Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2017-07-06   Dr. Bronius Šablevičius: „Pasirašykime kokią nors dvasinę sutartį...“
 
 

„Naktį nuslopsta žmogaus buitis, bet iškyla tai, kas verta gyvenimo. Vidurnaktį, degant laužui ant ežero kranto ir žvaigždėms virš galvos, pasirašykime kokią nors dvasinę sutartį. Ji bus tvirta, kol būsim gyvi“. B. Šablevičius

Anykščių kraštas tikrai gali pasigirti iškiliais ir garsiais žmonėmis. Vargu, ar kitas kuris Lietuvos regionas galėtų pralenkti „literatūros sostine“ vadinamus Anykščius savo rašytojų, poetų ar literatų skaičiumi.

Bronius Šablevičius Anykščių bibliotekoje, pristatęs savo parodą. 2016 m.

Tačiau ne tik kūrėjais garsus šis unikalus Lietuvos kampelis. Čia gimė, nors ir kitur jau savo šaknis įleido, nemažas būrys mokslininkų, gamtos tyrėjų, menininkų. Pirmasis Lietuvoje „Gamtos riterio“ titulą pelnęs gamtosaugininkas, ornitologas, entomologas ir botanikas, gamtos fotografas dr. Bronius Šablevičius irgi kilęs iš Anykščių. Jis gimė Devenių kaime (Anykščių r.), mokėsi Dabužių septynmetėje mokykloje, vėliau Buivydiškių (Vilniaus r.) žemės ūkio technikume, įgijo sodininko profesiją. Atlikęs privalomąją karinę tarnybą sovietinėje kariuomenėje, studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, kurį baigė 1975 m. Po to dirbo Anykščių rajono Kultūros skyriuje kultūros ir istorijos paminklų apsaugos metodininku.

Tačiau supratęs, kad jo pašaukimas yra gamtos mokslai, pasiryžo keisti profesiją ir studijuoti biologiją. Išvykęs iš Anykščių į Ignaliną ir dirbdamas Aukštaitijos nacionaliniame parke, 1977–1983 m. jis neakivaizdžiai baigė biologijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Edukologijos universitetas). 1993 m. apgynė disertaciją tema „Erelio žuvininko veisimasis, ekologija, elgsena ir apsaugos Lietuvoje strategija“, jam suteiktas biomedicinos mokslų daktaro laipsnis.

2011 m. už mokslinius tyrimus saugomose teritorijose, už straipsnius ir knygas apie gamtą Valstybės saugomų teritorijų tarnybos ir „Eko Bangos“ surengtame konkurse mokslininkui B. Šablevičiui pirmajam šalyje suteiktas Lietuvos „Gamtos riterio“ titulas. Gamtosaugininkas įvertintas už reprezentacinių ir probleminių gamtos apsaugos temų sklaidą, labai retų ir nykstančių floros ir faunos rūšių propagavimą bei saugojimą, krašto gamtos grožio pristatymą ir puoselėjimą, bei Rytų Lietuvos regiono reprezentavimą.

Teko skaityti, kad Didžiojoje Britanijoje, kur lig šiol suteikiamas riterio titulas, jį gali gauti tik išskirtinių nuopelnų tautai turintis žmogus. Į riterius jį per iškilmingą ceremoniją įšventina pati karalienė, paliesdama priklaupusio kandidato petį karališkuoju kardu. Nuo tada prie riterio pavardės nurodoma „seras“, o tai kelia didžiulę britų pagarbą jam.

Paklaustas, kokių lengvatų ir privilegijų gavo su naujuoju titulu, B. Šablevičius nusijuokė: „Pas mus tokie titulai mažai kam rūpi ir niekas nieko už juos neduoda. Tai tik žmogaus darbo įvertinimas, garbės reikalas. Aš net priemokos prie algos už mokslinį laipsnį negaunu“.

