Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2015-06-15   Raimondas Guobis. Tautinės piligrimystės keliu į partizanų sostinę Andrioniškį
 
 

Jau senokai tautinės piligrimystės kelias iš Anykščių į Andrioniškį pramintas mūsų istorikų ir tautos praeitimi besidominčių, o gal tiesiog neprastoje kompanijoje beveik dešimtį kilometrų nužygiuoti, šį tą sužinoti geidžiančių.

Juo keliauti birželio penktadienį sumanė Vilniaus Žirmūnų gimnazijos dešimtokai.

Saulė ir mėlyna begalybe tyras, tarsi išskrostas dangus, kvapnus žaliųjų miškų artumas, lietuviškas istorijos žodis ir suvokimą dovanojantis kelias.

Piligrimai pakeliui į Andrioniškį

Paminklas 1863-ųjų sukilėliams Anykščių šventoriuje.Palaiminta dvasia Tėvynės

Nuo aukščiausios Lietuvos bažnyčios bokštų, kur kryžių viršūnės kartais debesis baltuosius, dangaus dieviškojo paveikslus, užkabina, kur nusileidžia ir apgaubia rytmečio ar vakaro rasotas ūkas. Ir gal net iš aukštybių kaip nuo Siono kalno aidi pranašaujantis balsas. Tyrą širdį reikia turėti, kad išgirstum ar suprastum.

Nuo paminklo ąžuolinio kunigui Ferdinandui Stulginskiui, visiems 1863 metų sukilėliams, nužvelgę jų veidus tauriuosius, jų paruoštus kirsti dalgius, kalavijus, perskaitę įrašą prasmingą, kad jie kovojo ir už savo, ir už mūsų laisvę, idealus,  šios dienos stebuklams kelius tiesė, žengiam į savo kelią.

Paupiu  aukštyn

Upės pakrantės takas, „Bangelės“ langų spindesys, viduje svyrančios gėlės, nuo stogo purptelintis karvelių būrys.

Baltas dvarelio rūmas, kolonos, sienos, giliai giliai rūsiai, kuriuose tų pačių 1863-ųjų metų maištininkai prieš priespaudą, prieš caro valdžią ginklus slėpė.

Pereiti tiltą

Pasaulis krenta iš abiejų pusių žalsvais šešėliais, upėje sugagena antys, matau jų rudus kūnus, yrias pasroviui. Nuo didžiojo ežero kalnų liejasi į didupę sraujoji, greitoji, turbinoms sukti taip tinkama Anykšta. Juk prie jos srovelės skaidriosios, o ne kur kitur nuaidėjo geltonkasės aimana „Oi, nykštį“. Taip ir miesto vardas gimė. Nykščio vardo vyrų dabar gi vargu ar besutiksiu – nei maži jie dabar, nei tvirti ypatingai, nei karingi.

Pereiname rausvu taurumu kaip Eifelio bokštas žvilgantį tiltą. Sukaltas jis iš geležies amžinosios, visu pasaulio išmanumu, didžiausia tvirtybe – kniedėmis. Gražūs besipinančių sijų ir santvarų paveikslai. Tiltas iš anos, tarpukario Nepriklausomos Lietuvos.

Tautinis patriotinis

Kaip oazė ano svajonėmis išausto smetonlaikio atspindys Anykščių geležinkelio stoties viršininko tautinis patriotinis kabinetas. Kitoks iš čia išeina žmogus. Taurūs, tarsi šventųjų – Vytauto Didžio ir kitų nusipelniusių tėvynei vyrų veidai, tautos didvyrių keliais žengti raginantys, taip visiems mūsų civilizacijos piliečiams tolimas ir nepažįstamas Antanas Juozapavičius. Net ir tiems, kurie jo vardu pavadintomis gatvėmis nuolatos važinėja ar net gyvena.

Bet staigmena: vienas iš penkiolikos, Gaudas, žaibiškai nupasakoja didžiavyrio istoriją. Taip, pirmasis karininkas, žuvęs 1919–1920 m. kovose už Nepriklausomybę.  Dar ir Vladas Putvinskis, tik šauliams jauniesiems dar žinomas, Sąjungos kultūra ir ginklu tėvynę ginti kūrėjas, tautinis ideologas. Apie juos dabar senieji radijo imtuvai „Philips“ tyli, o naujieji jau nebekalba.

Laikas žygiuot, nors šveicariškas stoties laikrodis „Moser“ kaip užsispyręs senukas vien darbo pabaigą pranašaujantį laiką rodo.

