Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2016-11-21   „Lietuvos žinios“ pristato: lietuviškas romanas Kijeve
 
 

„Lietuvos žinių“ žurnalistė Jūratė MIČIULIENĖ 2016 m. lapkričio 19 d. paskelbė išsamią publikaciją apie Ukrainos rašytojo Andrejaus KURKOVO naujausią kūrinį romaną „Šengeno istorija“, kuris į tarptautinę areną išveda Anykščių kraštą.

Romanas "Šengeno istorija" prasideda Pienagalio kaime, kuris iš tikrųjų Lietuvoje yra, ir kur rašytojui ne kartą yra tekę būti - viešėti savo bičiulio Virginijaus Strolios (kairėje) sodyboje. Jūratės Mičiulienės nuotrauka.

Ukrainoje ką tik pasirodė žymaus rašytojo Andrejaus Kurkovo romanas „Šengeno istorija“. Paantraštė sako: lietuviškas romanas. „Pirmąkart mano kūryboje pagrindiniai veikėjai ne ukrainiečiai, o lietuviai“, – prisipažino jau dvidešimtą knygą parašęs ukrainiečių rašytojas Andrejus Kurkovas. Tarp romano veikėjų – netgi autoriaus jau seniai pamėgtas Marcelijaus Martinaičio Kukutis.

Kaip Ukrainos skaitytojai įvertino šį romaną, autorius pasakyti dar negalėjo. „Laukiu, kol pirmieji perskaitys 720 puslapių knygą. Iš viso – 1 mln. 200 tūkst. ženklų. Suprantu, kad šiais laikais sudėtinga tokią knygą perskaityti. Kol kas ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti perskaičiusius iki pabaigos. Bet tai ne pats storiausias mano romanas, jis antras pagal apimtį, – juokėsi rašytojas. – Storiausią savo romaną rašiau septynerius metus, tada dvejus metus trumpinau. Dabar jis leidžiamas kaip trilogija.“

Naujausias A. Kurkovo romanas.„Šengeno istoriją“ autorius pradėjo rašyti 2012 metais. „Per Maidano įvykius nustojau rašyti, apskritai negalėjau imtis prozos“, – prisipažino A. Kurkovas. Tuo metu jis parašė „Maidano dienoraštį“, šis jau išverstas ir į lietuvių kalbą. „Šengeno istoriją“ pratęsė 2015 metais. „Buvo sunku grįžti prie kūrinio. Galima sakyti, perrašiau viską, ką buvau sukūręs. Dešimt mėnesių be poilsio dienų dirbau po 12–14 valandų per parą“, – pasakojo jis.

Viena Lietuvos leidykla jau susidomėjo „Šengeno istorija“, planuoja versti į lietuvių kalbą. O pats autorius į Vilnių rengiasi atvykti gruodžio 1 dieną – Seime bus surengtas romano pristatymas.

Lietuvos skaitytojai A. Kurkovą, be jo publicistinio „Maidano dienoraščio“, žino iš dviejų verstų romanų „Iškyla ant ledo“ ir „Bikfordo pasaulis“. Pastarąjį pats autorius pavadino sudėtingiausiu savo romanu.

„Jame pasakojama apie sovietinį Chruščiovo epochos žmonių mentalitetą. Tai suprasti svarbu ir šiandien, nes atsako į klausimą, kodėl būtent taip dėl užsienio politikos elgiasi dabartinė Rusija, – sakė rašytojas. – Šį romaną baigiau rašyti 1989 metais, tačiau tik dabar, dėl Putino režimo, jį pradėjo aktyviai versti. Pirmas vertimas buvo į lietuvių kalbą, antras – į anglų, dabar verčiamas į vokiečių kalbą.“