Dirbdamas tik už nustatytą atlyginimą, mokslininkas visą tarnybinį ir asmeninį laiką skiria gamtos tyrinėjimui ir išsaugojimui. Jis gali valandų valandas pasakoti apie gamtos reiškinius, apie Aukštaitijos nacionalinį parką, kuriame auga ne tik vidutiniosios klimato juostos, bet ir stepių bei tundrų augalija, kur tinkamą gyvenimo aplinką suranda labai reti, nykstantys paukščiai ir kiti gyvūnai. Čia dar gyvena Lietuvoje labai retais tapę žalvarniai, peri juodieji gandrai, ereliai žuvininkai, mažieji kirai, tilvikai vardu gaidukai ir stulgiai bei kiti reti paukščiai.

B. Šablevičiaus žodžiais, augalas ar paukštis saugus tada, kol jo augimo vietos ar lizdo su jaunikliais niekas nežino, nes tik tada gamtos retenybės gali gyvuoti ilgą laiką. Įsisiūbavus visuotinam susidomėjimui, retųjų paukščių lizdai tapo labai pažeidžiami dėl baidymų. Gamtininkas pabrėžia, kad gamta yra ypatingas pasaulis, kuriame žmogui dera būti svečiu.

Daug laiko mokslininkas stebėjo Lietuvoje retus, visoje Europos Sąjungoje saugomus erelius žuvininkus ir pripažino, kad tai daryti sudėtinga, bet magiškai vilioja.

Gamtininkas sako, kad ereliai žuvininkai lizdus krauna aukščiausiuose medžiuose, tad ir stebėtojas turi surasti tokį pat aukštą stebėjimo postą. Pirmiausia girių platybėse reikia susirasti erelio žuvininko lizdą, įkopti į netoliese esančio medžio viršūnę, ten surišti slepiamos spalvos palapinę ir pro jos langelį iš arti stebėti paukščių gyvenimą jų pačių namuose – lizde. Per retojo paukščio pažinimą paaiškėja jo biologinės savybės ir kokių sąlygų reikia jo sėkmingam gyvavimui. Iš to seka paukščių apsaugos priemonės. Tai ir yra mokslinio tiriamojo darbo prasmė ir reikalingumas.

Ypač džiugu, kad mokslininkas savo darbus įprasmina, reiškinius fiksuodamas, užrašydamas ir ta informacija pasidalindamas su kitais. B. Šablevičius paskelbė apie 400 straipsnių moksliniuose žurnaluose ir populiarioje periodikoje, išleido daug leidinių apie retuosius augalus, paukščius, neįprastus drugius sfinksus, vabalus, varliagyvius ir roplius, taip pat apie Labanoro, Gražutės, Ažvinčių, Minčios girias, yra akademinio dvitomio leidinio „Lietuvos fauna. Paukščiai“ bendraautoris.

Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius (1982 m.) pasirodė pirmasis B. Šablevičiaus mokslo populiarinimo leidinys, išleistas kartu su Eugenijumi Drobeliu, „Pelėdos ir plėšrieji paukščiai“. 1983 m. „Vagos“ leidykloje išleista grožinės publicistikos žanro knygelė „Paklausyk griežlės“, kuri yra tarsi patarimai žmogui, nežinančiam, į ką atkreipti dėmesį, atėjus į „laukinę gamtą“.

1988 m. B. Šablevičius skaitytojus pradžiugino monografija „Erelis žuvininkas“. Leidinyje nagrinėjama vieno iš rečiausių Lietuvos paukščių – erelio žuvininko – įrašyto į daugelio Europos šalių Raudonąsias knygas, biologija, ekologija ir elgsena. Nors knyga maža, bet informacijos joje – tikras koncentratas, ji buvo sudaryta iš autentiškų, t. y., iš originalių duomenų. Jos pradžioje autorius rašo: „<...> Esu laimingas, galėdamas skaitytojams papasakoti apie šį paukštį. Mano požiūris į jį pasikeitė taip: išankstinis besąlygiškas palankumas – susižavėjimas – pagarba – objektyvus paukščio vietos gamtoje suvokimas. Tas suvokimas buvo didžiausias stimulas rašyti.<...> Ši knygelė tepadeda geriau pažinti žuvininką ir, svarbiausia, labiau jį saugoti. Tegu tai būna pradžia ir stimulas išsamesniems moksliniams darbams. Gamta visada yra sklidina paslapčių. Žuvininko gyvenimas – vienas iš jų. Esu įsitikinęs, kad racionalusis šiuolaikinis žmogus, nejaučiantis daug sentimentų gamtai, nors vieną dieną stebėjęs šio paukščio gyvenimą laisvėje, taptų gamtos bičiuliu <...>“.

