Interneto portalas www.lrytas.lt 2018 m. gegužės 14 d. paskelbė šią rašytojo Vytauto Martinkaus recenziją, pristatančią Rimanto P. Vanago knygą „Avižienio algoritmas ir  kiti neramūs ritmai“.

Iš anykštėnų giminės kilusį matematiką Algirdą Avižienį žino visas pasaulis, o išeivijos JAV lietuviai – bent kaip pirmųjų kosmoso programų kūrėją ir aktyvų „Santaros-Šviesos“ sąjūdžio veikėją.

Lietuvoje jį daugelis mena kaip atkurto Kaune Vytauto Didžiojo universiteto pirmąjį rektorių. Šiandien jis – informatikos daktaras, profesorius emeritas, aktyvus mokslo bendruomenės narys, visuomenės ir kultūros veikėjas.

Jo vardą, kaip XX amžiaus matematikos simbolinę figūrą, prestižiniuose leidiniuose matome įrašytą šalia Pitagoro ir Paskalio vardų. Kitas anykštėnas Rimantas Vanagas parašė apie jį „romaną“ „Avižienio algoritmas ir  kiti neramūs ritmai“ (su DVD „Algirdo Avižienio gyvenimo odisėja“, išleido „Petro ofsetas“).

Matematiko atradimas, taikliau būtų sakyti – jo pavadinimas („Avižienio algoritmas“) rašytojui tapo literatūrine metafora, o ne mokslinio traktato antrašte. Beje, tai antroji pataisyta knygos laida: prieš penkerius metus išleidęs biografinę apybraižą „Avižienio algoritmas ir kiti nutikimai“ (2012), rašytojas pasakojimą gerokai praplėtė ir pagilino.

Kokia tai knyga? (Apie jos priedą – puikų DVD, kitų autorių sukurtą, čia nekalbėsime.) Ar autoriaus pasitelktai Mūzai pavyko pašlovinti vyrą „per negandus ėjusį drąsiai“ (Homeras)? Koks iš tikrųjų pasakojimo žanras? Ar skaitome tik žymaus žmogaus biografiją, ar pagal ją sukurtą grožinį kūrinį – romaną?

Žanro ir jo stilistikos ypatumai ne visiems skaitytojams rūpi, tačiau pasakojimų hierarchija egzistuoja, ji yra reikšminga ieškant medžiagai formos.

Rimantas Vanagas – patyręs rašytojas, parašęs dešimtis įvairių žanrų veikalų, tad išmano jų prigimtis. Žada romaną, vadinasi yra iš ko ir dėl ko jį rašyti, skaitytojas gali jo laukti. Bet romanas (juo vadinamas žanras) ypatingas tuo, kad kanonas jam mažai būdingas. Jis visada rašomas kitaip nei jau žinomi, klasikiniai, romanai, taigi ir ši knyga yra neįprata, „hibridinė“ – įvairių pasakojimų samplaika.

Bent jau biografija ir literatūra sugyvena viename tekste, nors matyti jų paralelumas ir punktyrinės linijos, kurios jas skiria. Iš tokių prieštaravimų atsiranda ne tik skaitytojui, bet ir autoriui nelauktų dalykų. Kartais – malonių.

Knygos antraštėje įrašyta sąvoka „Avižienio algoritmas“ gal nebūdinga klasikiniam grožiniam kūriniui, atrodo, kad ji  kiek per drąsiai įveda skaitytoją į matematikos pasaulį. Iš pastarojo, nedaugelio mėgstamo, mokykloje visam gyvenimui  įkalama į galvą nebent „Pitagoro teorema“. Na ir kas, kad Avižienio algoritmas rečiau kam panašų galvos skausmą sukelia, o TV laidos „Klausimėlis“ vedėjo kalbinami pašnekovai turbūt prišnekėtų aibę „baikų“ ir „feikų“, aiškindami, ką jiems neva reiškia žodis „algoritmas“.

Pačių matematikų už nosies nepavedžiosi. Jie daug amžių vartoja šį terminą, puikiai išmano jo turinį ir žino, matyt, ir ko vertas, ir kam skirtas Avižienio algoritmas. Atidžiam knygos skaitytojui tai irgi bus autoriaus paaiškinta. Neįkyriai, lyg tarp kitko.

