Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2016-11-23   Knyga, pranokusi lūkesčius...
 
 

Anykščių kraštas nuo seno garsėja talentingais rašytojais ir žurnalistais, kurie yra žinomi ne vien gimtinėje, bet ir Lietuvoje. Jų kūriniai yra pasklidę pasaulyje ir skaitomi daugelyje užsienio šalių. Tai lėmė kūrinių, temų ir problemų skaičius bei jų socialinis aktualumas, pagaliau nuolatinis skaitytojų domėjimasis šio krašto autorių gyvenimu, darbais, kūryba. Visa tai sudarė gan palankias sąlygas informacijai apie šio krašto rašytojus kauptis ir sklisti. Šiandien žinių apie jų kūrybą rasime rašytojų sąvaduose, bendrose ir šakinėse literatūros enciklopedijose, žodynuose. Imk juos bibliotekoje ir skaityk kiek tinkamas.

Anykščių kraštotyrininkų biografijų leidinys.

Kraštotyrininkų sąvadas. Kas kita su Anykščių kraštotyrininkais. Ir tarybiniu laikotarpiu, ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jiems skirtų informacinių leidinių rengimo ir leidybos reikalai Anykščiuose, kaip ir visoje respublikoje, ilgai nejudėjo iš vietos. Tam būta nemažai objektyvių ir subjektyvių priežasčių, tarp kurių svarbiausios laikytinos dvi: 1) šiam darbui dar nebuvo pasiruošę ir susibūrę rajono kraštotyrininkai; 2) nebuvo lėšų tokiai knygai išleisti.

Problema. Kraštotyrinis darbas Anykščių rajone, iš vienos pusės, ilgą laiką buvo dirbamas gan plačiai ir sumaniai (prisiminkime bibliotekas, mokyklas, muziejus, draugiją ir kt.), o parengti ir išleisti sąvadą apie vietos kraštotyrininkus ir jų darbus, iš kitos pusės, niekada nieks rimtai negalvojo. Todėl skaitytojams, ieškantiems duomenų ar informacijos šaltinių apie juos, tekdavo patirti keblumų. Kraštotyrininkų straipsniai, padriki jų gyvenimo faktai ir kita epizodinė informacija buvo pasklidusi labai dideliuose spaudos masyvuose ir saugoma daugelio bibliotekų bei archyvų fonduose. Jų paieškai tekdavo gaišti daug laiko.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kardinaliai pasikeitė šalies Vyriausybės ir kitų socialinių funkcinių institucijų požiūris į kraštotyros darbą. Per du dešimtmečių žymiai sustiprėjo ir išsiplėtė šalies socialinių institucijų bei atskirų entuziastų kraštotyrinė veikla. Kai kuriuose rajonuose buvo pasigęsta net savo kraštotyrininkų ir jų darbų išsamesnių sąrašų, kartotekų ar sąvadų.

Galvoti apie juos skatino ir stiprėjanti rajonuose leidybinė veikla. Pirmąjį XXI a. dešimtmetį šalyje buvo itin susidomėta literatų kūrybos rinktinėmis, miestelių, kaimų, šeimų ir įžymių žmonių kilmės bei gyvenimo istorijomis, giminės genealogijos „medžiais“ ir kitais leidiniais. Itin aktyviai šioje srityje pasidarbavo rajonų viešosios bibliotekos, parengusios ir išleidusios kelias dešimtis savo istorijų (Anykščiuose ji išspausdinta 2007 m.) ir kitų knygų.

Bėda buvo ta, kad sparčiai didėjant kraštotyros leidinių skaičiui, eiliniam skaitytojui darėsi vis painesnė jų informacinė paieška. Šis prieštaravimas formavo naują kraštotyrininkų sąvadų sudarymo ir leidybos problemą. Tačiau norint ją pašalinti, pirmiau reikėjo išspręsti kai kuriuos teorinio ir praktinio pobūdžio uždavinius.