1990 m. B. Šablevičius sudarė ir išleido informacinį leidinį „Aukštaitijos nacionalinis parkas: svarbiausios žinios“, padėjo lankytojams susiorientuoti didžiulėje Parko teritorijoje. Po to sekė nemažas sąrašas gamtos pažinimui skirtų informacinių leidinių, monografijų. 1998 m. pasirodė „Aukštaitijos nacionalinis parkas: retieji augalai“, o 1999 m. – dokumentinis leidinys „Retosios augalų rūšys Aukštaitijos nacionaliniame parke 1978–1998 m.“ Tai monografija apie autoriaus per 20 metų surastus ir prižiūrimus retuosius augalus, jų būklę.

2001 m. pasirodė gamtos pažinimui skirti „Miško paukščiai“ ir „Varliagyviai ir ropliai“. Antrasis knygos „Vabalai“ leidimas 2011 m. buvo atnaujintas ir papildytas naujais tekstais. Knygoje B. Šablevičius, šiuokart kaip entomologas, skaitytojus pakvietė į apžvalginę ekskursiją po vabalų pasaulį, skatino pamatyti jų įvairovę ir estetinį grožį. Pasak autoriaus, vabalai turi didžiulę reikšmę gamtoje, jie padeda apvalyti aplinką nuo teršalų, suardyti kritusius gyvūnus, trūnijančius medžius, kelmus, įvairiai įtakoja žmonių maistą, sveikatą, aprangą, būstą ir visą gyvenimo kokybę. Broniaus teigimu, kas trečias vabzdys Žemėje yra vabalas, o vabalų būrys – pati įdomiausia, paslaptingiausia sala begalinėje visų kitų vabzdžių apsuptyje, Gaila, bet žmonės apie šiuos mažuosius savo kaimynus labai daug ko nežino ir net jų baiminasi.

2003 m. kartu su L. Raudonikiu B. Šablevičius išleido gamtos pažinimo leidinį „Biologinei įvairovei svarbios teritorijos Aukštaitijos nacionaliniame parke“. 2004 m. pasirodė gausiai iliustruota, faktais pripildyta knygelė apie naktinius, dieną beveik nematomus drugius – „Sfinksai“. Ji taip pat paremta nuosavo darbo rezultatais: autorius drugius augino namų sąlygomis ir registravo sfinksų „išsiperėjimą“, vikšrelių augimą, juos maitinant. Pasak Broniaus, buvo laikas, kai pusę jo kambario užėmė stiklainiai, kuriuose judėjo, ėdė, graužė ir augo daugybė sfinksų vikšrų. Bet koks vikšras su ragu „uodegoje“ buvo nešamas į sfinksų inkubatorių. Taip vyko svarbios jų pažinimo studijos. Po to būdavo stebimas ir aprašomas didysis gamtos stebuklas, kaip iš spalvotų vikšrų išsivysto visiškai kitokia gyvybės forma – nuostabaus grožio stambūs drugiai. Suaugę sfinksai pasirodo vakarais ir naktimis, maitinasi nektaru, bet ant žiedų nenutupia, o siurbia jų nektarą kybodami ore, kaip kolibriai. Sfinksai skraido kitaip nei kiti drugiai – tiesiai ir greitai lyg lėktuvai.

Dirbtinis retųjų drugių auginimas leido matyti jų biologinės raidos procesą, kuris vyksta gamtoje, bet žmogui lieka nematomas. Mokslininkas, išleisdamas knygą, siekė paskatinti žmones domėtis drugiais sfinksais, sužinoti daugiau ir juos pamėgti. Pasak Broniaus, vien tik pažinus tuos gražius drugius, žmogus gali „praregėti“ ir pamatyti kitas gamtos sritis. Autorius apgailestauja, kad gamtos nesuprantantiems žmonėms net gražiausi sfinksų vikšrai yra tik „baisios kirmėlės“. O juk sfinksai puošia Lietuvos gamtą ir nekenkia jokiam sodo, daržo ar gėlyno augalui.