Kurortas

Čia pat, nuo tako aukščiau, pušyno, kurį bandyta kadaise Jono  Biliūno šilu pavadinti, papėdėje kadaise kūrėsi Anykščių kurortas. Turčiai iš didesnių vietų galėjo pirktis sklypus ir statytis vilas ar vasarnamius. Gal tik du trys tokie trobesiai tebuvo pastatyti.

O štai ilsėtis jau masiškai plūdo Panevėžio žydai, kurie, atvykę traukinuku, perėję tiltą, čia patogiai įsikurdavo. Čiabuviai jiems tai pieno, tai sviesto su sūriu, tai uogų iš savo sodelio ar miško už neblogą kurortinę kainą parūpindavo. Kiti gi piktinosi, Iškylų komitetui skundėsi, dėl nuolatinio šiukšlinimo, nevalyvumo ir pernelyg atviro nuogo kūno demonstravimo. Bikiniai dar nebuvo visuotinis reiškinys.

Vingiai, smiltynai ir taip artimas žaliasis šilas, jau kaitros džiaugsmui sakų aromatus dovanojantis.

Merginų avangardas ir geražodis mokytojai

Bendrakeleivės.Avangarde su manimi dvi šypsenomis žydinčios ir minčių gilumu žavinčios mergaitės. Urtė gal aštuonerius metus skautų keliais vaikščiojusi – „patyrusi“, Margarita gi lavinosi daug kur – dabar sėkmingai šaudanti iš sportinio lanko.

Apie mokyklą? Yra tikrai gera istorijos mokytoja Jūratė Šačkutė – perduoda jai geras dienas. Mat geba ji vaikus sudominti, prie dabarties politinių vingių, tarptautinių vėjų prisiderinti, kas svarbu pabrėžti. Tad grėsmės nuojautų peizažą ji užpildo tauriai už tėvynę aukotis gebėjusiais partizanais. Nuoširdžiausias geražodis jai.

Žolynais – jų tik vieną kitą pažįstame – jau paupių pievos kupoja, jau ir spragės, tos laukinės braškės, ir gražuoliai aukštaūgiai lubinai žydi. Šiluma šilo kvapus sveikai svaigius sunkia ir keleiviams dosniai dovanoja.

Piliakalnio dvelksmas

Šeimyniškėliai, pušis su koplytėle, kanjonas, nuo seno Piestupiu vadintas ir kaip baisiausių vaiduoklių buveinė klasiko Jono Biliūno raštuose aprašytas. Ten, už šilelio, Vorutos piliakalnio pasaulis stūkso ir apie tėvynę, karalyste ir imperija tampančią, primena. Užmušė broliai lietuviai, nesupratę, bet sau ar tėvynei tik gėrio ieškodami, savo karalių. Paskui, jau po Vytauto Didžiojo, mūsų  imperija iki riešuto didumo valstybėlės sumenko.

Besilankstydami, besitaikydami prie didesnių – vis dėl dėl trupinio aukso, dėl gardaus valgio šaukšto – pamiršome savo didybę, savo narsą ir savo vienybę lietuviškąją.

Lašiniuosna?

Persiritę per Elmę, pro Šv. Joną, pakilę į smagų kalnelį, kaip tie stebuklinių pasakų herojai ties kryžkele sustojame. Dešinysis šviesiakelis į Lašinius vilioja. Bet ne, kam mums tos lašininės laimės, mes į kairę, į Niūronis sukame.

Juk ir senovėje mūsų kariai dažniausiai ne lašinio tauku spindinčio riebaus viralo prisrėbę, bet paprasčiausių pupų prisikirtę, riterius, geležimi kaustytus, mėsos sočiai prisišveitusius, į rupius miltus sumaldavo, pelkėse jų gyvastį su visa puikybe paskandindavo.

Aidas iš 1941-ųjų

Panašus, panašus tarpukariu žmoniu savimone, savo tėvynės reikalų supratimu šis pakraštėlis buvo. Visas būrys aplinkinių kaimų vyrų ir mergaičių, čia pat veikusios urėdijos tarnautojų sukviestų, į šaulius susispietusių. Tėvynei, artimui, Dievui.

Ir tada, kai 1941 m. birželio 14-osios rytmetį savo tremties ešelonams aukų rinkti okupantai ir jų talkininkai į Niūronis pasuko, čionai taiklia šautuvų ugnimi pavaišinti buvo. Apsisuko ir, uodegas pabrukę, atgal sugrįžo.

Varius

Jo vanduo rausvas, taurios kaip varis spalvos. Pakrantėse matyt buvę nemenkai pelkių rūdos telkinių, tad kasė tą savo metalėlį, geležį lydė metalistai, kurių palikuonis dar ir dabar Rudokais šaukia. Paminklinė storakamienė senutėlė liepa, mitologinis akmuo ir Variaus pakrančių kanjonų ir džiunglių išbandymas.