Pirmiausia, turėjo būti sukurta mokslinė leidinio (sąvado, enciklopedijos, žodyno ar kt.) apie kraštotyrininkus koncepcija, surinkta, išanalizuota, įvertinta, susisteminta ir kvalifikuotai apibendrinta surasta medžiaga. Antra, reikėjo parengti ir išleisti informacinį leidinį, kuris patenkintų skaitytojų lūkesčius, talkintų mokslininkams, pedagogams, studentams, moksleiviams ir kitiems žmonėms, norintiems gretai ir išsamiai pasinaudoti moksliniu rajono kraštotyrininkų įdirbiu, atlikti šios informacijos paiešką ir sutaupyti laiko straipsniams rašyti. Autoriams tai – svarbu, nes jie visada nori greit susirinkti medžiagą, o paskui, rašant vieną ar kitą straipsnį, susitelkti analizei ir kūrybai.

Sąvado idėja ir prielaidos jai tarpti. Idėja išleisti rajono kraštotyrininkų ir jų darbų sąvadą, nepaisant jo formos (sąvadą, žodyną ar kt.) Anykščiuose sklandė seniai.

Bene, pirmiausia su ja susidurta anais laikais, sėkmingai plėtojant Rajono centrinėje bibliotekoje (dabar VB – aut.) ir jos kaimo filialuose kraštotyros darbus, kaupiant kartotekose įrašus apie jų autorius bei kitus kraštiečius, renkant VB Bibliografijos ir informacijos skyriuje kraštotyros leidinius, laikraščių iškarpas apie rajoną, kraštiečių nuotraukas bei kitą medžiagą.

Nereiktų pamiršti, kad jau anais laikais (maždaug nuo 1965 m.) Anykščių rajono bibliotekos savo kraštotyrine veikla dažnai pirmavo respublikoje ir skindavo šio darbo apžiūrose bei parodose prizines vietas. Jau tuo metu jos buvo sukaupusios nemažą kraštotyros ir informacinių dokumentų fondą bei didelę darbo patirtį. Čia bibliotekininkams būdavo rengiamos net respublikinės parodomosios bei mokomosios kraštotyros konferencijos ir seminarai, o susipažinti su Anykščių VB kraštotyros darbu ir patirtimi važiuodavo ne vien Vilnijos krašto, bet ir visos šalies rajonų bibliotekų darbuotojai.

Nepriklausomybės metais gerą pamatą kraštotyrininkų sąvado idėjai bujoti paklojo Pasaulio anykštėnų bendruomenės (veikia nuo 1992 m.) kuriama kompiuterinė duomenų bazė (toliau DB – aut.) „Anykštėnų biografijų žinynas“. Nuolat papildoma, redaguojama ir lengvai prieinama, ji tapo rajone viena iš dažniausiai naudojamų lokalinių kraštotyros DB. Turimu informacijos kiekiu ji galėtų rungtyniauti rajone net su VB kartotekomis. Šiuo metu DB – keli šimtai kraštiečių biografijų. Menu, dar 2012 m. entuziastingam jos kūrėjui bei tvarkytojui Tautvydui Kontrimavičiui esu pataręs pagalvoti ateityje apie spausdintą minėtos DB variantą. Tačiau tada jis manė, kad imtis to dar buvo ankstoka.

Nemažą kraštotyrinį įdirbį tuo laku atliko ir kitos funkcinės Anykščių socialinės institucijos: mokyklų bibliotekos, muziejai, kraštotyros draugija. Teigiamą įtaką sąvado leidybos idėjai toliau tarpti taip pat turėjo per kelis dešimtmečius ženkliai rajone padidėjęs kraštotyros draugijos narių ir šio darbo entuziastų bei jų išleistų knygų ir kitų darbų skaičius.