B. Šablevičius daugiau nei tris dešimtmečius tyrinėjo pelėdų gyvenimo būdą, įpročius ir elgseną. Pirmieji apibendrinti rezultatai buvo paskelbti 1983 m. jo diplominiame darbe „Nacionalinio parko pelėdų ekologija“. Vėliau sukaupti duomenys sugulė į knygą „Lututė: gyvenimas drevėje“ (2013 m.). Stebėdamas pelėdų lutučių gyvenimą, autorius daugybę naktų praleido miškuose.

„Pelėdinius paukščius labai sunku tyrinėti – jie gi naktiniai. Jeigu žmogus nori gyventi normalų gyvenimą – naktimis ilsėtis, o rytą keltis ir eiti į darbą, tai naktinių paukščių tyrinėti neįstengs. Reiks keisti gyvenimo būdą. O kam tas pelėdas tyrinėti? Tam, kad atskleisti dar nežinomas, nematomas gamtos vertybes“, – sako B. Šablevičius.

„Ar kada esate vaikštinėję miškuose naktimis? Ne, ne tarnybinių reikalų verčiami, ne todėl, kad pasiklydote, ne per triukšmingą draugų išvyką su palapine, o norėdami paklausyti naktinio miško nuotaikos. Gal ir buvote išsiruošę į tokį žygį, bet slinkote mišku sukaustyti baimės, kad tik iš tamsos neiššoktų vilkas ar nežinia koks baisūnas? Vilkai, jei jų ir yra, pirmieji pajunta žmogų ir duoda jam kelią, todėl miškas nekelia pavojų, priešingai – jis kviečia pažinti savo paslaptis,“ – tokiais gražiais žodžiais gamtininkas kreipiasi į savo knygos „Lututė: gyvenimas drevėje“ skaitytojus, kviesdamas susipažinti su pelėdomis, be kurių naktinių balsų žiemos miškai yra tušti...

Vienas iš naujausių B. Šablevičiaus leidinių.2014 m. mokslininkas išleido monografiją „Lietuvos paukščiai Aukštaitijos nacionalinio parko gamtoje“. Gamtos tyrėjas prisipažino, kad atėjęs dirbti į Parką, paukščių faunos tyrinėjimus rado nepradėtus. Iki tol čia buvo žinomas tik erelio žuvininko lizdas, kurį aptiko jo pirmtakas, parko biologas A. Lubys. Taigi, B. Šablevičiaus dėka pirmieji įrašai apie paukščius atsirado 1977 m. rudenį. Dvidešimt metų jis buvo vienintelis biologas Aukštaitijos nacionaliniame parke. Tada ir vėliau, nepaisant gausybės nereikalingų ir priverstinių darbų, būsimam mokslininkui pavyko surinkti ir naujajame leidinyje susisteminti 36 metus kauptus duomenis apie 240 paukščių rūšių, gyvenančių ar apsilankančių Aukštaitijos nacionaliniame parke. Monografijoje sutalpintos žinios jau po 20 metų įgaus istorinę reikšmę. Pasak mokslininko, gamtinė aplinka kaskart blogėja, o pagerėjimui nesimato jokių vilčių, o išgyventi vilties neteks ir daugelis dabartinių paukščių.

Daugiau kaip tris dešimtmečius B. Šablevičius paskyrė savo mėgstamiausiam gamtos objektui – ereliams žuvininkams. Pirmasis jų lizdas Parke aptiktas 1975 m. Tuo metu tai buvo vienintelė žinoma jų lizdavietė Lietuvoje. Nuo pirmojo lizdo, šių paukščių tyrimo geografiją tyrinėtojas praplėtė net į septynis Rytų Lietuvos rajonus. Šia tema gamtininkas nepertraukiamai dirbo nuo 1979 m., o 1993 m. iš sukauptų duomenų apgynė disertaciją „Erelio žuvininko veisimasis, ekologija, elgsena ir apsaugos Lietuvoje strategija“.