Tačiau biografinio pasakojimo (ypač romano) skaitytojo lūkesčiai kitokie. Jie nebūtinai  artimi matematikos ar kompiuterijos mokslams. Paradoksalu, tačiau tarp šios knygos žanro variantų pasiklydo net specialistai – Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliografai šią knygą įrašė į skirsnį „Kompiuterija ir kompiuterinė technologija.  Duomenų apdorojimas“ (!?.)

Skaitytojo lūkesčiai, ypač gyvenimiškosios medžiagos, arba knygos turinio, atžvilgiu, netgi labai margi. Avižieniai,  Grigaičiai, Izokaičiai iš Anykščių krašto skaitys šitą knygą kaip giminės medžio istoriją. Joje ras daug to medžio šakų, dokumentų ir jų faksimilių, nuotraukų.

Profesoriaus bičiuliai, jo kolegos knygoje ieškos bendros mokslinės pedagoginės ar visuomeninės veiklos faktų. Tikrai ras jų pilną krepšį, net su kaupu. Lietuvos mokslo ar kultūros tyrinėtojai gal lauks platesnių asmeninės kūrybos kontekstų ir neapsivils, – džiaugsis labai detaliu paties profesoriaus mokslinių ieškojimų ir atradimų dienoraščiu arba VDU atkūrimo užkulisių detalėmis (tarp jų – pirmosios pirmojo rektoriaus mantijos vagystės istorija).

Štai ir recenzentas savaip liko pamalonintas. Skaitydamas užtikdavo jam pačiam artimos patirties pėdsakus – nuo pirmųjų puslapių – vaikystėje perskaitytų tų pačių Jules-io Verne-o knygų personažus, kiek vėliau – matematikos studijas (tik gal ne tokia mielas, kaip knygos herojui), pirmuosius kompiuterius Kauno politechnikos instituto laboratorijose, Sąjūdį, VDU atkūrimo realijas, Czeslawo Miloszo sugrįžimą į Lietuvą.

Bet ar recenzento išgyvenimai sutapo su knygos herojaus – Algirdo Avižienio? Matyt, kad ne. Tačiau ir neturi jie būti tapatūs, gana to, kad jie primena savus, yra atpažįstami, suvokiami kaip ne vienam tik pagrindiniam personažui reikšmingi.

Knygoje papasakota visa Algirdo Avižienio gyvenimo istorija – nuo gimimo (1932) iki šių dienų (2017), aprėptas  netrumpas istorijos tarpsnis, platus geografinis ir politinis jos kontekstas. Nuo vaikystės Nepriklausomoje Lietuvoje, pasitraukimo į Vakarus iš tėvynės 1944 metais, iki mokslo ir mokslininko karjeros JAV, iki sugrįžimo į atkurtą nepriklausomą Lietuvą, gyvenimo ir darbų joje.

Toje kelionėje aplink pasaulį netrūksta J. Verne-o ar Homero personažams pritikusių nuotykių ir išbandymų, kuriems apibūdinti net labai tinka senas ir daugelio (vėl – mokykloje) girdėtas „odisėjos“ žodis.

Bet juk Vanagas ir neplanavo pakartoti Homero veikalo. Pirmoji knygos laida net nepretendavo būti panaši į romaną. Papildyta laida – su užuomina anotacijoje į „gyvenimo romaną“, bet ir ji tik aštrina, iš dallies palieka atvirą šių pastabų antraštėje užrašytą klausimą: ar skaitytojas tikrai atsivertė ne dokumentinį biografinį, o grožinį kūrinį – romaną?

Minėjau: romanas – sunkiai teoretikų apibrėžiamas, istoriškai kintantis literatūros fenomenas, kiekvienu savo atveju vis kitoks. Šiandien suskaičiuojama daugybė jo rūšių, konkrečiai jis ir savo turiniu, ir ypač formos, meninės raiškos priemonėmis beveik be išlygų priklauso nuo autoriaus estetinės pozicijos ir talento. Ir nuo skaitytojo, svarbaus kaip bendraautorio, gebančio skirti kurorto ar tarnybinį „romanus“ nuo literatūros.

Šiandien Lietuvoje biografijos ir autobiografijos yra labai populiarios, manau, netgi populiaresnės už grožines, fikcines knygas. Aišku, apie vienų ar kitų vertę skaitytojas sprendžia pagal skirtingus kriterijus. Vargu, ar pilko žmogaus biografija gali būti įdomi, intriguojanti. Lygiai taip pat nedaug vilties, kad įdomų romaną ar kitokį literatūrinį kūrinį gali parašyti netalentingas autorius.

