Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2007-12-06   Savaitraštis "Nemunas" į Anykščius pažvelgė pro albumo langą
 
 

Kauno kultūrinis savaitraštis "Nemunas" atrado šįmet išleistą viso būrio anykštėnų kūrėjų bendrą darbą – albumą "Puokštė Anykščiams". 40-ajame šio leidinio numeryje į jį buvo pažvelgta ne tik iš šalies, bet ir Lietuvos miestų leidybos idėjų kontekste. Siūlome susipažinti su šia "Nemuno" publikacija – bene vienintele profesionalia šio anykštėnų leidinio recenzija spaudoje. 

Fotokelionė po Lietuvą. Miestams apie miestus

Aurina VENISLOVAITĖ

Anykščiai

Į albumą "Puokštė Anykščiams"* garsūs anykštėnai sunešė po gražiausią gėlę – dvylika fotografų ir vienuolika rašytojų savo darbais nupiešė tokius Anykščius, kokius juos patys atsimena, mato, ilgisi. Leidinio sudarytojas Rimantas Vanagas įžangoje pabrėžia: „Tai mūsų pačių lemtis, mūsų namai, mūsų kasdienybė ir neblėstanti meilė...“ Ko gero, svetimšaliai fotografai būtų puikiai atskleidę Anykščių gamtos grožį, įamžinę linksmų švenčių akimirkų, bet neįstengtų pamatyti krašto tuo neblėstančios meilės kupinu žvilgsniu, kuris ryškus kiekvienoje fotografijoje. Ir rašytojų eilutėse jauti gerklę kutenusį kamuoliuką jas rašant.

Nesistengta knygos padaryti tik atvirukų rinkiniu – nudailinta nostalgiškų prisiminimų mozaika. Aštuoniasdešimt septynių nuotraukų puokštėje nė vienas žiedas nesikartoja – ryškios, spalvotos, nespalvotos, portretinės, aktai.

Pagrindinis herojus, kaip įprasta tokiuose albumuose, nėra vien gamta. Nes kraštas – ne tik gražios apylinkės, plačios upės ir žydinčios obelys. Žmogus – tokia pat neatsiejama, svarbi jo dalis. Jo darbai, šventės, rūpesčiai vilnija kartu su Šventąja per Anykščių pievas. Todėl nemažai nuotraukų, kuriose garbingi svečiai, įžymūs krašto žmonės ar tiesiog gatvėje fotoaparatu pagauti anykštėnai, kurių veiduose – Anykščių atšvaitai. Itin graži Jono Junevičiaus fotoesė „Laiko raukšlės“ – kvarcinio smėlio klodų raižiniai ir laiko ornamentai močiutės skruostuose.

Mąslus profesoriaus Antano Tylos ir poeto Antano Drilingos susižvalgymas per puslapius. Nurudenėjusiais klevo lapais apsnigtas automobilis gatvėje naiviai konkuruoja su žirgais papievyje, rūke, varžybose. Laimės žiburys stiebiasi virš pušų giraitės.

Nedaug albume panoraminių nuotraukų, iš kurių akimirksniu galėtum identifikuoti krašto vardą. Anykščių paveikslas, kaip ir puokštė, surenkamas po dalelę: kryžius pakelėje, gandralizdis, ryto rasa, pričiupta voratinklyje, suolelis rudenėjančiame parke, bažnyčios bokštai, šulinys. Svetima akimi žiūrint, atrodo, tą patį rastum ir bet kur kitur, bet anykštėnui kiekvienas įamžintas kampelis savas, vienintelis. „Kiek čia esama nepakartojamo, niekur kitur nerandamo. To, be ko Anykščiai nebūtų Anykščiai. Matomo ne tik akimis...“ – pasakoja rašytojas Vygandas Račkaitis.