Deja tuo metu imtis įgyvendinti kraštotyrininkų sąvado leidybos idėją dar niekas nesiryžo – gąsdino per daug didelės šių darbų apimtys. Visi suprato, kad jiems atlikti prireiktų itin daug laiko ir sutelktų aktyvių kraštotyrininkų grupės jėgų. O minėto sąvado idėja niekur nedingo – ji ir toliau laukė savo eilės.

Biobibliografinis žodynas. Kraštotyrininkų sąvado valanda išmušė 2016 m., kai šios idėjos įgyvendinimu ėmė rūpintis Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka (toliau VB – aut.) ir Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugija (toliau KD – aut.).

Sausio pradžioje buvo sutarta per metus parengti ir išleisti „Anykščių kraštotyrininkų biobibliografinį žodyną“ (toliau žodynas – aut.). Jo idėjos autorius šįkart buvo VU prof. dr. Osvaldas Janonis. Jis parengė žodyno rengėjams metodines rekomendacijas ir subūrė kraštotyrininkų grupę. Pastarąją sudarė: prof. dr. O. Janonis (VU), Audronė Berezauskienė (projekto vadovė) ir Ligita Matulienė (abi – VB Kraštotyros ir leidybos sk.) bei Tautvydas Kontrimavičius (A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus). Be to, žodyno straipsniams rašyti buvo pasitelkta ir kitų kraštotyrininkų. Tai – Daiva Agafanovienė, Danutė Baronienė, Eugenijus Drobelis, Vida Kontrimavičienė, Povilas Lapeikis, Jolanta Mameniškienė, Ramunė Musteikienė, Genovaitė Ražanienė, Rimantas Vanagas ir kt.

Koncepcija. Pirminiame jos variante buvo įvardinta, kad žodyno objektą sudarys enciklopediškai sunorminti Anykščių kraštotyrininkų gyvenimo aprašymai (vad. biografijos), o
antroje straipsnio dalyje bus patalpinta kraštotyrininkų veiklos bei literatūros apie juos bibliografijos rodyklės.

Žodynas turėjo būti išsamus ir turėjo aprėpti visus kraštiečius, tyrinėjusius Anykščių kraštą ar kitas Lietuvos vietoves. Tai galėjo būti anykštėnai gimę ir gyvenantys rajone ar kitur, bet tyrinėję ir Anykščių kraštą. Nepalikti nuošalėje ir čia gyvenantys bei dirbantys kraštotyrininkai, atvykę į Anykščius iš kitų vietovių.

Buvo reglamentuota ir žodyno straipsnių struktūra. Medžiagą apie kiekvieną kraštotyrininką straipsniuose reikėjo išdėstyti vienoda seka. Pirmiausia turėjo būti patalpinta kraštotyrininko biografija, o paskui – jo publikuotų ir nepublikuotų dokumentų bei literatūros apie kiekvieną jų sąrašai. Visi straipsniai turėjo tilpti vienoje knygoje ir būti išdėstyti kraštotyrininkų pavardžių abėcėlės seka.

Deja, pradėjus rengti žodyną, jo leidybai lėšų buvo gauta mažiau, negu planuota. Tai sudarė nemažų sunkumų ir gaišaties. Daugiau rėmėjų ir pinigų žodynui išleisti nebuvo rasta. Dėl to teko ieškoti naujų knygos leidybos galimybių, keisti kai kurias koncepcijos nuostatas (prof. dr. O. Janonis), iš naujo peržiūrėti ir atitinkamai keisti žodyno leidybos projektą (vad. A. Berezauskienė) ir jo finansinius dokumentus.

Be to, reikėjo nuspręsti, kokio didžio knygą galima išleisti, nes projektui vietoj prašytų šešių, buvo paskirta tik du tūkstančiai eurų. Jais buvo galima apmokėti dviejų šimtų puslapių knygos leidybą, nors jau aiškėjo, kad jos apimtis gali siekti daugiau tūkstančio puslapių.