Tačiau parašytų žodžių iš knygos lengvai neištrinsi. Iš paantraštės ir anotacijos skaitytojas sužino, kad skaitys biografinę apybraižą (esė), dokumentinę istoriją, bet (autoriaus nuoroda) ir kiek kitaip – „žmogaus gyvenimo romaną“. Taigi pažadama mums ir išmonės, ir pasakojimo intrigos, kurių skaitytojas paprastai tikisi iš romanų.

Autorius knygos įžangoje šitaip rašo: „Šiuokart mus labiau domino paties Algirdo aistringas veržimais į mokslo viršukalnes, emocinės ir moralinės patirtys, idėjinės nuostatos, tiesiogiai susijusios su aktyvia veikla Lietuvos, lietuvių labui. Ir, žinoma, kartkartėm gimsta meilė – žavi ir klastinga, nelabai deranti prie kasdienės buities, bet lemtingomis akimirkomis tampanti vertybės atskaitos pamatu.

Tai leido pažvelgti į herojaus nueitą kelią kaip į „gyvenimo romaną“. <...> Kas yra mokslininko garbė, etika, kodėl net laisvoje, demokratiškoje šalyje prireikia nemenkos drąsos ir atkaklumo, norint viešai ištarti tiesos žodį?“ (Knygoje gana plačiai aprašyti motyvai, dėl kurių Algirdas Avižienis 2017 metaų pabaigoje iškvietė į etinę mokslininkų dvikovą buvusį KTU rektorių Juozą Baršauską.)

Recenzuojama knyga galėjo visaip prasidėti ir įgyti skirtingų formų: ją galėjo padiktuoti (ar parašyti) pats Avižienis, arba, tarkim, vienas iš jo dviejų sūnų. (Trečiajį, deja, liga atėmė.)

Knygos imtis galėjo jo kolega – matematikas, kompiuterių specialistas... Tokių daug. Arba, prisiminus, kad Holivudas visai prie pat Santa Monikos, kur ilgus metus Avižienis gyveno, o Anykščiuose jau vyksta tarptautinės kino scenarijų dirbtuvės, profesoriaus gyvenimo istorijos galėjo imtis ir koks nors filmininkas, kad ir Wiljamas Nicholsonas – Oskarą laimėjusio filmo „Gladiatorius“ scenaristas.

Bet skaitykime, kas parašyta Vanago – poeto, prozininko, eseisto, žurnalisto, vertėjo, Anykščių krašto metraštininko, keliasdešimties knygų autoriaus. Jis negalėjo neieškoti ir nesurasti Avižienio gyvenimui, savaime turtingam įvykių (nuotykių), savitos literatūrinės formos.

Telieka skaityti ir permanyti, kaip susiliejo, susijungė Avižienio gyvenimas ir Vanago plunksna. Toji plunksna – lengva, knygos stilius gyvas, taiklus, vaizdingas ir paprastai pristatantis sudėtingas žmogaus likimo problemas.

Personažo realaus gyvenimo padiktuotos fabulos nepakeisi, tačiau ji išrikiavo įvykius pagal poetikos tvarką: skirsnių ritmą, jų asociacijas su literatūra, stilistines priemones. Nuo pirmų knygos puslapių dokumentika (neišnykdama) buvo išbandoma poetinėmis priemonėmis, ir po truputį turėjo nusileisti grožiniam veikalui būdingam autoriaus vaizduotės žaismui, tiesa, gana saikingam.

Autoriui tai priimtina, jam atsiveria galimybių  fantazuoti, nebūtina sekti faktams iš paskos, likti prisirišus prie jų. Tiesa, per tai pagrindiniam personažui iškyla jo tikroviškumo pavojų, gal net nepatikti sau pačiam. (Nesunku įsivaizduoti profesorių, skaitantį šį veikalą apie save patį ir pykstantį „Buvo ne taip!“)

Tačiau ir jam, ir visiems romano personažų prototipams, prisistatantiems kaip knygos apie save skaitytojams, tikrai nėra reikalo svarstyti savo paveikslų knygoje. Jie nėra tapatūs, nors ir – vieno kraujo.

Knygos veiksmas prasideda 1950-aisiais, septyniolikmečiui Algirdui plaukiant laivu į Ameriką per Atlantą, o baigiasi 2017-aisiais, 85-erių nejaunuoliui dairantis Kaune pro savo namų langą į Aleksoto panoramą. Bet skaitytojui papasakota ir veiksmo priešistorė, ne tik nuo Algirdo Avižienio gimimo 1932 metais, bet ir daug ankstyvesnis jo giminės gyvenimas.

