Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2016-09-04   Raimondas Guobis. Jei nestigtų gerumo... Mintys po tarptautinės konferencijos Debeikiuose
 
 

Trečią rugpjūčio savaitgalį pagaliau buvo giedra, drėgnuose slėniuose jau buriavosi gandrai, o Debeikiuose švęsti Šv. Baltramiejaus atlaidai. Žemiškojo derliaus gausa  turtingo „kermošiaus“ išvakarėse, rugpjūčio 20-osios, šeštadienio, popietę, įvyko tarptautinė istorinė konferencija „Debeikiečiai tarnystėje Dievui ir artimui“, skirta Panevėžio vyskupijos 90 metų jubiliejui bei debeikiečiams pagerbti. Kartu su vietiniais bei iš Vilniaus atvykusiais krašto krikščioniškosios istorijos tyrinėtojais dalyvavo ir iš Varšuvos atkeliavusi filologė Ana Jelenska.

Dievo gailestingumo metų, Panevėžio vyskupijos 90-mečio paminėjimui Anykščių krašte pasirinkti įdomia istorija turtingi Debeikiai.

Tą istorinį šeštadienį, išlipęs iš autobuso Leliūnuose, keliavau Debeikių link Aknysčių kaimo ūkininko Linarto vežimu. Jis kaip senybėje savo dukros, iš didmiesčio parvykusios, parsivežti į stotelę atvažiavo sartos kumelaitės traukiamu vežimu. Bėgo ta, mažai darbu ir pabėgiojimais varginama, riebi kumelaitė linksmai, o mes ir apie orą, ir apie politiką, ir apie ūkį bei arklius sočiai pasikalbėjome. Dėkui, gerasis žmogau.

Atverdamas konferenciją didžiojoje Debeikių kultūros rūmų salėje, sakiau, kad šią dieną savo mintimis vienija du labai skirtingi žmonės  – Palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis ir paprasta Kurtinių kaimo moteris Emilija Baliukaitė – Guobio Emiliutė. Sodietė yra pasakiusi, kad visko pakaktų, jei nestigtų gerumo, o Ganytojas, kuris daug prisidėjo, kad 1926 m. būtų įkurta atskira Lietuvos bažnytinė provincija, o taip pat ir Panevėžio vyskupija, savo herbo klostėje įrašė „Blogį nugalėk gerumu“. Blogį, kuris, rodosi, niekad nesibaigs ir, būdamas šalia, tik paryškins gerumo šviesą, jei tik ją atpažinti gebėsime.

Konferencijos dalyviai nusifotografavo prie paminklinio kryžiaus seseriai Ksaverai – Emilijai Šakėnaitei Debeikių bažnyčios šventoriuje. Iš kairės: Egidijus Musteikis, Vida Pukienė, Raimondas Guobis ir Ana Jelenska.

Uoliosios misionierės iš Kalvelių kaimo Emilijos Šakėnaitės – sesers Ksaveros gyvenimo ir veiklos įdomybes turėjęs apžvelgti dr. Aleksandras Guobys, prispaustas staiga užklupusių bėdų, neatvyko, todėl šiokią tokią jo pranešimo santrauką paskaičiau aš. Apie tikinčios šeimos bei vieningos bendruomenės dvasioje subrendusį pašaukimą, kuris nuvedė į vienuolyną, apie gyvenimą Prancūzijoje ir metus, praleistus misijose Amazonijos džiunglėse, tolimojoje Pietų Amerikoje. Jos pamaldumą, lietuvišką darbštumą bei pasiaukojimą, pagelbėjant vietiniams gyventojams, bei paslaptingą mirtį.

Lietuvos edukologijos universiteto docentė dr. Vida Pukienė prisilietė prie iki šiol skaudokos, didingos, o kartu mįslingos bei tragiškos prelato Konstantino Olšausko istorijos. Juk šio ryškaus tautos atgimimo, kovų už lietuvišką mokyklą, valstybės kūrimo herojaus, kandidato į vyskupus gyvenimas veik į nieką pavirto dėl bičiulystės su moterimi, su kuria susipažino XIX amžiaus pabaigoje klebonaudamas Debeikiuose. Šią suradus nužudytą ant Vytauto kalno Birštone, buvo apkaltintas K. Olšauskas, nuteistas, o iš kalėjimo sugrįžęs, nužudytas nežinomo piktadario. Pasak tyrinėtojos, šis aukšto rango dvasininkas, matyt, tapo politinių oponentų ar net priešiškų mums lenkų slaptųjų tarnybų auka.

Lietuvos edukologijos universiteto docentė, dr. Vida Pukienė (dešinėje) ne tik dalyvavo konferencijoje, bet ir aplankė Debeikiuose tebegyvenančią savo motinėlę Oną Žebuolienę.

