toliau kaupti pinigus, bet nebūčiau žinojęs, ką su jais daryti“, – prisipažino vyras, dabar ateities planus kuriantis Lietuvoje.

Pasiblaškęs po svetimus kraštus L. Pelegrimas suprato: jo vieta – gimtinėje. Jam patinka gyventi Anykščiuose, kur žmonės gerai pažįsta vieni kitus. V. Ščiavinsko nuotrauka.

Vienas žingsnis į priekį, du atgal – tokį kelią pasirinkęs Lukas laimės ieškojimo svetur nevadino veltui sugaištu laiku. Virėjas, kambarių tvarkytojas, juodadarbis – įvairios patirties įgijęs vyras suprato, kad labai svarbu apsispręsti, ko siekti gyvenime.

Luko širdies draugė vilnietė Jorė (26 m.) dar vylėsi mokytis Danijoje kokioje nors meno kolegijoje, tačiau pamačiusi, kaip kankinasi jos mylimasis, taip pat susikrovė daiktus ir sugrįžo į Lietuvą.

Psichologo išsilavinimą turinti moteris prigijo Anykščių bibliotekoje, o po darbo noriai užsuka pas Luką į studiją, kurią jis išsinuomojo mieste neseniai duris atvėrusiame menų inkubatoriuje. Jorė domisi juvelyrika ir norėtų kurti papuošalus.

Kaune gimusiam Lukui, vėliau su tėvais persikėlusiam į Pasmodų kaimą netoli Anykščių, dabar visi emigracijos privalumai ir trūkumai – kaip ant delno.

Baigęs mokslus Vilniaus dailės akademijoje, Lukas įsidarbino vienoje sostinės parduotuvių baldų surinkėju. Šis darbas jam iš pradžių patiko. Tačiau nebuvo galimybių tobulėti – darbas nebuvo kūrybiškas.

Sužinojęs, kad Danijoje rengiami tarptautiniai kursai, kur mokoma medžio konstravimo ir dizaino, jis susikrovė lagaminą ir išvyko. Keletą metų trukusiuose kursuose lietuvis sutiko žmonių iš įvairiausių kraštų – Australijos, Afrikos. Kai kurie jų iki šių kursų nebuvo net rankose turėję plaktuko, bet daug ko išmoko.

Daug praktinių žinių pasisėmė ir Lukas. Jis tikėjosi jas prasmingai pritaikyti, tuo labiau kad baldininko amatas Danijoje labai gerbiamas.

Tačiau lietuvis nusivylė, kai nei Vilniaus dailės akademijos diplomas, nei pažymėjimas apie baigtus kursus neatvėrė durų nė į vieną Danijos baldų įmonę.

Kad galėtų dirbti baldininku, Lukas iš pradžių privalėjo atlikti praktiką. Bet svetimtaučiui tapti baldininku kur kas sunkiau nei Danijos piliečiui. Lietuviui danai pasirodė netgi savotiški nacionalistai, kreivai žiūrintys į užsieniečius.

Baigęs medžio apdirbimo kursus Lukas toliau vertėsi atsitiktiniais darbais – viešbutyje klojo lovas, dirbo virtuvėje, restorane. Jis neslėpė, kad gyventi Danijoje buvo patogu.

„Dirbdamas nekvalifikuotą darbą gaudavau beveik tūkstantį eurų per mėnesį, atrodė – gyvenk ir džiaukis“, – prisimena Lukas.

Kita vertus, viešbutyje visą dieną klojant lovas likdavo ne tiek jau daug laiko džiaugtis gyvenimu.

Lietuvis buvo trumpam išvykęs į Norvegiją, kur jam pasisekė įsidarbinti viename baldų fabrike.

Čia dirbo apie 15 žmonių, bet kiekvienas darbininkas atlikdavo tik vieną jam skirtą funkciją, todėl skulptorius nusivylė ir vėl grįžo į Daniją laimės ieškoti.

Nors ten gyventi buvo patogu, vis dėlto jį nuolat traukė į Lietuvą. Vieną rytą atsikėlęs Lukas suprato, kad užsienis nėra jam skirta vieta, kur galėtų įleisti šaknis.

Vis dažniau jį užklupdavo nerimas, nes nerasdavo atsakymo į klausimą: „Kas toliau?“

Skulptorius ilgėjosi bendraminčių, jį slėgė tai, kad bendrauti tekdavo tik su tais žmonėmis, su kuriais susipažino tik dėl to, kad pats yra emigrantas.