Skausmas ir visai džiaugsmingi pašūkavimai, vos šortukais mūvinčių į vešlų dilgėlyną įbridus. Šaltiniai ir tiltas bei nuostaba dėl varinės srovės menkumo. Bet gyvi dar jojo apžavai.

Beržų kalnelis

Matosi tie kloniai numylėti. J. Biliūnas, čia užkopęs, ilgai į kailinius susisupęs sėdėdavo, žvilgsniu kalvose sodybas žydinčias glostė, džiaugėsi sutemomis ir sodybose bei danguje įsižiebiančiais žiburėliais. Kad taip žvaigždė kokia savo šviesa visiems laimę dovanotų. Kad nebūtų pasaulyje vargo, nelaimių, kad teisingumas visur įstatymu būtų. Socialinis klausimas kirbėjo jo poetiškoje galvoje.

Laipteliai žemyn – figūra pilka, sena, ąžuolinė. Juozapota iš „Liūdnos pasakos“ savo klajonėje sustojusi ir ant lazdos parimusi. Gal štai tuoj paklaus vis to paties: „Ar nematėt mano Petriuko?“ Jos akys laimingos kaip dvi žvaigždės spindėjo, jie abu su mylimu vyru gyvenimu džiaugėsi, kol moskolis prispaudėjas jų laimę sugriovė, Petriuką, kaip ir daugelį tų kruvinų 1863 m. sukilėlių, pražudė.

Žirgas karyboje

Nepavargstantis patyrusios skautės Urtės ir Monikos avangardas, vis išsitęsianti, išsidraikanti mūsų vora. Šviesia ramybe spindintis mokytojos Nijolės veidas – ne, aš nors „muzikė“, bet ne dainuoti, bet klausytis muzikos mėgstu.

Arklio muziejus, jo mikrokalva – klėtis, amatų centras, klojimas. Bet mūsų tema – karyba. Smunkame į paslaptingą, be langelio kambarį, sakralų karybos paviljoną. Ar žinai, kad kadaise arklį vadino tiesiog: sveikas. Kaip apžergė joti – tapo žirgu, kai į arklą įkinkė – arkliu, o kai į vežimą įkinkė, tai naujo vardo jau nebesugalvojo.

Prakilniai žvilga viduramžių husaro šarvai, baugios arklių „minos“ – trišakiai, aštrūs ežiai, patranktraukio pavalkų metalinis tvirtumas, paradinis kardas, kario balnas, husarams, ulonams, dargūnams iš anos Lietuvos skirtas kampelis ir daina mūsų lūpose: „Ulonai, ulonai, širmieji žirgeliai...“
 
Bunkeris

Kažkur laukuose pašėlusiai sužvinga žigas – o gal debesynuose kaip sėkmės pranašas ant šviesaus žirgo šuoliuoja lietuviškas raitelis Vytis? Sodžiaus sodybos, mūsų muziejaus –  etnografinės. Pro Biliūnų gyvenimą išeiname į palaukę, kairėje šmėsteli eglė „aukštynkojė“, iš vieškelio sukame į kaimo keliutę dešinėn.

Dar savo jaunuosius pėdsekius pirmyn ir pareiškiu, kad teks surasti čia pat, dešimties metrų spinduliu nuo manęs, paslėptą angą į patį tikriausią partizanišką bunkerį.

Nesiseka, reikia pagalbos, paskatos šūktelint – šilta arba šalta. Pagaliau tvirtos rankos, vos nenukasusios visų maskuotės lapų bei šapų, griebia versti įėjimo „vazoną“.

Pažintis su gyvenimo po žeme galimybe. Ar buvo taip, kas paslėpdavo, ar nebuvo viduje šalta, ar netrūkdavo oro? Visai penkiolikos stambuolių šutvei sulįsti į vidų, fotografuotis, gal susimąstyti ar tik kvailioti. Juk taip nebebus... Juk nereikės gyvybės už tėvynę aukoti. Ar mirtis – aukščiausia aukos forma?

Panteonas

Taip, jie guli čia. Jie, palaidoję jaunystę, tas auksines vasaras ir mėlynas laimingų mylimosios akių „vosylkas“. Po kryžiumi, po tipiškais amžino pilko gelžbetonio kryželiais lygia eile sugulę. Pirmasis – Jonas Biliūnas-Žolynas, pats tos grupės prieš 70 metų, 1945-ųjų birželį, vadas. Iš Niūronių jis, kaip ir dauguma vyrų.

Skaitome pavardes: Janukėnas, Jakniūnas, Žiukas, Maksimavičius ir vokietis Liudvikas – Vermachto karys, atsilikęs nuo savo dalinio ir partizanų būrin įstojęs.