Problemai spręsti siūlyta įvairių būdų: gerokai patrumpinti straipsnius ir bibliografijos sąrašus; leisti knygą tomais (pvz.: nuo A iki J raidės ir t. t.); atsisakyti bibliografijos sąrašų ir pan. Deja, kiekvienas jų turėjo nemažų trūkumų.

Pirmiausia, išspausdinus ne visą paruoštą medžiagą (sutrumpinus ar dalies jos atsisakius), būtų sugriauta sumanytoji knygos struktūra ir ženkliai sumažėtų jos informatyvumas bei moksliškumas. Leidžiant ją dalimis, niekas negalėjo garantuoti, kad atskirų knygos tomų leidyba bus finansuojama kitais arba dar ir dar kitais metais. Kita vertus, straipsnius apie kraštotyrininkus reikėjo skelbti kartu ir visiems parodyti deramą dėmesį, o ne vien tiems, kurių pavardės atsidurs alfabeto pradžioje.

Visa tai skatino žodyno rengėjus skubiai grįžti prie koncepcijos ir ieškoti kelio nelauktai kilusiems prieštaravimams šalinti. Susitarus pratęsti projekto vykdymo laiką ir toliau rengti jį, ne mažiau išsamų kaip planuota, tačiau atskirais etapais, buvo rastas, manau, geriausias sprendimas.

Antroji biobibliografinio žodyno leidybos dalis buvo atidėta vėlesniam laikui. Manoma, kad ji bus vykdoma 2017 m., parengiant ir išleidžiant spausdintą knygą arba kompaktinę plokštelę. Ten numatoma patalpinti bibliografinę žodyno dalį, kurią sudarytų du išsamūs literatūros sąrašai: 1) personalijų apie Anykščių kraštotyrininkus ir 2) Anykščių kraštotyrininkų publikacijų bei archyvinės medžiagos.

Vadovaujantis patikslintu projektu, 2016 m. pradžioje buvo pradėti žodyno sudarymo pirmojo etapo darbai. Jų būta daug, tad teko dirbti glaudžiai sutelkus kraštotyrininkų jėgas ir suktis spėriai. Svarbu buvo pasivyti laiką, sugaištą pertvarkant projektinius dokumentus.

Pirmasis žodyno tomas. Knygos rengėjų ryžtas ir pastangos, vykdant projektą, palyginti greit davė vaisių. Per nepilnus metus Anykščių kraštotyrininkų biobibliografinio žodyno pirmoji dalis „Biografijos“ buvo parengta ir lapkričio pradžioje įteikta leidyklai UAB „Petro ofsetas“ Vilniuje.

Knyga didelė, bet jos planas nesudėtingas. Atvertęs spalvingą viršelį (aut. dail. Violeta Matelienė), skaitytojas pirmiausia išvys trumpą pratarmę bei išsamią VB Kraštotyros ir leidybos skyriaus vedėjos, projekto vadovės ir vienos iš žodyno rengėjų bei sudarytojų A. Berezauskienės „Anykščių kraštotyrininkų veiklos apžvalgą“ (p. 11–23), apimančią darbus nuo pat jos ištakų iki 2016 m vidurio.

Straipsnyje yra žinių apie Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Anykščių skyriaus (nuo 1962 m.), paskui – savarankiškos Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos (nuo 2012 m.) raidą, vadovus, narius, renginius, ekspedicijas, kraštotyros rinkinius bei kitus leidinius, darbo kryptis ir formas, sąveiką su rajono ir šalies kraštotyrininkų organizacijomis bei valstybinėmis institucijomis (muziejais, bibliotekomis, mokyklomis ir kt.). Nepamiršti ir rajone vykę kraštotyros projektai, draugijos narių ryšiai su kraštiečiais užsienio šalyse, svarbiausi emigrantų leidiniai, asmeninės bibliotekos ir jų sukaupto rašytinio paveldo susigražinimo į Anykščius darbai.