Simpatija Lietuvai

Mintis parašyti romaną, susijusį su Lietuva, kilo neatsitiktinai. „Pirmiausia, atsirado simpatija Lietuvai, o vėliau kilo idėja parašyti romaną, – aiškino A. Kurkovas. – Su Lietuvos ambasada susipažinau ir buvusiu ambasadoriumi Algirdu Kumža susidraugavau 2004 metais, tada pirmą kartą aplankiau Lietuvą. Man viskas patiko – ir tradicijos, ir mąstymo būdas, ir tai, kad šalis palaikė Ukrainą dėl konfrontacijos su Rusija. Nuostabi, nepaprasta jūsų šalis. Vienu metu tarsi pajutau, kad aš jau tiek daug žinau apie Lietuvą, jog galiu surizikuoti ir pradėti rašyti lietuvišką romaną.“

Romano veiksmas prasideda 2007 metų gruodžio 21 dieną, kai Lietuva prisijungė prie Šengeno erdvės. Trys jaunos lietuvių poros tą vakarą susitiko Pienagalio kaimo sodyboje. Jie šventė Šengeno naktį ir aptarė ateities planus. Ingrida ir Klaudijus ketino vykti į Londoną, Andrius ir Barbora – į Paryžių, o Renata ir Vitas – į Italiją. „Tada jie net įsivaizduoti negalėjo, kuo jiems emigravus teks užsiimti, tačiau būdami jauni ir savimi pasitikintys tikėjo Europa ir buvo užtikrinti, kad ji jų nenuvils“, – romano siužetu intrigavo rašytojas.

Kukučio atradimas

Tačiau knygos nugarėlėje esantis įrašas intriguoja dar labiau: „Kol jie (pagrindiniai veikėjai – aut.) laukė Šengeno nakties, toli nuo Pienagalio prie Lietuvos ir Lenkijos pasienyje esančios užkardos priėjo senukas medine koja. Jis Europą žinojo kaip savo penkis pirštus. Sulaukęs, kol pasienietis pakels juostuotą užkardą, jis tapo pirmuoju lietuviu, perėjusiu sieną neparodęs paso. Prieš jį atsivėrė tolimas kelias, o jo medinės kojos slėptuvėje kartu keliavo ir šeši jo pasai. Visi – Kukučio vardu...“

Kaip prisipažino romano autorius, jis M. Martinaičio Kukutį buvo pamėgęs seniai. „Tai atskira istorija, – teigė pašnekovas. – Kai man buvo 16 ar 17 metų, mėgau skaityti poeziją. Ir pats ją rašiau. Pamenu, į rankas pakliuvo „Kukučio baladės“ (į rusų kalbą vertė Georgijus Jefremovas). Eilės taip patiko, kad sukūriau joms muziką. Nuo vaikystės skambinu pianinu. Kadangi man visada patiko tik mirusių poetų eilės, tada maniau, kad ir M. Martinaitis jau miręs. Kai kartą A. Kumžai papasakojau, kad gal jau trisdešimt metų dainuoju Kukučio balades, nustebau sužinojęs, jog poetas gyvas.“

Tuomet A. Kumža mobiliuoju paskambino M. Martinaičiui, o A. Kurkovui liepė sėstis prie pianino ir padainuoti. „Jam patiko, o žmonai Gražinai, kuri buvo šalia, ne. Gal kad buvau peršalęs ir balsas nekaip skambėjo“, – juokėsi A. Kurkovas. Jis labai norėjo susitikti su M. Martinaičiu, tačiau atvykus į Lietuvą trumpam vis nepavykdavo. Susipažino jau tik su jo našle ir gavo leidimą Kukutį „apgyvendinti“ savo romane.

Neišgalvotas Pienagalys

Atvertę romano viršelį skaitytojai išvysta žemėlapį, rodantį pagrindinių veikėjų kelią per Europą nuo Pienagalio, esančio Anykščių rajone. Pasirodo, Pienagalys neišgalvotas. Jame rašytojui ne kartą teko lankytis. Ten – bičiulio iš Lietuvos Virginijaus Strolios sodyba. V. Strolia ir jo žmona Rūta Malikėnaitė, subūrusi Kijevo lietuvių bendruomenę, Ukrainos sostinėje garsėja savo leidykla „Baltia-Druk“, leidžiančia istorinės, kultūrinės tematikos knygas apie Ukrainą ir bendrą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą. R. Malikėnaitė rašytojui daug papasakojo apie tradicines lietuvių šventes, etnografiją, todėl romane jos aprašytos gana tikroviškai.