Dvasininkų likimus nagrinėjančią temą užbaigiau pranešimu apie ūkiškąjį Debeikių kleboną bei Anykščių dekaną kun. Kazimierą Mikelinską. Iš Pasvalio kaimo ūkininko šeimos per mokslus ir pirmuosius kunigystės metus atvedžiau jį į Debeikius, kur parapiją administravo net 26 metus, daug nuveikė, baigdamas įrengti bažnyčią, įsigyjant vargonus ir kitus svarbius dalykus. Kalbėjau apie jo būdą, ūkišką patyrimą ir tai, kaip jis debeikiečius išmokė sumaniau ūkininkauti, siekti didesnės ekonominės naudos, sėti geresnių veislių salyklinius miežius ir virti „kietą“ pasvalietišką alų. Apie jo Golgotas okupantų iš Rytų kalėjimuose – dar 1919 m., o paskui 1940 m. ir jau pokarį. Apie jo tvarkingai ir tiksliai surašytą Debeikių parapijos istoriją ir apie tai, kiek šis žmogus geras, o kiek rūstus buvo...

Tikriausias debeikietis, nūnai Arklio muziejaus muziejininkas Egidijus Musteikis prabilo apie kultūrinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, apie Česlavo Milošo dvasią debeikiečiuose – apie Jelenskių giminę, jos valstybės gyvenime ir kovose už laisvę pasižymėjusius vyrus, Aknystų dvaro šeimininkę, garbiąją labdarę, gryna širdies šiluma, gerumu dangiškuoju mylėjusią žmones, Emiliją Jelenskaitę-Venclovavičienę. Apie tai, kaip ji savo dvare steigė mokyklą, kaip apylinkės gyventojus gydydavo, kaip parapiją rėmė, trobesį miestelio salei  – „tautos namams“ – dovanojo. Kaip, sovietams kraštą užvaldant, išvyko į iš gimtųjų kraštų į Vilnių, po to į Varšuvą ir ten gyvenimą užbaigė.

Viešnia iš Lenkijos Ana Jelenska ypatingai susidomėjo muziejininko Egidijaus Musteikio istoriniais tyrinėjimais ir surankiotomis įdomybėmis apie Aknystų dvarą.

Tikriausią debeikietišką dvasią iš pačios Varšuvos mums atvežė garsiosios Aknystų dvarininkų giminės palikuonė Ana Jelenska. Lietuviškai su švelniai maloniu akcentu, stropiai parinktais žodžiais dėstydama mintis, ji kalbėjo apie močiutės ir tėvelių pasakojimus, nuolatinį jų ilgesį, mintis apie Lietuvą, apie Debeikius, debeikiečius, Papšių kapinių koplyčią  – giminės mauzoliejų ir jos atgimimą, išgelbėjimą nuo sunykimo, atšventinimą tolimųjų 1999 m. Šv. Antano dieną.

Ir dar apie savo lietuviškąjį apsisprendimą ir baltistikos studijas Vilniaus universitete, apie tai, kaip dabar, gyvendama Lenkijoje, mintimis dažnai dažnai į tolimąją tėvoniją nuskrieja ir jaučiasi šiek tiek lietuvė. Ji atkreipė dėmesį, kad tarp mūsų, kaimyninių valstybių, šiuo metu yra nemažai nesusipratimų, kurie palengva pranyks ir vėl gyvensime brolybėje.

Pažymėtina, kad Baltijos pajūryje netoli Gdansko atostogavusi mergina kartu su bičiuliu Lukašu į Debeikius atskriejo greitu ir elegantišku motociklu „Yamaha“.

Susirinkusieji, o jų salėje buvo pusšimtis, atidžiai klausėsi, domėjosi, pateikė keletą klausimų... Beje, buvo tokių gražių pasakymų, pastebėjimų, kad jautresniems net tyro tikrumo, tiesos, pasigėrėjimo ir džiaugsmo ašarą išspaudė.

Tuoj po konferencijos sulaukiau ten dalyvavusios debeikietiškos kilties vilnietės paminklosaugininkės Indrės Kačinskaitės laiško, kuriame ji pasidžiaugė pasisekusia konferencija, o pabaigoje lietuviškai prabilusią jaunąją A. Jelenską  pavadino tikriausiu stebuklu.

Vietinės mokyklos mokytoja Danguolė Skvarnavičienė  jautėsi pakylėta – tarptautinės konferencijos Debeikiuose dar niekad nebuvę, smagu, pavyko, džiugu, kad ir ateityje dar visko bus. Padėkota rėmėjams – Dariui Gudeliui, Vladislovui Tamošiūnui, Lendronei Krogienei, Ričardui Skvarnavičiui. Atskirai už dėmesį, pagalbą ir puikią svečių iš Lenkijos globą dėkota ir Jūratei Musteikienei bei jos šeimynai. Konferencijos dalyvius sveikino, jiems dėkojo ir debeikiečių bendrijos pirmininkė Aldona Daugilytė.

Apskritas istorikų ir bičiulių stalas kartu su rėmėjų paruoštais pietumis vyko Lendronės pokylių salėje. Didysis patiekalas buvo puikiai paruoštas kalakutas, kitos gardybės, tokiai progai taip tinkantis „Krupnikas“ bei vietinio meisterio Ričardo Skvarnavičiaus pagamintas gardus gardus naminis alus. Pasiaiškinti kai kurie įdomesni nagrinėtos istorijos epizodai, nuspręsta toliau bendrauti, bendradarbiauti, o ištikus tinkamai progai, sukakčiai ar tiesiog norui, vėl surengti panašią, gal jau kitas, taip pat įdomias ir aktualias temas nagrinėjančią  konferenciją Debeikiuose.

 
 
    Atgal...