Autorė aptaria ir objektyviai vertina kraštotyrinių organizacijų tinklo rajone, bei draugijos narių telkimo istorijos problemas bei raidos tendencijas. Nagrinėdama tai, ji remiasi faktais ir statistika. Kraštotyrinis judėjimas čia, pasak jos, turįs senas tradicijas. Jau „1964 m. Anykščių rajone buvo 152 kraštotyrininkai. Įvairiose kultūros įstaigose, mokyklose veikė kraštotyros būreliai“. Tuo metu jie „rinko medžiagą apie Anykščių krašto tradicijas, tautosaką, papročius, dainas, užrašinėjo senų žmonių prisiminimus, pasakojimus apie subatvakarius ir naktigones, organizavo kraštotyros renginius, vakarones, rengė kraštotyros rinkinius“ (p. 12). Manoma, kad jau „XX a. antrojoje pusėje pradėtos Anykščių kraštotyrininkų veiklos tradicijos“ (p. 13).

Straipsnyje pažymima, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kraštotyrinėje veikloje įvyko daug pokyčių. Visų pirma, visiškai pasikeitė šalyje valstybinis požiūris į šią veiklą ir jos reikšmę. Kita vertus, „per penkis dešimtmečius, pasikeitė visa kraštotyrininkų karta“. Neatsitiktinai šio darbo ėmėsi daug naujų žmonių. Nepaisant to, geriausios tradicijos rajone buvo išsaugotos. Autorė primena, kad ir naujausi (priimti 2012 m.) draugijos „įstatai įpareigojo tęsti kraštotyrininkų pirmtakų pradėtus darbus: rinkti, kaupti, skleisti ir padėti išsaugoti būsimoms kartoms Anykščių krašto materialines ir dvasines kultūros vertybes, atsiminimus apie istorinius įvykius, mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjus bei kitą kraštotyros medžiagą; organizuoti kompleksines ir specializuotas ekspedicijas, rengti kraštotyros darbų apžiūras ir parodas, leisti vietovių
monografijas, kitus tradicinius ir skaitmeninius kraštotyros leidinius, metodinę ir informacinę literatūrą, skleisti kraštotyros informaciją internete; organizuoti konferencijas, seminarus, populiarinti Anykščių kraštotyros veiklos rezultatus Lietuvoje ir užsienyje“ (p. 13–14).

Supažindinama ir su naujais, jau pelniusiais kolegų pripažinimą draugijos nariais: prof. Osvaldu Janoniu (Vilnius), Tautviliu Uža (Panevėžys), Jonu Sriubu (Utena), Aldona Daugilyte (Debeikiai), rašytoju Rimantu P. Vanagu, Vijoleta Vanagiene, Tautvydu Kontrimavičium (visi Anykščiai), Gediminu Grina (Vilnius), Gintaru Ražansku ir kitais, rašančiais šeimos ar gimtojo kaimo istorijas bei kitas kraštotyros knygas ar straipsnius. Kai kurių kraštotyrininkų veikla įvertinta Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija.

Straipsnio pabaigoje, atsakydamas į autorės klausimus, draugijos valdybos pirmininkas T. Kontrimavičius primena artimiausius Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos sumanymus ir darbus. Šiuo metu, pasak jo, „draugijos nariai, realizuodami savo gebėjimus individualiai, drauge aprėpia itin daug tyrinėjamų sričių, kaupia ir saugo praeities žinias ir patirtis. Draugijos uždavinys – sudaryti sąlygas išsaugoti sukauptus individualius archyvus bei padaryti juos prieinamus visuomenei ar kitiems tyrėjams“.

