Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2016-06-21   Anykštėno meilė senai „Gazytei“ tapo šlapiu verslu
 
 

Interneto portalo www.lrytas.lt žurnalistė Indrė Vainalavičiūtė 2016 m. birželio 20 d. pristatė neįprastą anykštėno Dominyko Gudelio verslą.

„Dar nevaikščiojau ir nekalbėjau, bet lėkštes jau mokėjau „vairuoti“, nes viskas, kas apvalu,  buvo vairas“, – šyptelėjo anykštėnas Dominykas Gudelis ir pridūrė, kad šiandienio jo verslo nebūtų, jei ne raudonas dėdės katerio vairas, beprotiškas tikėjimas savo idėja bei sunkus darbas siekiant paversti ją realybe.

Šiandien pasimėgauti Nevėžos ežero pramogomis atvyksta ne tik vandens slidžių entuziastai, bet dėl išskirtinių sąlygų čia treniruosis ir oro pajėgų kariai, o vasarą D. Gudelis suranda laiko ir sunkiai auklėjamiems vaikams, kuriems apsilankymas prie Nevėžos ežero tampa laukiamiausiu visos vasaros įvykiu.

D.Gudelis įsitikinęs, kad verslo sėkmę lemia sunkus darbas. R. Danisevičiaus (lrytas.lt) nuotrauka.

Verslo pradžia – „Gazytė“ raudonu vairu

„Esu savo krašto patriotas ir visiems jį giriu, domiuosi politika ir labai sąžiningai vaikštau balsuoti“, – apie save pasakojo pašnekovas. Anykščiuose baigęs mokyklą, D. Gudelis išvyko į Klaipėdą ir dirbo įmonėse, susijusiose su metalo pramone. „Matyt, esu labai prieraišus, mat net ir vėliau, išvykęs dirbti į Vilnių, vis galvodavau, kaip čia grįžti į Anykščius. Kai buvau mažas, norėjau būti „Formulės 1“ pilotu arba laivo kapitonu, mat nuo 5-erių svajojau plaukioti šiuo laivu. Pamenu, dėdė tuo laivu plaukiojo, visas vasaras praleisdavau prieš šio ežero,“ – kalbėjo jis ir suskubo paaiškinti, kad visas verslas prasidėjo nuo seno laivo.

Pramoginį katerį 1972 metais sukonstravo du anykštėnai konstruktoriai. Laivas ilgus metus tarnavo vandens slidžių sporto entuziastams, o paskui buvo prišvartuotas prie kranto ir, matyt, tikėjosi ramios senatvės.

„Svarbiausia detalė – raudonas vairas, kurio vaizdas mano galvoje užstrigo dar vaikystėje. Jau būdamas suaugęs kartą savęs paklausiau, kodėl dar neplaukiu šiuo laivu. Po daug metų vėl nuvažiavau prie ežero, kur prabėgo mano vaikystė, sėdėjau su meškere, pamačiau tą raudoną vairą ir atėjo nušvitimas, kad pats laikas šią idėją įgyvendinti“, – šypsodamasis pasakojo D. Gudelis.

Anykštėnas laivui davė vardą ir, kaip ir dera tikram kapitonui, turi savų ritualų: „Savo laivą vadinu „Gazyte“, nes variklis yra „Gaz 53“ – seno rusiško sunkvežimio. Mano draugė ne kartą yra sakiusi, kad tuoj ims pavydėti „Gazytei“, nes su ja elgiuosi kaip su moterimi. Bet kad taip jau būna – ji reikalauja tokio pat dėmesio kaip ir moteris, labai jautri – nepastumsi, neapšauksi. Jei diena buvo gera, turėjau daug svečių, daug merginų pavyko išmokyti plaukti su slidėmis, patapšnoju per antvožą.“

Darbas vyko dieną ir naktį

Anksčiau tame pačiame Nevėžos ežere laivininkystė buvo plėtojama aktyviau, bet šiandien, pasikeitus įstatymams, čia plaukioja tik „Gazytė“.

„Pagrindinė mano veikla – tai vandens slidžių sportas, daug pagalbos sulaukiu iš Lietuvos slidininkų sąjungos. Tai gana brangus sportas, tad dar prireiks laiko, kad būtų sukauptas visas reikiamas inventorius. Bet metai iš metų kantriai dirbu, kad pavyktų tai padaryti, juo labiau kad tai regione bene vienintelė vieta, kur šiuo sportu galima užsiimti“, – pasakojo D. Gudelis,  pridūręs, kad jo misija – sudominti žmones šia vandens sporto šaka ir sudaryti sąlygas ją išbandyti.

