Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2015-04-21   Svarbiausias kriterijus – žmoniškumas. Mintys perskaičius Rimanto P. Vanago knygą
 
 

Anykštėnas rašytojas Rimantas P. Vanagas rašo ir leidžia savo paties sumanytą, analogo šalyje neturinčią dokumentinės prozos knygų seriją – literatūrinę gimtojo krašto žmonių likimų ir dramatiškų įvykių rekonstrukciją „Sieliai“.

Pirmoji šios serijos knyga „Iš vieversių gyvenimo“ pasiekė skaitytojus 2002 m., po poros metų – „Žmonės mylėjo žmones“, 2005 m. – „Malūnininkas ir mėnuo“, 2007 m. – „Žali žydų plaukai“ ir  2011 m. – „Peslių akademija“. Priminsime, kad šių knygų autoriui buvo paskirtos Z. Gėlės, Vaižganto, T. Mikeliūnaitės, J. Marcinkevičiaus, Kultūros ministerijos bei svariausioji – Antano Baranausko – premija.

Rimanto P. Vanago „Akivaras“.Ir štai balandžio pradžioje rašytojas atskubėjo į Anykščių L. ir S. Didžiulių  viešąją biblioteką su  naujausia, dar spaustuvės „Petro ofsetas“ dažais kvepiančia knyga – „Akivaras : Pašventupių kronikos : nuojautos ir balsai iš anapus“ (2015 m.). Ši, šeštoji, „Sielių“ serijos knyga chronologiškai pratęsia „Peslių akademiją“. Beveik 400 puslapių leidinyje 70 unikalių, autentiškų nuotraukų iš aprašytų žmonių asmeninių archyvų, dokumentų citatos apipintos autoriaus vaizdiniais, paties kūrėjo asmeniniais prisiminimais iš vaikystės. Žvilgsnis į praeitį iš šiandien, iš vidaus ir iš šalies...

Tarptautinių žodžių žodyne žodis „akivaras“ paaiškintas kaip „neužžėlusi pelkės, liūno vieta, neužšalusi ežero vieta“. Apie kokią gi vietą kalba rašytojas R. P. Vanagas naujojoje savo knygoje? Ogi apie tokią, kuri nenugrimzdusi užmarštin, kuri kaip neužšąlantis ežero vanduo  – gyva autoriaus ir jo pažįstamų bei artimųjų prisiminimuose... Tai gimtasis rašytojo R. P. Vanago kaimas, jo „praeities trupiniai nuo skurdaus pokario stalo“ (168 p.).

Pačiam autoriui akivaras – metafora: tamsus, klastingas pokario liūnas, į kurį nugrimzdo daugybė jo gimtojo kaimo bei apylinkės žmonių likimų. „Pokario liūnas – liūdna, kruvina kasdienybė, tiksliau jos nuotrupos, aimanos, atodūsiai. Ir kai įninki tas nuotrupas medžioti, o sumedžiojęs lyginti, dėlioti į vientisą mozaiką, nejučia pasijunti pats iki ausų ir dar giliau įsimurkdęs į liūną. Į mįslingą Bermudų trikampį, kuriame faktai neretai sumišę su išsigalvojimais, tėvynės meilė – su beprasmybe, žmoniškumas – su protu nepaaiškinamu žiaurumu. Garantija tik viena: kurios istorijos besiimtum, tavęs laukia paradoksai ir vis kitokie kančios variantai“ – taip apie atskleistus akivarus rašo knygos autorius.

Pasak R. P. Vanago, žmonės jau subrendo naujam požiūriui apie pokarį, tai buvo akivaizdu klausantis dešimčių senolių prisiminimų bei vertinimų. Iki šiol pokaris dažniausiai buvo vaizduojamas siaurai politizuotai, dviem spalvom: juoda ir balta – vieni priešai, kiti savi. Anykštėnas rašytojas šiuokart parodo pokarį ir kitomis – žmonių, nedalyvavusių ginkluotoje kovoje, bet nukentėjusių nuo jos – akimis. Per savo paties bei kaimynų Janulių, Semėnų, Vernickų, Samackų ir kitų šeimas, jų išgyvenimus atsiskleidžia žiauri pokario sumaištis, marmalynė, kurioje ne visada lengva atskirti gerą žmogų nuo blogo, patriotą, aukojantį gyvybę už tėvynės laisvę, nuo plėšiko.