Mūsų malda, įsiklausant į vėją, į beržų šlamėjimą, į debesų šnarėjimą aukštame danguje.

Aukos forma

Ar iš tiesų gyvybę atiduoti už idėją, principus, laisvę – aukščiausia aukos forma?

Ar vardan gyvybės visko atsisakyti, viską parduoti ir išduoti? Tik kaip paskui gyventi?

Legendos žinia

Ant Urtės riešo kaip laisvės ir pasirinkimo žinia švysteli žalia, eglučių ornamentais išmarginta apyrankė.

Taip, ji iš „Nematomo fronto“ – peržiūrėjus filmą, tokios buvo dovanojamos. Tai tarsi draugystės juostelė, tarsi parodymas, kad ir ji – viena iš tų, kurie už Tėvynę ir už jos laisvę.

Šiluma, saulės kaitra, nuovargis, prasta avalynė, o labiausiai – tingis mūsų pulką sulaiko Niūronyse. Išsitraukiu, išaiškinu, avangardo mergaitėms įteikiu tolimesnio maršruto legendą – žaliu tušu nubraižytą istorinio kelio iš Niūronių į Andrioniškį, į Butkiškį, schemą. Gal rytoj, gal poryt, o gal dar kada nors galės įvykdyt, kam buvo pasirengę, mano bendrakeleiviai. Nors mintimis ženkime „žaliosios legendos“ keliu.

Sesių dvasia bebaimė

Kelis šimtus metrų pušyno gilumon nužengę, ties aukštu kryžiumi sustojame ir dar vieną taurios pokario istorijos lapą verčiame.

Beveik paskutiniai mūsų šio miško gyventojai, gerų žmonių su meile begaline globojami. Išdavikas įslinkęs kaip angis gudrumu, meilumu, užnuodytu gėrimu juos į mirtį palydėjo.

Sumigusius nuo pavojų bandė seserys Emilija ir Ona Mieliauskaitės išvežti, bet susidūrė su atsiskubančiais priešais, kurie be gailesčio ir seses, ir vežime miegančius kulkomis suvarpė. Mirtis ir paniekinimas – gulėjo visi numesti skrebyno kieme, į tvorą atremtos galvos, nutraukti batai, sudarkyti drabužiai, kažkam išbadytos akys.

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais...

Šiokia tokia saugi dauba, moderniu paminklu išreikšta kančia – platus su saulės vainiku kryžius ir akmuo, akmenėlis šaltas, gal ir tas verkęs, žodžiais išrašytas.

„Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais, dainuos vėl himnus laisvei, tik saugoki juos, Viešpatie, ką mes krauju nulaistėm...“ Jurgio Urbono-Lakštučio, buvusio Niūronių mokyklėlės mokytojo, posmai nuostabiausi. Kaip taiklu, kai dabar dauguma tik fariziejiškai šaukia apie Tėvynės meilę, kai grobia iš bendro aruodo, kai šalia savęs brolio vargstančio nebemato.

Šventoji augino didvyrius

Leidžiamės Šventosios link. O kiek kartų partizanams teko per tą upelę nuo priešų sprukti, kai ką net srovė šalta patvinusi pasiglemžė.

Štai kad ir Albertas Pakenis iš Ramaškonių, laimingai ledu stingstančią upę perplaukęs, nuo persekiotojų pasprukęs, Jūreivio slapyvarde buvo apdovanotas.

Sostinėlė

Štai ir Andrioniškis, jo tiltas, upės spindesys ir kyšantis pro žalumas bažnyčios bokšto špilis. Petro ir Povilo – vidurvasario džiaugsmui ir kankinių uolumui pašvęsta.

Kankinių kraujas gimdo krikščionis ir patriotus.

Karaliaus Mindaugo vadavietėje

Ten, čia, kalvoje, Jovaišų trobelėje, žeminėje, kurioje šeima gyveno po to, kai skrebai sudegino gryčią. Garsusis vadas Antanas Slučka-Šarūnas, Mindauginis, karaliaus vardu pavadinta Rytų Lietuvos sritis ir jis, jos vadas.

Čia ta šachtinė, unikali, tarpukario „pionieriaus“ Balio Žukausko-Princo sumanumu įrengta slėptuvė. Bet išdavystė ir lemtis – net kelių dešimčių metrų tunelio saugumas negelbėjo.

Vakaro malda

Už tuos kurie nepabūgo, nenusilenkė, išliko tvirti ir ištikimi – mirė laisvi, laisvosios Tėvynės istorijai ir atminčiai.

 
 
    Atgal...