Didžiausia knygos dalis skirta kraštotyrininkų biografijoms (p. 25–286). Jų čia rasime daugiau kaip 300. Žinios apie rajono kraštotyrininkus straipsniuose išdėstytos prisilaikant bendrų metodikos reikalavimų: pirmiausia rašoma apie jų mokslus, gyvenimą, veiklą, o paskui, ženkliai išsamiau, – apie tai, kas jį sieja su kraštotyra ir ką šioje srityje yra konkrečiai nuveikęs (parašęs knygų, surengęs parodų, dalyvavęs projektuose, ekspedicijose ir pan.). Straipsnio pabaigoje yra informacijos apie asmens socialinę raišką – visuomeninius darbus ir svarbesnius apdovanojimus (premijos, garbės vardai ir kt.).

Apskritai, straipsniai yra išsamūs ir informatyvūs. Autoriai jiems surinko medžiagą ir panaudojo duomenis iš visų rastų šaltinių. Siekiant, kad žinios knygoje būtų maksimaliai tikslios ir patikimos, į talką buvo pasitelkti rajono kraštotyrininkai. Nemažai knygai skirtų straipsnių jie peržiūrėjo, patikslino ar papildė patys. Be to, buvo atliktas didelis darbas, redaguojant ir papildant straipsnius nauja informacija. Visa tai ženkliai padidino straipsnių informatyvumą, ypač – knygos duomenų patikimumą.

Skaitytojams, dirbantiems kraštotyros ar kitų sričių mokslinį darbą, ne mažiau bus pravartūs ir knygoje, biografiniuose straipsniuose išvardinti visi svarbiausieji kraštotyrininkų leidiniai (nurodyti jų pavadinimai ir leidimo metai) bei kiti darbai. Tai, prireikus šios informacijos, labai palengvins ir pagreitins jos paieškas.

Visi straipsniai knygoje išdėstyti   kraštotyrininkų pavardžių abėcėles seka, todėl rasti skaitytojams žinių apie kurį nors iš jų bus labai lengva. Greit bus galima atlikti ir personalijų (knygoje paminėtų asmenų) paiešką, pasinaudojus leidinio pabaigoje išspausdintu į žodyną įtrauktų asmenų „Vardynu“ (p. 287–300). Jame kraštotyrininkai, straipsnių autoriai ir kiti knygoje paminėti asmenys pagal abėcėlę pristatomi visomis pavardėmis, kokiomis jie knygoje minimi.

Pirmąją žodyno dalį užbaigia knygos santrumpos anglų, rusų ir prancūzų kalbomis (p. 301–306), kuriomis pasirūpino vertėjos: Kristina Gindrėnaitė-Setliff, Stanislava Makauskienė ir Laima Juzėnienė. Santrumpos plačiau pravers knygai duris į tarptautines informacijos sistemas, o per jas – ir į platų žinių pasaulį, taip pat jos padės svečiams, atvykusiems į Lietuvą iš ES ar kitų užsienio šalių, bent minimaliai pažinti knygos sandarą, turinį ir rengėjų užmojus.

Biografijas knygoje pagyvina kraštotyrininkų nuotraukos. Patrauklus akiai yra ir visas knygos poligrafinis apipavidalinimas: dizainas, viršelis, paryškinti spalva ir įrukti nuo krašto tekstai, apie konkrečius kraštotyrininkų darbus.

Biobibliografijos žodyno pirmosios dalies, kaip ir kitų mokslinių informacinių leidinių, paskirtis yra plati. Pirmiausia, ji labai pravers patiems rajono kraštotyrininkams, istorikams, žurnalistams, mokytojams ir mokiniams. Kita vertus, knyga bus neretai gera pagalbininkė ir profilinių sričių šalies mokslininkams, aukštųjų mokyklų dėstytojams bei studentams, leidyklų ir periodikos leidinių redakcijų darbuotojams bei kitiems mūsų krašto istorija ir žmonėmis besidomintiems skaitytojais. Mano supratimu, jos paklausa neišblės daug dešimtmečių.

Atidžiai pasklaidžius knygą ir susipažinus su viso žodyno leidybos projektu, koncepcija, sąlygomis ir kitomis peripetijomis, žinant rengėjų grupės dydį, darbų apimtį, laiko limitą, skirtą pirmajai žodyno daliai sudaryti ir išleisti bei jo panaudojimą, pagaliau, minėtų darbų vadybos ir organizavimo raidą, manau, jau galima padaryti keletą apibendrinančių pastebėjimų.