„Esu ir siauruku važiavęs, ir Angelų muziejų aplankęs. Daug po Lietuvą mane vežiojo bičiuliai, – pasakojo A. Kurkovas. – Kai pradėjau rašyti romaną ir apsisprendžiau, kuriuos Lietuvos regionus reikia labiau pažinti, tada jau specialiai pradėjau lankyti daugybę Lietuvos vietų. Nemažai pamačiau Utenos rajone, pavyzdžiui, viename kaime netoli Utenos radau dzūkišką kryžių. Išsiaiškinau, kad jį padarė kadaise iš Dzūkijos atsikėlęs dailidė.“

Nusistebėjus, jog rašytojas taip gerai išmano mūsų etnografiją, kad gali atskirti dzūkišką kryžių, jis sakė: „Manau, jog Lietuvą išstudijavau pakankamai, tad galėjau sau leisti pradėti rašyti romaną. Dokumentinei knygai tai būtų buvę per mažai.“

Reklama Lietuvai

Kadangi A. Kurkovo knygos verčiamos į daugelį kalbų, jos yra net patekusios į Europos bestselerių dešimtuką, reikia tikėtis, kad romanas bus ir nemaža reklama Lietuvai. Kaip užsiminė rašytojas, romane yra paminėti Lietuvai svarbūs praėjusio amžiaus įvykiai – kalbama ir apie Rytų Prūsiją, ir apie Steponą Darių bei Stasį Girėną, romano siužetas nuklysta ir į Kauną, nebaigtoje statyti bažnyčioje veikusią radijo gamyklą.

Penkiolika A. Kurkovo romanų yra išversta į vokiečių kalbą, dvylika – į prancūzų, vienuolika – į anglų. Iš viso jo romanai yra pasirodę 37-iomis kalbomis.

Į kurią užsienio kalbą pirmiausia bus verčiama „Šengeno istorija“, rašytojas dar nežino. „Dėl to tariasi mano agentai, gyvenantys Šveicarijoje. Tačiau pirmiausia visus gąsdina knygos apimtis, – juokėsi rašytojas. – Kiek žinau, šiuo metu Šveicarijoje romaną skaito trečias recenzentas, mokantis rusų kalbą. Kai jie parašys recenzijas, agentai apsispręs. Jei nesusidomės, atiduosiu austrams, kur jau yra norinčiųjų versti.“

Kaip prisipažino A. Kurkovas, vienu metu jis niekada nerašo kelių romanų. „Anksčiau dar galėdavau rytą sėsti prie romano, o po pietų – prie kino scenarijus. Dabar taip dirbti jau seniai negaliu“, – sakė rašytojas, pagal kurio scenarijus yra sukurta daugiau kaip 20 dokumentinių ir vaidybinių filmų. Pašnekovo teigimu, „Šengeno istorijoje“ – trys siužetinės linijos, daug herojų, gausu detalių, reikia būti atidžiam, kad viena siužetinė linija nesusipainiotų su kita. Todėl rašydamas šį romaną susitelkė tik prie jo.

„Būdavo, kad minčių kildavo ir naktį. Kartais keldavausi, užsirašydavau, kartais, manydavau, rytą tai padarysiu, bet pamiršdavau. Būdavo, idėjos užklupdavo einant gatve. Tada traukdavau mobilųjį telefoną ir įrašydavau į diktofoną. Apskritai, kai intensyviai rašai, romano veiksmą ir sapnuose, ir iš tikrųjų imi regėti. Tiesiog pats gyveni romanu. Tai normalu“, – prisipažino A. Kurkovas.