Paklaustas, kaip šeimos nariai reagavo į tai, kad D. Gudelis stačia galva nėrė į naują veiklą, pašnekovas atsakė: „Niekas nenustebo, atvirkščiai – veikiausiai laukė akimirkos, kai imsiuosi ko nors panašaus. Dar nemokėjau nei kalbėti, nei vaikščioti, o lėkštes jau mokėjau vairuoti, nes kas apvalu, tas buvo vairas. Visuomet man labai patiko technika: mėgau kartus ir motociklus. Žinoma, gal artimieji ir patyrė lengvą sukrėtimą.“

Įgyvendinant savo idėją D. Gudeliui teko įveikti ne vieną iššūkį. „Pirmas darbas, kurį reikėjo padaryti, – pakeisti laivo variklį, atnaujinti susidėvėjusias detales. Teko prie laivo praleisti nemažai dienų ir naktų, kol juo vėl buvo galima plaukti“, – pasakojo vyras. Laivo atnaujinimas buvo tik pirmi žingsniai, mat teko pasirūpinti ir slidininkams reikiama įranga, sutvarkyti prieplauką, paplūdimį.

„Reikėjo pasirūpinti, kad aplinka žmonėms būtų jauki ir jiems būtų malonu atvykti, ilsėtis. Tad pradedant kiekvienu laivo varžtu ir baigiant aplinkos sutvarkymu – visą tai teko padaryti pačiam“, – šyptelėjo pašnekovas, nežinojęs, ką reiškia turėti laisvadienį.

Verslo pradžia – be paskolų

Imdamasis verslo anykštėnas nesikreipė į bankus ar kokius nors fondus – viską darė iš savo išteklių. Ar dėl šios idėjos įgyvendinimo teko atsisakyti nuolatinio darbo? „Tiesą sakant, kaip tik buvau pabaigęs visus darbus, tad galėjau tuo užsiimti. Jei norite sužinoti, ar iš tokios veiklos galima uždirbti milijonus ir puikiai gyventi, atsakau: tikrai ne. Kol kas šią idėją palaiko tik visiškas entuziazmas.“

Lankytojų ir vandens slidininkų treniruočių grafikas labai intensyvus, tad kartais vienintelis laikas, kai D. Gudelis gali šiek tiek apsitvarkyti, – naktis. „Kaip jau sakiau, milijonų čia tikrai neuždirbsi, bet tai savotiškas pomėgis, kuris padengia patiriamas išlaidas. Pinigų, uždirbtų kitame darbe, čia išleisti nereikia.“

Kalbėdamas apie galimybes kurti verslą Anykščiuose pašnekovas sakė: „Dabar Anykščiuose aptarnavimo paslaugų, turizmo sferoje jaučiamas savotiškas pikas. Žinoma, esama ir tam tikro kainų augimo, tačiau pateiksiu ir kitą pavyzdį: anksčiau Anykščiuose nebuvo tokio dalyko, kaip butų nuoma savaitgaliui, o štai dabar jau yra, tad ir svečių srautai didesni. Pats dirbu jau ketvirtą sezoną, skirtumas tarp pirmųjų metų ir praėjusių – milžiniškas. Pernai per sezoną organizavau apie tūkstantį plaukimų.“

Anksčiau poilsiautojai ir vandens sporto entuziastai į Anykščius atvykdavo tik iš artimesnių miestų, o dabar sulaukiama jų iš visos Lietuvos ir net kaimyninės Latvijos.

Svajonę tikrove paverčia tik sunkus darbas

„Visiems jauniems žmonėms, kurie tik baigė mokyklą, norėčiau pasakyti, kad svajonę turėti būtina, ja reikia tikėti, bet svarbiausias dalykas, paverčiantis svajonę  realybe, – sunkus darbas. Reikia atsiduoti 120 proc. savęs. Kvailystė yra visos tos banalios pamokos, kad reikia tikėti, ir viskas atsitiks savaime. Tikrai žinau, kad savaime niekas neatsitiks. Kol nenusidaužai nagų, nepargriūvi ir vėl neatsistoji, tol nieko nevyksta“, – kalbėjo D. Gudelis.

Jaunas verslininkas neturi priekaištų ir valstybinėms institucijoms. Anot jo, pareigūnai dirba labai operatyviai, pagelbsti, pataria.

„Iš pradžių trūko patirties, bet tikrai greitai sulaukiau pagalbos. Pirmą kartą su tuo susidūręs, kaip tikras lietuvis, pradėjau šaukti, kad čia viskas nesąmonė ir daroma tik tam, kad visko prisigalvoja Seime sėdintys ir nieko neveikiantys politikai. Bet vos ėmusis darbų, paaiškėjo, kad nėra nieko tokio, ko padaryti būtų neįmanoma. Reikia, kad viskas būtų tvarkinga, užtikrintas žmonių ir kapitono saugumas“, – kalbėjo D. Gudelis.

