Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2007-12-07   Lietuviškas patriotizmas – per didelis, kad būtų tikras
 
 

"Kiek mes besididžiuotume, kad esame lietuviai ir turime savo Lietuvą, mūsų likimas yra istoriškai nulemtas: pasaulyje esame tik maža ir pernelyg neturtinga tauta, turime per mažą valstybę, kad būtų teisinga ją vadinti tiltu tarp Rytų ir Vakarų.

Tačiau tai leidžia mums būti šiek tiek savanaudžiais – labiau rūpintis savo žmonių, o ne svetimais reikalais, kurie bus išspręsti ir be mūsų žinios", – taip kalbėjo politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Kęstutis Girnius Anykščiuose, "Civito" klubo susitikime gruodžio 5-osios vakarą nagrinėdamas komunistinės ideologijos pasekmes šiandieninėje Lietuvoje.

Anykščiuose su filosofu Kęstučiu Girniumi ilgiausiai diskutavo sovietinės rezistencijos dalyvis Leonas Kaladė.

K. Girnius (kairėje) diskusijose Anykščiuose išrengė ir apnuogino lietuviškąjį patriotizmą.

Prisipažinęs, kad iki šiol tokiuose susitikimuose jam dažniausiai tenka diskutuoti apie politines aktualijas, K. Girnius pirmą kartą viešoje diskusijoje gilinosi į specifinį reiškinį – lietuviškąjį patriotizmą. Pasak politologo, pastaruoju metu jis yra toks svarbus, kad Lietuvoje nebeliko lietuvių, kurie būtų ne patriotai: jais buvo ir pokario partizanai, ir sovietmečiu atsakingus postus turėję kompartijos veikėjai, ir visi kiti sovietinės ideologijos nutildyti lietuviai, kantriai laukę progos pranešti apie savo patriotizmą.

Vertindamas lietuviškąjį patriotizmą kaip socialinį reiškinį, mokslininkas išskyrė tris jo atmainas: komunistinį, etninį ir tradicinį politinį patriotizmą.

Kaip komunistinio patriotizmo pavyzdį K. Girnius keliskart citavo buvusio Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko Atgimimo metais pareikštas mintis, jog nelikus Lietuvoje sovietinės kariuomenės nebūtų kam apginti Lietuvą. Pasak politologo, nuoširdus įsitikinimas, kad lietuviams saugiausia gyventi drauge su kitomis respublikomis, nes taip geriausiai įgyvendinami visi jų norai, yra tipiškas komunistinio patriotizmo požymis.

"Tokiems patriotams atrodė, kad Lietuva – tik mažas kambarėlis komunaliniame bute, kuriame saugu ir patogu gyventi, tereikia tik apsiginti nuo buto šeimininko Maskvos siekio viską tame kambaryje savaip tvarkyti", – komunistiniam patriotizmui būdingus bruožus vardijo K. Girnius.

Jau metus gyvendamas Lietuvoje, jis pastebi, kaip tokie patriotai dabar didžiuojasi, kad jiems pavyko "apginti Lietuvą": išsaugoti jos nacionalinį savitumą, kultūrą, kalbą, nuolat atsispiriant Maskvos siekiui tvarkytis savaip.

Tačiau lygindamas Lietuvos ir kitų sovietinių respublikų gyvavimą, K. Girnius neaptiko ypatingų pranašumų, kurių sovietiniais metais būtų pasiekę "Lietuvos patriotai", ko nebūtų leista turėti ar daryti visoms kitoms panašaus likimo tautoms. Jo nuomone, pasipriešinimas centralizuotam vadovavimui yra įprastas visose srityse, todėl jo vertę galima suvokti tik iš rezultatų.

"Imkime ir palyginkime: 1959 metais Antanas Sniečkus dar neleido grįžti iš tremties į Lietuvą partizanams, o Latvijoje tuo metu jau buvo atleidžiami iš svarbių postų rusai, jeigu jie šalia rusų kalbos nemokėjo ir latviškai. Ten jau tuo metu niekas negalėjo atsikraustyti gyventi į Rygą – net ir Maskvos siunčiami į tarnybą rusai", – gretino kaimyninių šalių patriotiškumą politikos apžvalgininkas.
     