Rašytojas taip susigyveno su kūrinio herojais, kad, jo žodžiais tariant, išgyveno tikrą lietuvišką laikotarpį. „Jis trunka iki šiol, – sakė A. Kurkovas. – Nors dabar rašau dokumentinę, su Lietuva nesusijusią knygą, tačiau dėl to, kad su lietuviais herojais daug laiko praleidau Lietuvoje, Prancūzijoje, Anglijoje, mintimis dar tarsi esu romane.“

Europoje – nejauku

Rašydamas romaną A. Kurkovas bendravo su daugeliu lietuvių – ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. „Visada siekiau juos iškamantinėti, sužinoti kuo daugiau apie jų gyvenimą, kas jų atmintyje įsirėžę iš šeimos istorijos, iš vaikystės. Tai irgi Lietuva. Juk šalis visada būna asmenybės formavimosi pagrindas“, – sakė A. Kurkovas. Kaip atkreipė dėmesį rašytojas, lietuviams būdingas tam tikras atvirumas, noras pasakoti apie save, apie savo šalį, apie šalies praeitį suvokiant, kad tai pašnekovui iš kitos valstybės yra nežinoma arba menkai žinoma.

Pasak A. Kurkovo, ukrainiečius Europoje myli, nes jų vizitinė kortelė – negatyvi: Holodomoras, deportacijos, tragedijos, Krymas. „Lietuviai Europoje neturi tokių negatyvių vizitinių kortelių, tačiau jie turi kitokių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, kuri darė įtaką visai Europai, jos kultūrai, architektūrai. Tai pajuto ir Vakarų Ukraina. Tačiau lietuviai pasižymi istoriniu nesavanorišku uždarumu, – pažymėjo pašnekovas. – Toks jausmas, kad lietuvius per istorijos raidą Europa uždarė, apsupo, izoliavo. Man regis, kad ta nematoma aplink lietuvius egzistuojanti siena dar ir dabar kelia jiems psichologinių kliūčių.“

Jauni lietuviai, su kuriais rašytojui teko bendrauti Europoje, jo nuomone, ten jaučiasi ne itin jaukiai, ne kaip savo namuose, ne taip, kaip Europoje jaučiasi ispanai, portugalai, prancūzai. „Europa tarsi jų, bet kartu ir ne jų. Manau, kad to priežastis – daugybė liūdnų istorijų. Lietuviai naujoje jiems Europos šalyje visiškai nesiintegruoja, – teigė A. Kurkovas. – Štai, pavyzdžiui, lenkai, išsibarstė po visą Angliją, integravosi, ir jiems visiškai nesvarbu, kur jie. Jaučiasi kaip namie. Lietuviai ten nesijaučia kaip namie. Ir tai ne dėl to, kad jų mažiau, svarbiausia, kad jie žino, jog jų mažiau.“

Dėl to, kad lietuvių visur yra mažiau, rašytojo teigimu, jie turi mažesnį bendravimo pasirinkimą. Ir net nelabai nori burti savo bendruomenes, nes jose susitelktų kone visi tautiečiai, kurie apskritai toje šalyje įsikūrę. „Nėra jokios atrankos kuriant bendruomenes, diasporas. Tuo lietuviai labai skiriasi nuo ukrainiečių“, – teigė A. Kurkovas.

Emigracijos ypatumai

Pasiteiravus, ar Ukrainoje taip pat kaip Lietuvoje jaučiamos emigracijos problemos, rašytojas jas pavadino vien žiniasklaidos keliamomis „problemomis“. „Iš tikrųjų šias problemas nagrinėja tik žurnalistai. Iš Ukrainos išvykstantys ukrainiečiai nenutraukia ryšių: siunčia pinigus, nuolat atvažiuoja, ką nors išsiveža, kas nors grįžta. Sakyčiau, nuolat veikia dvi srovės, – aiškino A. Kurkovas. – Kai prasidėjo Euromaidano įvykiai, daugybė ukrainiečių grįžo iš Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, net Kanados. Kai kurie grįžo tiesiai į frontą ir žuvo. Pavyzdžiui, operos solistas Vasilijus Slipakas dvidešimt metų gyveno Prancūzijoje, dainavo Paryžiaus operoje, buvo gana žinomas, tačiau metė karjerą, grįžo kovoti už Ukrainą. Deja, šią vasarą jis žuvo prie Donbaso. Tėvyne jis laikė Ukrainą, o ne Prancūziją, nors jau turėjo jos pasą.“