Vandens slidėmis „skraido“ ir senjorai

D. Gudelis savęs laivo kapitonu nevadina ir vos išgirdęs klausimą, ar sunku juo tapti, puola aiškinti, kad taip pagarbiai į jį kreipiasi draugai, norėdami patraukti per dantį. „Turiu laivavedžio teises – beveik tas pats, kaip automobilio vairuotojo pažymėjimas. Labai sąžiningai mokiausi, sunku nebuvo. Yra žmonių, kurie šio egzamino neišlaiko ir penkis kartus iš eilės, bet, matyt, tai tie atvejai, kai šio pažymėjimo reikia tam, kad tik jį turėtum. Mano situacija kita – man reikėjo jo praktiškai.“

Pašnekovas pasakojo, kad smagiausios akimirkos jo darbe būna tada, kai atvyksta žmonės, niekada nestovėję ant vandens slidžių, ir šis naujas potyris sukelia jiems pačių geriausių emocijų. „Slides išbando maži vaikai ir garbaus amžiaus žmonės. Beje, senjorai puikiai plaukia, jaunimėliui galėtų nemažai kruopų duoti. Žinoma, kartais šypsena kelia, kai žili senukai dar veržiasi čiuožti, bet jiems tai labai puikiai pavyksta. Būna, kad  žmogus, kuris pasakoja, kad būdamas vaikas šitam ežere plaukė su slidėmis, pats atvyksta su savo sūnumi ir nori, kad šis pabandytų. Gražus toks kartų pasikeitimas, istorija tęsiasi, ežeras gyvas“, – kalbėjo pašnekovas.

D. Gudelis savo svečiams siūlo ir skrydį parašiutu virš ežero. „Visi galvoja, kad čia labai ekstremali pramoga, bet iš tiesų tai viena saugiausių ir labiausiai atpalaiduojančių pramogų. Parašiutu noriai skrenda labai įvairaus amžiaus žmonės. Žinote, ten viršuje labai šalta ir tylu. Pakyli į viršų – žiūri į saulėlydį, apačioje lakstančias stirnas“, – kalbėjo pašnekovas. Tuos, kurie nesižavi vandens slidėmis ar parašiutais, bet yra ištroškę romantikos, jis sodina į medines valteles ir, įbrukęs  į rankas irklus, paaiškina, kad būtina prisiminti irklavimo rankomis malonumą.

Lietuvai linki daug vaikų

Kalbėdamas apie mokesčius, kuriuos turi mokėti verslas, anykštėnas sutinka, kad jie nemaži: „Galime kaltinti valstybę, kuri tuos mokesčius nuolat didina, bet turime išlaikyti savo senelius. Mes patys, jauni žmonės, kalti, kad negeriname demografinės padėties Lietuvoje. Ir pats noriu savo vaikus auginti Lietuvoje, tad ir jaunimą skatinu tai daryti“, – kalbėjo jis.

Anot pašnekovo, šiuo metu dirbančių žmonių yra gerokai mažiau, palyginti su ta gyventojų grupe, kurią mokesčių mokėtojai turi išlaikyti. „Turiu jėgų ir noriu dirbti ir man negaila išlaikyti ir aštuonis pensininkus, bet norėčiau, kad jau mano vaikai ar anūkai išlaikytų tik po vieną pensininką. Tuomet bus visiems geriau – ir pensininkams, ir vaikams“, – sakė pašnekovas.

Kartą per metus paežerėje siaučia festivalis

Kartą per metus birželio pabaigoje D. Gudelis susikviečia į savo bičiulius į sporto ir muzikos šventę, kuri laikui bėgant virto tikrų tikriausiu festivaliu. Šiemet toks vyks Joninių savaitgalį.

„Nuo vaikystės man labai patiko serialas „Gelbėtojai“. Ten itin populiarūs būdavo paplūdimio vakarėliai – plaukia laivas, groja muzika, kažkas plaukia su slidėmis. Žiūrėjau žiūrėjau į tą ežerą ir pagalvojau, kad gal toje vietoje išeitų surengti labai neblogą vakarėlį – ir štai jis tapo tradicija“, – kalbėjo vyras.

„Mano tikslas surinkti į vieną vietą žmones, kurie domisi vandens slidžių sportu, mėgsta gerą muziką, tad visus bendraminčius ketinu suburti į vieną vietą. Šiemet planuojame sulaukti iki 500 žmonių, bet noriu pabrėžti, kad svarbu kokybė, ne kiekybė“, – pasakojo aktyvus anykštėnas.

D. Gudelis  planuoja įsigyti dar vieną laivą – pramoginiams plaukimams, bet svarbiausiu tikslu išlieka noras užauginti nors vieną perspektyvų sportininką, kuriam pavyktų pasiekti puikių rezultatų: „Manau, kad iš gausaus būrio šio sporto entuziastų, vis tiek bent vienas toks tikrai atsiras.“ Paklaustas, ar ketina į užtarnautą poilsį išleisti „Gazytę“, šyptelėjo, kad ji liks Nevėžos ežere net ir tada, kai nebus tinkama plaukioti. „Stovės kaip paminklas“, – šyptelėjo D. Gudelis.

 
 
    Atgal...