Gražu paklausyti didelių Anykščių žmonių mažų išpažinčių – apie vaikystę, karstymąsi po medžius, nerūpestingas paaugliškas akimirkas pašventupy ir širdies spurdesius prisiminus namus. Kiekvienas vis kitaip, bet nuoširdžiai, atvirai, su pasididžiavimu „atrakina prisiminimų skrynelę“. Ne vienas iš Anykščių kilęs rašytojas tikina dažnai ne tik gimtinės aplankyti, bet ir iš „gerųjų šilelio dvasių“ įkvėpimo pasisemti, „Puntuko šnabždesių“ pasiklausyti grįžtąs.
-------------------------------------
* Rimantas Vanagas, Puokštė Anykščiams. – Vilnius, Petro ofsetas, 2007.

Tauragė

Kraštotyrininko Albino Batavičiaus nuotraukų albumas „Tauragė šimtmečių vingiuose. Žmonės, įvykiai, vaizdai. 1507-2007“* skirtas Tauragės krašto 500 metų jubiliejui. Kaip pratarmėje užsimena Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė – senų, istorinių nuotraukų albumai turi kiek kitokią misiją nei meniniai fotoalbumai. Jie atspindi natūralią, neišvengiamą krašto, kultūros, žmonių kaitą bėgant metams. Nemeninė nuotrauka fiksuoja faktą, istorinę atkarpą, su visomis ją atspindinčiomis detalėmis – drabužiais, šukuosenomis, transporto priemonėmis, parduotuvių iškabomis, architektūriniais statiniais. Meninė fotografija virsta vertybe tik ją išryškinus, istorinė nuotrauka – po keliolikos ar keliasdešimt metų, kai būna išnykę arba neatpažįstamai pasikeitę viskas, kas joje įamžinta. Bėgant metams ji tampa tik vertingesnė, iškalbingesnė, įdomesnė, ne sensta, o bręsta.

Vartyti svetimo krašto istorinį albumą nėra taip įdomu ir paprasta kaip savojo. Neatpažįstamas kraštovaizdis, gatvės, nieko nesakantys vardai nesukelia tokio nostalgija persismelkusio smalsumo kaip to krašto senbuviui.

Ilgesniam laikui stabteli prie bemaž šimtmetį ar pusšimtį menančių fotografijų ir tyrinėji veidus, kuriuose skirtingai nuo šiandienio cheese įstrigęs orus, net rūstus žvilgsnis, sustatytos lūpos. Būtų galima paklodes prirašyti vien apie pozuojančiųjų sėdėjimo manierą, šeimyninių, kolektyvinių nuotraukų kompozicijas, vis kitokią rankų padėtį.

Albume sudėta apie 800 nuotraukų, jos papasakoja visą Tauragės krašto istoriją, ir nieko čia nepagražinsi, nepridėsi, neatimsi – nugeltusi popieriaus skiautė iškalbingesnė už istorikus, rašytojus. Todėl albume ne tik vestuvės, krikštynos ir jubiliejai, ne vien paradai, festivaliai, koncertai, garsūs vardai, bet ir įspūdingi elgetų portretai, bulviakasio prakaitas, liūčių užlietos gatvės. Kraupiausiose – išniekinti partizanų kūnai, išžudytų šeimų laidotuvės.

Įdomu pavartyti senų atvirlaiškių kolekciją su šmaikščiais paveiksliukais ir labai intriguojančiais rašteliais.

Vieno, skirto Melagių dienai, negaliu nepacituoti: „Pon dėva Muzikantui Janauskiui, Skaudvilė špitolė: Iš Laižuvos išnešiai skudurus puscielius mat vienai panai TR prasikaltai. Vo iš Skaudvilės bus šlėktai mat Skaudvilė im ir panos ir ponios bambarduoti tai vyruk buk akylesnis...“. Šalia atvirukų – septyniasdešimtmetį minintys vekseliai, pašto perlaidos, kvitai, bufeto sąskaitos „po Gaisrininkų baliaus“ (tarnaitei ir šoferiui – po 5 litus, „šnapsas“ – 60,80 lito), kvietimai („Tikimės, kad šis kvietimas nebus perleistas kitam asmeniui“).