Pasak rašytojo, ukrainiečių emigracija kitokia. Be to, jų apskritai yra daug. „Net ir kiekvieno regiono emigracijos istorija yra skirtinga. Tarkime, iš Kijevo regiono žmonės visąlaik lengvai išvažiuodavo gyventi į Rusiją, JAV, Kanadą. Tai daugiau rusų ir žydų emigracija, o ne ukrainiečių, – aiškino pašnekovas. – Ukrainiečiai dažniau emigruoja iš Ivano Frankivsko, Lvovo ir Ternopilio sričių. O renkasi Europos pietvakarius – Portugaliją, Ispaniją, Italiją. Praėjusį mėnesį lankiausi Ispanijoje, visai prie Portugalijos sienos. Mažame miestelyje, girdžiu, trys moterys prie automobilio ispaniškais numeriais kalbasi ukrainietiškai. Klausiu, ar jos ne iš Ternopilio. Pasirodo, taip. Viena sakė, kad ką tik buvo namuose – kažkur Ternopilio srities kaime. Tad dabar susitiko su draugėmis, eis švęsti. Man susidarė vaizdas, kad ukrainiečių emigrantų gyvenimas labiau bendruomeniškas nei lietuvių. Gal todėl, kad ukrainiečiai Ukrainą tarsi išsiveža drauge, o lietuviai Lietuvą palieka lyg sau už nugaros, o paskui nuolat apie ją galvoja.“

Literatūriniai turistai

Kaip pasakojo A. Kurkovas, jis ne kartą yra sulaukęs vadinamųjų literatūrinių turistų. „Dažniausiai atvažiuoja mano romanų skaitytojai iš Šveicarijos, Vokietijos, Austrijos ir prašo parodyti romane aprašytas vietas. Daugiausia buvo susidomėjusiųjų romano „Iškyla ant ledo“ veiksmo vietomis“, – sakė rašytojas.

„Šengeno istoriją“ iliustruoja jo ir R. Malikėnaitės darytos nuotraukos. „Iš viso esu padaręs gal dešimt tūkstančių Lietuvos vaizdų, mėgstu fotografuoti“, – teigė pašnekovas. Tikėtina, kad išverstas romanas ateityje ir į Lietuvą atves ne vieną literatūrinį turistą. „Mano vaikai – du sūnūs ir dukra – gerai pažįsta Lietuvą. Kartu vasaromis esame daug kur lankęsi“, – sakė A. Kurkovas. Vaikai skaito trimis kalbomis – anglų ir rusų (tai gimtosios tėvų kalbos), taip pat ukrainiečių, jie baigę ukrainiečių mokyklas.

A. Kurkovo žmona Elizabeth yra anglė, dirba anglų kalbos egzaminatore Britų Tarybos švietimo ir informacijos centre Kijeve, taip pat dėsto anglų kalbą. Be to, moteris rengia daug labdaros renginių, ji – tarptautinio Ukrainos moterų klubo prezidentė bei mėgėjų anglakalbių teatro prodiuserė ir pjesių autorė. Trečiadienio vakarais Kurkovų namuose renkasi repetuoti Kijeve gyvenančių užsieniečių choras, kuriame dainuoja ir Elizabeth.

Jų namuose dažnai rengiamos dailininkų parodos. „Anksčiau rengdavome kas dvi savaites, dabar kiek rečiau, – pasakojo A. Kurkovas. – O mūsų namų kolekcijos paveikslai, galima sakyti, jau istoriniai.“ Tarp jų – garsaus Kijeve gyvenančio gruzinų dailininko Davido Sharashidzės paveikslas. Šalia – armėnų dailininko Boriso Egiazaryano kūrinys.