„Akivaras“ – drąsi ir atvira knyga, dėl to gal ne visiems bus maloni. Joje skaitytojai ras nemažai Anykščių krašto vietovių ir pavardžių, ligi šiol atmintyje teberusenančių įvykių. Nors istorijos geografiškai daugiau susijusios su autoriaus gimtaisiais pašventupiais, istoriniu, moraliniu požiūriu jos turėtų sudominti ir kitus šalies skaitytojus, kuriems svarbi bendra mūsų visų praeitis. Savo knygos veikėjus autorius taip pristato: „Jie nebuvo ypatingi pasišventėliai, kariai, herojai – tik beginkliai kaimo žmonės, įmurkdyti į kruviną pokario liūną. Laviruodami tarp savų ir svetimų, dienos ir nakties šešėlių, jie kariavo savo tylų, alinantį, mirtinai pavojingą karą su baime, laukimu, nežinia. Taip tikėjosi išsaugoti savo šeimas, vaikus – ir galbūt Lietuvos ateitį“.

Dalindamasis kūrybos proceso eiga, bendravimo su knygų herojais akimirkomis, rašytojas sako:

Įdomiausi, žinoma, senieji respondentai, arba kaip aš juos vadinu, – „mano mažieji didieji anykštėnai“. Kartais išklausai visą gyvenimą, kad pagautum tik vieną sakinį, porą žodžių, kurių tau stigo. Kartais bėgi, slapstaisi nuo įkyruolių ir tuščiagarbių. Kartais perki šnapso, kad mažakalbis pražiotų burną. Įrodinėji, kam visa to reikia, ramini, kad nesi nei prokuroras, nei teisėjas, tik – smalsus žmogus. Virpėdamas iš susijaudinimo rodai šimtamečiui seną fotografiją: gal staiga ims ir nukris jam voratinklis nuo akių ir atminties, atpažins tavo ieškomą asmenį? Sunkiausia, nemaloniausia – kai tavo „šnekorius“ gudrauja, nutyli teisybę, pripasakoja nebūtų dalykų – o paskui čiumpa tau už gerklės... Bet čia ir jis pats užkimba ant meškerės – nes tau staiga gimsta naujas siužetas“.

Profesionaliai įvaldęs įvairius literatūros žanrus – poeziją, prozą, publicistiką – rašytojas savo knygoje dėlioja atvirą pokario išgyvenimų mozaiką, kurios centre beginklis žmogus, apsišarvavęs tik ištverme, kantrybe ir meile.

Vokiečių sudegintame kaime vaikas valgė pelenus... Šitoj metaforoj būtų dalis tiesos – pesliečiai dar ilgokai kūreno kaimynų trobų nuodėgulius. Bet mano galvoj ne metaforos, o mįslė: kodėl, ir įžengęs septinton dešimtin, aš kartkartėm sapnuoju gaisrą? (349 p.) <...> Gal gaisras – mano šeimos... relikvija? (350 p.) <...> Ir štai sėdžiu prie židinio, kūrenu žalėsių  ir dūmų prisigėrusias malkas, žarstau pelenus, Janulių pirtytės, mūsų gryčytės, sudegusio Peslių kaimo, mūsų šeimos gyvenimo, savo vaikystės... (352 p.) <...> Stumdau žarstekliu žarijas ir jaučiuos lyg senas daktaras, maišantis vaistus nuo užmaršties, lyg indėnų burtininkas, besistengiantis prikelti, o gal tik nuraminti protėvių dvasias. Kam reikia tos mikstūros? Kad liktų supratimas, kokie nelaimėliai buvo mūsų pirmtakai – ir kokie laimingi esame mes, nors dažnai to nesuprantam? Kad – išsikalbėjus, išsiguodus, priėjus viešos išpažinties – palengvėtų man pačiam?“ (357 p.)

Taigi, nelengvai gimsta rašytojo „Sielių“ serijos knygos, bet jos virpina skaitytojų širdis, prasiskverbia iki sielos gelmių. Jaudina tragiškas narsaus partizano Albino Griškos likimas, sukrečia daugelio žmonių prakeikto Vaivadiškių gyventojo Petro Semėno žiaurumas. Dramatiškam kino scenarijui tiktų nepaprasta Jono Simaškos meilės istorija. Skaitydamas negali likti abejingas tam, apie ką autorius rašo. Per visą knygą lyg adata perdygsniuota pagrindinė mintis: doras žmogus bet kuriomis sąlygomis, net pačiomis baisiausiomis, sugeba atskirti gėrį nuo blogio, jokia ideologija, netgi gražiausiais žodžiais dangstoma, negali pateisinti nusikaltimų žmoniškumui. 

Audronė BEREZAUSKIENĖ
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja

 
 
    Atgal...