1. Pradėjus Anykščių kraštotyrininkų biobibliografinio žodyno leidybos projekto pirmojo etapo darbus, patirta organizacinių sunkumų ir gaišaties. Dėl to buvo prarasta laiko, o paskui teko darbus skubinti.

2. Keblumai kilo dėl to, kad žodyno leidybai buvo skirta lėšų mažiau, nei prašyta ir vėl teko imtis organizacinių darbų: keisti projekto dokumentus ir finansinį pagrindimą, pertvarkyti koncepciją, straipsnių rašymo ir faktų dėstymo juose metodiką, ieškoti naujų knygos struktūros bei spausdinimo sprendimų (panašioje padėtyje su projektais kol kas atsiduria daug Lietuvos mokslininkų).

3. Nepaisant to, visi darbai buvo baigti laiku ir sėkmingai, o žodyno pirmoji dalis „Biografijos“ paruošta ir, prisilaikant projekto grafiko, įteikta leidyklai. (2016 m. lapkričio viduryje ji pradėta spausdinti).

4. Žodyno leidybinė grupė (8 žmonės) ir keli talkininkai (straipsnių aut.) per trumpą laiką (vos 10 mėn.) atliko didelį, į jokius mokslinio darbo normatyvus netelpantį, darbą: surinko knygai duomenis iš visų šaltinių (nacionalinės bibliografijos ir straipsnių duomenų bazių, bibliotekų elektroninių katalogų, kraštotyros kartotekų, valstybinės bibliografijos rodyklių, archyvų ir kt.), patikrino juos, parašė biografijas, suredagavo, o nemažą jų skaičių dar ir suderino bei aptarė su pačiais kraštotyrininkais. Kruopštų darbą vainikavo itin geri rezultatai.

5. Anykščių kraštotyrininkų biobibliografinio žodyno pirmoji dalis „Biografijos“ paruošta profesionaliai ir siekia aukštą mokslinį lygį. Ji yra išsami, dalykiška, informatyvi ir patikima, kita vertus, turi mokslinėms knygoms derantį vardyną, santrumpas anglų, prancūzų ir rusų kalbomis.

6. Straipsnių skaičiumi ir faktų gausa knyga pranoko pačių leidėjų lūkesčius – vietoje planuotų 200, ji parengta ir išleista trečdaliu didesnė – vos įtilpo į 308-ius puslapius. Daugelis jos straipsnių savo apimtimi, informacijos kiekiu, išsamumu ir kitais požymiais šiandien galėtų lenktyniauti su naujausiomis bendromis ir šakinėmis enciklopedijomis ar žodynais.

7. Kraštotyrininkų žodyno pirmosios dalies mokslinį bei informacinį lygį lėmė daug veiksnių, tačiau svarbiausi buvo šie:

a) labai geras profesinis knygos leidybos projekto vykdytojų ir jų talkininkų išsimokslinimas;

b) didelė knygos sudarytojų leidybinio darbo patirtis (daug jų patys ar su kitais buvo jau anksčiau parengę ir išleidę knygų);

c) deramas dešimtmečius kaupto turtingo mokslinio įdirbio apie Anykščių kraštotyrininkų veiklą įvaldymas ir panaudojimas;

d) gebėjimas gerai orientuotis ir greitai susirinkti faktus labai dideliuose informacijos masyvuose: duomenų bazėse (DB), bibliotekose, archyvuose ar kituose šaltiniuose (vien Anykščių bibliotekos Kraštotyros kartotekoje yra 700 tūkst. bibliografinių įrašų ir pan.).

Romualdas Vytautas Rimša,
knygos mokslinis redaktorius

Vilnius, 2016 11 21

 
 
    Atgal...