„B. Egiazaryanas 1990 metais buvo nacionalinio judėjimo už Armėnijos nepriklausomybę įkūrėjas. Kai priešininkai Jerevane sudegino jo dirbtuves ir jose buvusius paveikslus, jis su žmona, Kijevo žyde, persikėlė į Kijevą“, – pasakojo A. Kurkovas. Rašytojas savo namuose organizavo kelias vieno dailininko, pabėgėlio iš Donecko, parodas – kad šis turėtų už ką gyventi.

Neignoruoja jaunimo

Dabar A. Kurkovas ruošiasi trims mėnesiams išvykti į Vieną. „Seniai kvietė, bet tik dabar pirmą kartą sutikau Vienos universitete padirbėti atvykstančiu profesorium“, – sakė jis.

Rašytojas prisipažino, kad užsidarius kambaryje ištisus mėnesius vien rašyti kartais tampa nuobodu. Todėl jis mėgsta dalyvauti įvairiuose projektuose, daug dėmesio skiria jauniesiems Ukrainos rašytojams, rengia jiems įvairius užsiėmimus. Pasiteiravus, ar nebijo konkurencijos, sakė, anaiptol. „Iš tiesų, mums trūksta rašytojų. Tuo labiau, kad daugelis kritikų tik tą literatūrą, kuri rašoma ukrainiečių kalba, laiko ukrainiečių literatūra. Dar pastebėjau problemą – vyresni rašytojai nebendrauja su jaunimu, dažniausiai jiems jaunimo kūryba atrodo nerimta, kažkokia „tusovkė“. Aš manau, kad jaunimas, jei į jį nieks rimtai nežiūrės, tai ir nerašys nieko rimto“, – svarstė A. Kurkovas.

55 metų rašytojas organizuoja regioninius Ukrainoje gyvenančių ir įvairiomis kalbomis rašančių jaunųjų rašytojų trumpos prozos kūrinių konkursus. Šiemet Užkarpatės regione, kur gyvena 300 tūkstančių Ukrainos vengrų, pirmą vietą užėmė vengrų kalba rašanti jauna rašytoja. „Man tai buvo atradimas. Pasirodo, Užhorodo ir Berehovskio rajono literatai vengrų kalba leidžia net literatūrinį žurnalą, apie kurį niekas Ukrainoje nežino. Ta rašytoja romų mokykloje dirba socialine pedagoge ir rašo labai įdomias noveles, – pasakojo A. Kurkovas. – Kadangi į vengrų kultūrą Ukrainoje mažai kreipiama dėmesio, bijau, kad Vengrija ją pavilios išvykti. Apskritai, pastaruoju metu iš Ukrainos išvyksta daug išsilavinusių, talentingų vengrų.“

Knygų rinkos gynyba

Ukrainoje rengiamasi priimti naują įstatymą, reikalaujantį licencijuoti kiekvieną naują iš Rusijos atvežamą knygą. „Skandalinga situacija susiklostė. Dabar prieš šį įstatymą daugiausia pasisako tie, kurie anksčiau labiausiai gynė literatūrą ukrainiečių kalba, – stebėjosi A. Kurkovas. – Netgi tokia arši nacionalistė, vienos leidyklos savininkė, kuri visus rusiškai kalbančius laiko separatistais, dabar priešinasi knygų iš Rusijos licencijavimui. Bet, manau, įstatymas vis tiek bus priimtas. Stebina tokia skirtinga Ukrainos leidėjų pozicija. Juk savo rinką reikia ginti ir užpildyti savo leidžiamomis knygomis, o ne sudaryti sąlygas atvežtinėms. Pavyzdžiui, Anglijos leidėjai negali savo knygų pardavinėti JAV, nes JAV gina savo rinką.“

 
 
    Atgal...