„Mus suvedė atsitiktiniai dalykai, pavyzdžiui, tai, kad aš, kaip ir jie, Danijoje buvome užsieniečiai, atitrūkę nuo šeimos ir tikrųjų draugų“, – pasakojo Lukas.

Vyrą mažai džiugino netgi tai, kad gerai išmoko anglų kalbą, turėjo galimybę lankytis muziejuose, šiuolaikinio meno parodose. Ilgainiui viskas pasidarė svetima, jis jautėsi taip, lyg gatvėje pro stiklą stebėtų praeivius.

Kur kas linksmesnės nuotaikos užplūdo atvykus į Lietuvą.

Prieš pusmetį į Anykščius grįžusiam skulptoriui pavyko išsinuomoti patalpas meno inkubatoriuje. Čia Lukas dirba ne vienas, ir tai – puiki vieta jauniems žmonėms, kurie gali keistis idėjomis. Ir pats miestas jam pasirodė neatpažįstamai pasikeitęs, jaukus ir išgražėjęs.

Iš Kauno į Pasmodų kaimą Anykščių rajone Lukas su tėvais persikėlė tada, kai buvo septintokas. Tada jam tai atrodė baisus užkampis. Todėl baigęs Anykščiuose vidurinę mokyklą Lukas norėjo sprukti kuo toliau nuo kaimo.

O dabar atėjo metas, kai ši vieta jam pasidarė artima, nors beveik visi jo buvę klasės draugai pakėlė sparnus ir išvyko gyventi kitur. Mieste beveik neliko pažįstamų, tad Lukui teko jų susirasti iš naujo.

Jaunas vyras nė kiek nesigaili palikęs Daniją, kur galėjo siekti baldų dizainerio karjeros. Dabar jis jaučiasi reikalingas kitiems.

Lukui labai patinka gyventi mažame mieste, nes čia žmonės gerai pažįsta vieni kitus, vyrauja kur kas šiltesnė atmosfera nei Kopenhagoje ar Vilniuje.

„Didmiestyje kartą sutikęs žmogų gali jo daugiau niekada nepamatyti, todėl žmonės būna kur kas oficialesni“, – svarstė anykštėnas.

Dabar jis neretai vienu metu kuria net kelis užsakytus baldus, jam tenka dažnai užtrukti studijoje iki vakaro. „Mano draugei Jorei tai nelabai patinka, bet man taip gerai, nes dirbu tai, ką mėgstu“, – savo požiūrį į gyvenimą dėstė vyras.

Grįžusį į gimtinę Luką buvo apėmusi euforija, ėmęs kurti baldus jis tikėjosi nuversti kalnus.

Tačiau vėliau suprato, kad daugelį sumanymų pavyks įgyvendinti pamažu. Juk meistraujant negalima skubėti.

Kad galėtų atsistoti ant kojų, jis dažniausiai konstruoja lentynas, stalus, per pastarąjį pusmetį yra sumeistravęs net lovą, mėgsta kurti ir vaikiškus žaislus iš ąžuolo.

Studijoje stovi iš Danijos parsigabenta originali taburetė su stalčiumi, kurią jis pagamino kaip savo diplominį darbą. Šis baldas jam primena tai, kad niekada neverta nuleisti rankų.

Menininkui smagu, kai ką nors tekinant ar drožiant oras studijoje prisipildo medžio dulkių, kurios nukloja stalą ir grindis.

„Diena veja dieną, esu visą laiką užsiėmęs. Smagu keltis iš ryto, nes žinau, ko siekiu. Tai yra didžiausias džiaugsmas.

Turiu planų įsigyti kokią nors sodybą, įsirengti dirbtuvę. Dar neturiu tokios vietos, kuri mane pririštų, o to jau norisi“, – prisipažino Lukas.

Patenkintas ir Luko tėvas drožėjas tautodailininkas Valdas Pelegrimas. Jis nuo pat mažumės pratino sūnų dirbti su švitriniu popieriumi.

Dažniausiai Lukui tekdavo padėti tėvui, kai jis Kaziuko mugei gamindavo medinių indų, pjaustymo lentų, angelų. Nors paaugliui šis darbas greitai nusibosdavo, dirbtuvės, medžio kvapas tarsi įaugo jam į kraują.

 
 
    Atgal...