Jo nuomone, komunistinio patriotizmo skatinami lietuviai, anuomet užėmę svarbius postus ir pasiteisinę, kad taip
gina juos nuo svetimtaučių, neretai išlaiko savo įtaką iki šiol. Tuo tarpu kitose Baltijos šalyse, kur atsakomybė savo laiku buvo perleista rusams, jų seniai prarastą įtaką dabar lengviau perėmė jaunoji nacionalinė specialistų karta, pasižyminti moderniu mąstymu.

Tačiau K. Girnius pripažino, kad sovietmečiu Lietuvoje buvo skatinamas ir etninis patriotizmas, susiformavęs XIX a. pabaigoje ir pagrįstas vien tik tautiškumo suvokimu: "Kur lietuviai – ten ir Lietuva". Pasak docento, būtent etninio patriotizmo propagavimas padėjo įsitvirtinti Lietuvoje sovietinei santvarkai: maždaug per du dešimtmečius tokiomis sąlygomis čia gyvenę žmonės apsisprendė, jog jei jau negali gyventi kitaip, tai nėra ko daugiau ir norėti.

"Jei sovietinėje Lietuvoje dainų ir šokių ansamblis "Lietuva" turėjo daugiau sirgalių, nei valstybė Lietuva, tai tik etninio patriotizmo dėka, kuriam valstybingumo dimensija nėra svarbi", – sakė K. Girnius.

Etninio patriotizmo klestėjimo laikotarpį – 1980-uosius metus Lietuvoje jis prilygino 1880-iesiems ir vadino žingsniu per šimtmetį atgal. Abiems laikotarpiams, pasak K. Girniaus, būdingas tas pats požymis: nėra susiformavusios ir valstybingumo siekiančios tautos, vien tik apolitiškas gyvavimas imperijos erdvėje.

Lietuvos Atgimimo laikotarpį, iš esmės pakeitusį patriotizmo principus, politologas vadino fenomenaliu, bet ne unikaliu krašto istorijoje. Tai, kad per porą metų iš kažkur atsirado valstybingumo siekiančių ir jį ginti pasirengusių patriotų tauta, XX a. pasikartojo antrą kartą.

Tradicinis politinis patriotizmas taip pat sparčiai formavosi ir 1918-1920 metais, kai, pasak K. Girniaus, nepasitikėjimą galimybe išsaugoti krašto Nepriklausomybę taip pat labai greitai pakeitė visuotinis entuziazmas, noras tapti savanoriu ir ginti savo kraštą – savybės, kurių pagrindu ir buvo ugdomas tikras tradicinis patriotizmas.

Kaip šiuolaikiniam lietuviškajam patriotizmui būdingą bruožą mokslininkas išskyrė perdėtą savo tautos ir valstybės sureikšminimą regiono ir viso pasaulio kontekste.

K. Girnių stebina noras pateikti Lietuvą kaip tiltą tarp Rytų ir Vakarų. Šiuolaikinėmis sąlygomis toks "tiltas" esąs toks mažas, kad neturi jokios reikšmės, yra jis ar ne.

"Ką gi tokio unikalaus mes turime, kad sugebėtume suderinti kitų kraštų interesus geriau, nei jie patys ir be mūsų sugeba? Interneto amžiuje tie interesai derinami tiesiog virš mūsų galvų, o sunkiasvorių intelektualų, kurių nuomonė būtų visiems svarbi, mes dabar neturime ir kažin kada galėsime turėti", – tvirtino politikos apžvalgininkas.

Pasak K. Girniaus, kad patriotiškas siekis matyti Lietuvą svarbią Europoje ir pasaulyje būtų įgyvendintas, tektų eiti Suomijos pramintu keliu – siekti pakliūti tarp valstybių, kurios laikomos intelekto lyderėmis, tačiau pavyti tuos lyderius užtruks daug laiko.

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotrauka

 
 
    Atgal...