Be nuotraukų iš įprastinių švenčių, ne viena ir iš kiekvienais metais Gaurėje vykusios Vyrų dienos – 350 kostiumuotų, pasitempusių, su orkestru ir gėlėmis. Ne veltui už kelių puslapių penkios draugės sutūpusios buria laimę ramunėlių žiedais.

Trečdalis albumo skirtas šioms dienoms – Tauragės savivaldybės, kitų įstaigų, organizacijų darbuotojai, sportininkai, aktyvistai. Šiandien ši dalis dar nėra įdomi, vertinga, apie ją reiktų rašyti po vieno kito šimtmečio.

Nors nuotraukos kalba pačios už save, jas papildo istoriniai tekstai, apžvelgiantys Tauragės krašto gyvenimą nepriklausomos Lietuvos laikais ir po 1990 m. kovo 11-osios. Albumą užbaigia žymių kultūros, meno, mokslo, visuomenės, valstybės ir politikos veikėjų sąrašai ir aprašai, svarbių Tauragės istorijos datų santrauka, knygų apie Tauragę bibliografija.
----------------------------------
* Albinas Batavičius, Tauragė šimtmečių vingiuose. Žmonės, įvykiai, vaizdai. 1507-2007. – Vilnius, 2007.

Joniškis

Dešimtoji fotografijos entuziasto Leono Karaliūno sudaryta knyga „Mintys apie mūsų Miestą“* – kraštiečių ir dabartinių joniškiečių minčių ir prisiminimų apie Joniškį rinkinys. Kuklesnis, plonesnis, nei anksčiau minėtieji, bet išleistas su tokia pat pagarba ir meile. L. Karaliūnas įžanginiame žodyje viliasi šia knyga ne tik atskleisiąs savo jausmus gimtajam miestui, bet ir sušildysiąs Šiaurės Lietuvos lygumų krašto žmonių širdis.

Žymūs, miestui svarbūs, gerbiami, mylimi esami ir buvę joniškiečiai sudėjo savo gražiausias mintis apie Joniškį, jam skirtus eilėraščius. Juose – bemaž tie patys motyvai: Sidabros upelis, lygumos, Šiaurės padangė. Literatas Albinas Žvingila į Joniškį prabyla neprisirišdamas prie geografinių detalių: „Vakare, kai nutyla /Tavo gatvės ir aikštės /Vaikštau tyliai po tylą /Taip, kaip niekas nevaikšto“.

Iš tiesų mintys apie savo gimtąjį miestą beveik tokios pačios kiekviename krašte – nostalgiškos, nuoširdžios, pakilios, skiriasi tik gatvių pavadinimai ir pasirašančiųjų pavardės.

Pramaišiui su mintimis ir eilėmis – miesto fotografijos. Jos rinkinyje net įdomesnės už mintis, sprendžiant iš pavadinimo turėjusias būti esmine knygos dalimi. Kairėje pusėje – Joniškio centras, kampeliai ir užkampiai prieš šimtmetį ar pusšimtį metų, dešinėje – ta pati miesto dalis šiandien. Negali susilaikyti nuo lyginamosios analizės tada ir dabar, kurios išvados kartais kiek kontraversiškos, nes tada tam tikros miesto vietos atrodo net gražiau, jaukiau nei dabar. Akmenimis grįstos gatvės, turgaus aikštės šurmulys, senoviški pastatai, raiti ir vežimais važiuoti miestiečiai, daugiau žalumos, erdvės. O šiandien – asfaltuotas senamiestis, automobiliai, „maximos“, daugiaaukščiai, tarp jų tik viena kita nepakitusi (ir todėl pati gražiausia) detalė – bažnyčia, dvi žydų sinagogos, Nepriklausomybės paminklas.
---------------------------------
* Leonas Karaliūnas, Mintys apie mūsų Miestą: minčių apie Joniškį rinkinys. – Kaunas, Arx Baltica, 2007.

 
 
    Atgal...