Ornitologo teigimu, nuo 1978 m. Aukštaitijos nacionalinio parko paukščių sąrašas buvo pildomas vis naujomis rūšimis, tačiau kai kurių paukščių paskutiniais metais nebematyti. Tai mažasis baltasis garnys, mažoji gulbė, urvinė antis, snieginė žąsis, medžioklinis sakalas, raudonkojis sakalas, lenktasnapis bėgikas, akmenė, laplandinis griciukas, didysis plėšikas, balnuotasis kiras, baltagurklis strazdas, dirvoninis kalviukas, sodinė starta. B. Šablevičius būgštauja, kad jei natūrali gamtinė aplinka ir toliau bus naikinama siekiant pasipelnyti arba dėl žemės plotų apleidimo ar didėjančio cheminio užterštumo, dėl nebetinkamų sąlygų gyventi, iš Lietuvos turės išnykti kai kurios pelėdų, erelių, tilvikų rūšys, juodieji gandrai, žalvarniai, narai, kurapkos, kurtiniai, tetervinai, o ežeruose galės apsigyventi mums neįprasti kormoranai, nematytos žuvėdros, kirai. Dėl organinio aplinkos teršimo klestintys varniniai paukščiai dar labiau į nebūtį stums prisitaikyti ir apsiginti negalinčius paukščius.

Pasak mokslininko, minėtame leidinyje publikuojama tik maždaug penktadalis visų apie paukščius surinktų duomenų. Bet visi rašytiniai stebėjimų duomenys turėtų būti saugomi Parko archyve. B. Šablevičius viliasi, kad ateityje Parke plušės darbštus ornitologas, neskaičiuojantis darbo valandų, negailintis nei savaitgalių, nei šventadienių, nei atostogų. Juk gamtoje atostogų nebūna...

B. Šablevičius savo stichijoje. 2007 m. nuotrauka iš asmeninio albumo.

Ne tik mokslinėje veikloje pastebimi B. Šablevičiaus darbai. Jis yra talentingas fotografas. 2010 m. Lietuvos laukinės gamtos respublikiniame fotografijų konkurse „Gintarinis žaltys 2010“ – B. Šablevičius nominuotas kaip išskirtinės nuotraukos autorius kategorijoje „Gamta ir žmogus“ už nuotrauką „Girios sargyboje“. 2016 m. Utenoje organizuotame konkurse-parodoje, skirtoje Žemės dienai B. Šablevičiui už geriausią gamtos fotografiją buvo įteiktas Didysis prizas – sidabrinė 50 litų moneta, skirta Lietuvos gamtai. Bronius yra gamtos fotografų klubo „Žalias skėtis“, įsteigto 2009 m., narys. Eidamas į gamtą, jis nešasi ir fotoaparatą. Juk gamtoje niekas nesikartoja, ką šiandien pamatei, rytoj tai gali likti tik nuotraukoje.

Ne tik fotografuodamas ar atlikdamas mokslinius tyrinėjimus B. Šablevičius stebina aplinkinius savo atsidavimu, pasiaukojimu tam, ką daro. Jo grožinės literatūros kūriniai irgi nepalieka abejingų. 1997 m. literatas išleido miniatiūrų knygą „Dugne pasaulis kitoks“, už kurią 2000 m. Rytų Lietuvos literatų konkurse jis buvo apdovanotas Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės laureato diplomu.

Tai knyga apie žmogaus vertės suvokimą, žmonių tarpusavio ryšius ir apie ydas, kurių dažniausiai žmonės savyje nepastebi. Anykščių viešojoje bibliotekoje vykusiame knygos pristatyme autorius su ironija kalbėjo: „Jūs normalūs žmonės, o aš ne – renku vabalus. Savo knygelėje „Dugne pasaulis kitoks“ norėjau parodyti, kad aš esu ne vien tas, kuris gaudo vabalėlius, paukščius, bet... kad aš dar ir žmogus“. Taip, Bronius yra žmogus, kuris, kaip ir daugelis mūsų, sugrįžęs iš darbų, vakarais sėdi, galvoja, dalyvauju pasaulio žiniose, klausosi muzikos... Ir ne šiaip sau, o intelektualiai: jaučia pasaulio sudėtingumą, sunkumą, jo sąrangą, pilnatvę ir kartais savęs neatitikimą jam...

