Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2015-08-07   „Metai ant smilgos“ – paroda kūrėjos Veronikos Dikčiuvienės 85-mečio sukakčiai
 
 

Anykščių L. ir  S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriuje nuo rugpjūčio 1 d. iki 31 d. lankytojai gali susipažinti  su Anykščių krašto literatės, kraštotyrininkės, tautodailininkės Veronikos Dikčiuvienės 85-mečio jubiliejui skirta paroda „Metai ant smilgos“. Parodoje – autorės rankraščiai, knygos, straipsniai spaudoje, nuotraukos bei kiti dokumentai.

Parodos, skirtos V. Dikčiuvienės sukakčiai, fragmentas.

Trumpi V. Dikčiuvienės gyvenimo ir kūrybos faktai

V. Švejytė-Dikčiuvienė gimė 1930 m. rugpjūčio 13 d. Storių kaime, netoli Anykščių. 1938–1942 m. ji mokėsi Anykščių Šv. Kryžiaus kongregacijos vienuolyno pradžios mokykloje, 1942–1950 m. – Anykščių gimnazijoje,  Anykščių vidurinėje mokykloje, aktyviai dalyvavo mokyklos jaunųjų literatų būrelio veikloje, leido mokyklos sienlaikraštį.

1952–1964 m. Veronika dirbo Andrioniškio septynmetėje mokykloje (Anykščių r.)  lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, keletą metų dirbo Andrioniškio kultūros namų meno vadove. 1964–1967 m. ji dirbo Surdegio aštuonmetėje mokykloje (Anykščių r.) mokytoja ir miestelio kultūros namų meno vadove. 1965–1969 m. ji neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute ir įgijo mokytojos išsilavinimą.

Nuo 1967 m. iki šiol V. Dikčiuvienė gyvena ir kuria Anykščiuose. 1967–1985 m. ji dirbo Valstybinio radijo ir televizijos komiteto atsakingąja redaktore Anykščiuose.

V. Dikčiuvienė rašo eiles, tapo paveikslus, iliustruoja knygas. Veronikos eilėraščiai spausdinti literatų klubo „Marčiupys“ kūrybos rinkiniuose: „Marčiupys“ (1996 m. ir 2005 m.), Anykštijos autorių meilės lyrikos sutelktinėje „Išpažįstame šį jausmą ir meile vadiname“ (2007 m.), neįgaliųjų kūrybos almanache „Žodis – žvakė nakty“ (2001 m.), Lietuvos liaudies kultūros centro leidinyje „Eiliavimai“ (1996 m.). Nemažai eilėraščių spausdinta Anykščių krašto periodiniuose leidiniuose „Anykšta“ ir „Šilelis“, Utenos apskrities laikraštyje „Utenis“, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus leidinyje „Anykščiai : krašto kultūros istorijos puslapiai“. Ji išleido ir pati iliustravo poezijos rinkinius „Po dangum Anykščių“ (2000 m.), „Apmąstymų duona“ (2010 m.).

V. Dikčiuvienė tapo paveikslus, naudodama aliejaus, akvarelės ir grafikos techniką. Nuo 1991 m. tautodailininkė dalyvauja parodose kartu su kitais autoriais Anykščiuose ir kituose šalies miestuose. V. Dikčiuvienės tapybos darbų yra privačiuose rinkiniuose ir kolekcijose. Ji surengė kelias personalines tapybos darbų parodas, tarp jų – jubiliejinę tapybos parodą Anykščių viešojoje bibliotekoje (2000 m.).

Tautodailininkė iliustravo Anykščių krašto literatų Domicelės Juodžiūnaitės, Emilijos Vitkūnaitės-Vaitkevičienės, šviesaus atminimo literatų Alekso Navicko, Zenono Beniulio bei kitų autorių knygas.

V. Dikčiuvienė yra Anykščių rajono literatų klubo „Marčiupys“ narė ir „Bočių“ sekcijos įkūrėja, Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narė. Kraštotyrininkė parengė ir išleido dokumentinės prozos kraštotyros knygas – gimtojo kaimo ir savo giminės istorijas „Ten, kur stūkso Storių kalnai“ (2002 m.) ir „Skiemoniečių Švejų giminės istorija“ (2005 m.).

V. Dikčiuvenės knyga apie gimtąjį kaimą – Storius.Pasirodžius knygai apie Storių kaimą, rašytojas Vygandas Račkaitis straipsnyje „Storių kaimo istorija – žmogus gražus ir be didelių žygdarbių“ 2002 m. rugsėjo 7 d. laikraštyje „Anykšta“ rašė: „Pasisekė Storių kaimo žmonėms, kad iš jų radosi šio kaimo metraštininkė Veronika Dikčiuvienė, kad ji ryžosi įvykdyti šviesuolio a. a. kunigo Broniaus Strazdo priesaką – parašyti ir išleisti knygą – Storių kaimo istoriją. Tai rašytinis paminklas gimtinei. Bėgant metams šios knygos vertė ir svarba vis didės, nes laikas negailestingas senoliams, galėjusiems daug ką atminti, papasakoti. Kaskart vis mažiau belieka tų praeities liudytojų. Gerai, kad autorė suskubo užrašyti jų pasakojimus. Veronikos Dikčiuvienės dokumentinės prozos knyga „Ten, kur stūkso Storių kalnai“ – neeilinis reiškinys Anykščių kultūros padangėje. Tai bene pirmoji pas mus pasirodžiusi kaimo istorijos knyga“.

Meilė gimtajam kraštui ryški ne tik autorės kraštotyros knygose, bet ir poezijoje. V. Dikčiuvienės eilėraštis „Daina apie Anykščius“ (1991 m.) tapo vos ne Anykščių miesto himnu, yra dainuojamas įvairiausių švenčių progomis.

V. Dikčiuvienės eilėraščio publikacija laikraštyje "Anykšta".

V. Dikčiuvienės pavardė jau daugelį metų žinoma literatūra, menu, krašto istorija besidomintiems anykštėnams. Vieni galbūt grožėjosi tautodailininkės paveikslais, kiti skaitė jos sukurtas eiles, o dar kitiems gal buvo smalsu klausytis kraštotyrininkės pasakojimų apie gimtojo krašto praeitį. Kokį darbą bedarytų: tapytų, kurtų ar užrašytų senolių pasakojimus, kūrėja ieško gyvenimo džiaugsmo. „Net juodžiausioje gyvenimo akimirkoje atsidūrusi, stengiuosi eilėraščiu nuo jos pabėgti ir kūryboje įžvelgti kažką šviesaus, geresnio ,– sako literatė.

Ir kaip žmogaus gyvenimo ir laiko atspindys – autorės eilėraštis „Metai ir valanda“ (2000 m.):

Metai ir valandos –
tai tik lengvutės snaigės
ant karšto Dievo delno...

Skubėkime pasėti grūdą,
pasidalinti duoną,
įkopt į saulės kalną.

Bus juoda puta...
Tai ženklas laivams
grįžti į uostus.

Ten lemtinga banga,
ten vilties angelai
moka grįžusį guosti.

Metai ir valandos –
tai tik lengvutės snaigės
ant karšto Dievo delno...

Tikime, kad  kūrėjos V. Dikčiuvienės gyvenimo džiaugsmas dar ilgai neišblės, skatins kurti ir dirbti.

Audronė BEREZAUSKIENĖ,
Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos
Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėja

 
 
    Atgal...