Todėl ir gimė dar viena autoriaus pamąstymų ir patirties knyga. 2015-ųjų metų pabaigoje Bronius skaitytojams atidavė knygą „Nematomoji žmogaus pusė“, kuri sulaukė skaitytojų dėmesio ir sukėlė aktyvių diskusijų. Knygoje daug neįprastų temų, situacijų, stebinančių netikėtumais. Iš tikrųjų, tai stropiai slepiamos žmonių gyvenimo pusės atsukimas į viešumą. Bet tai – sukaupta patirtis ir išmintis, stebint aplinkinį pasaulį, ieškant atsakymų į amžiną klausimą – kas gi yra tas Dievo ar Gamtos sukurtas žmogus, vadinantis save protinguoju?

Knygos pradžioje, pavadintoje „Mintys, prieš įeinant į knygą“, B. Šablevičius rašo: „Žinau, daug skaitytojų nepritars man, pasipiktins, apkaltins nuodėmėmis. Ypač dėl „draudžiamų“ temų. Pabandžiau užgriebti tas, kurios giliai užslaptintos, nematomos, lyg antroji Mėnulio pusė. Nesibaiminu, jei skaitytojus nustebins, supurtys, šokiruos: aš noriu pažadinti iš „normalaus“ gyvenimo snaudulio. Nes kiekvieno mūsų sugedimas neduoda teisės nuteisti kitą jau vien dėl to, kad vienų žmonių sugedimai skiriasi nuo kitų žmonių sugedimų... Matome didelį Kūrėjo neapdairumą: žmonių moralė nesutampa su jų fiziologija. O tai veda į pragarus“.

Rašytojas ir ekologas Henrikas Gudavičius, perskaitęs naująją Broniaus knygą, straipsnyje „Laiškai iš kaimo. Vėlų rudenį kažkur vis dar slepiasi baubas“ rašė: „Nemenka knyga, beveik trys šimtai puslapių. Ir nėra čia bliauzgalo ar pigių sentimentų, viskas tikra, viskas svarbu. Gal kiek ir piktai autorius kovoja dėl savo atrastų tiesų, bet svarbiausia, kad kiekviename puslapyje yra Lietuva – pamatyta ir pajausta taip, kaip gali tik jis, tas „darbinis arklys“, ypač vasarą vežantis daugiau nei visi kiti. Gamtininkai kartais yra priversti pamatyti ir pajusti tai, ko kitas nė neįtaria.

<...> Savo šventas vietas kiekvienas susiranda pats. Bronius Šablevičius, aprašydamas kai kurias, ypač brangias vietas, nebijo savo paslapčių išduoti. Eik – ir surasi. Negaila. Bet ar pamatysi taip, kaip mato jis: mėlynas vanduo, žali pušynai ir baltas erelis žuvininkas aukštybėse. Ir nė vieno žmogaus aplinkui. Reikia eiti tol, kol visi pasiliks toli. Ar galėsi? Gali tekti ir palaukti vieną kitą dieną, bet paskui tą laukimą ir tą atradimą prisiminsi labai ilgai, gal net visą gyvenimą“...

Taigi, eina B. Šablevičius per gyvenimą ir mato viską: vabzdžius, augalus, žmones... Ir visus savo stebėjimus fiksuoja, užrašo, pažymi, džiaugsmais, skauduliais ir išvadomis pasidalina. Priimkime tai, kaip geros patirties dovaną ir ja džiaukimės, įsiklausykime į gamtininko žodžius: „Pasirašykime kokią nors dvasinę sutartį. Ji bus tvirta, kol būsim gyvi“. Tai subtilus siūlymas. Bet šiandien daugelis mūsų to nesupranta. Tad gal tikrai mus sujungtų moralinis ryšys – pasirašyta dvasinė sutartis?.. O, jeigu mes kiekvienas nuoširdžiai tai darytume, ar turėtume neigiamų įtakų vieni kitiems?..

Tad pasirašykime dvasinę sutartį vidurvasario trumpąją naktį šalia laužo liepsnos po dangaus žvaigždėmis, ir ji bus tvirta, kol būsim gyvi.

Audronė BEREZAUSKIENĖ

 
 
    Atgal...