Apie Avižienį sunku būtų papasakoti, neužsimenant apie matematiką, kompiuterius, istoriją, politiką. Prisilaikoma  biografijos įvykių bendrosios sekos, tačiau į ją įpinamos šalutinės pasakojimo istorijos, kitų Avižienių giminės  žmonių likimai. Pasakojime nešykštima metaforų, simbolių, romantinių vaizdų.

Modernioje, XX–XXI  amžių sankirtos, odisėjoje irgi būta karo, meilės, ištikimybės išbandymų, idealų ir tėvynės ieškojimo, politinės kovos ir susitaikymo. Net prisitaikymo.

Algirdo Avižienio likimas primena visų 1944 metais į Vakarus nublokštų lietuvių likimus. Išvykus iš tėvynės ilgas kelias sugrįžti į ją. Pasakojimo pradžioje pabrėžtas jauno, 17-mečio, Algirdo panašumas į romantiškąjį Robertą Grantą, personažą iš J. Verne-o knygos „Kapitono Granto vaikai“, yra autoriaus gerai apgalvotas ir simbolinis.

Algirdas plaukia per Atlantą į Ameriką, ir gyvenimas iš tėviškės išėjusiam jaunuoliui tikrai atrodo panašus į  vandenyną. Laukia audros, pavojai, nuotykiai ir galbūt atradimai. Tėvai ir sesuo plaukia kartu, bet juk laukia baisi nežinia, kažkas daugiau negu prarasta tėvynė. Tikra laimė, kad ir ji vėl atrandama: iš pradžių kaip Amerika, vėliau sugrįžtama ir į Lietuvą.

Kertiniais pasakojimo akmenimis laikyti Algirdo biografiją galima tik iš dalies. Ne mažiau, o gal net labiau svarbus yra autoriaus (matyt, kartu su pagrindiniu  pasakojimo  personažu) nusiteikimas pabrėžti vertybinius Avižienio  gyvenimo dalykus, ypač tikslus, pareigas ir  meilę.

Gebėjimai, talentas duoti arba išvystyti, patobulinti ne šiaip sau. Už juos reikia atsakyti, prisiimti atsakomybę. Prieš ką? Prieš Dievą, tėvus, seserį, kitus giminaičius, kolegas, lietuvius pasaulyje ir Lietuvoje, pagaliau – prieš save patį.

Čia iš Algirdo gyvenimo, jo akademinės kūrybinės veiklos išnyra jau minėta algoritmo sąvoka, matematikos kategorija,  pavadinta lotynizuotu viduramžių matematiko Al Chorezmio vardu. Knygoje ji – literatūrinė metafora, tapusi veikalo antrašte.

Algoritmas – tam tikra instrukcija, baigtinė taisyklių, arba žingsnių, kuriuos turime dirbdami žengti, seka. Šiandien labai svarbi kompiuterijoje ir ne tik joje. Gal geriau būtų sakyti – romanistas sukuria algoritmo metaforą. Ji yra konceptuali, tai yra ne tik turi konkretų turinį (30-metis Avižienis atranda matematinį metodą, kuris pavadintas Avižienio algoritmu), bet ir platesnes, simbolines (ypač – etines) reikšmes.

Ne itin tvarkingame, kartais chaotiškame, reliatyvistiniame XX a. pasaulyje, Avižienio algoritmas reiškia tikėjimą tuo, kad tvarka visur ir visada galima, ją tik reikia išsiaiškinti. Avižienio algoritmas reiškia tikslo, kūrybos, gyvenimo troškulio prioritetą. Jis reiškia, kad ne tik matematikoje, ne tik gamtoje ar tiksliuosiuoe moksluose, bet ir humanitarinėse įžvalgose, moraliniuose vertinimuose yra tvarkos, vertybių hierarchija.

Ir tai reiškia, kad Avižienio algoritmas yra ne tik lietuvių matematiko atradimas, bet ir universali jėga, pagal kurią galima kasdien gyventi. Avižienio algoritmas yra visą Avižienio, ir gal ne tik jo vieno, gyvenimą ir kūrybą mums nurodanti to atradimo reikšmė.

Tai – egzistenciniai nutikimai, ritmai, kas tik yra svarbu sau, šeimai, tautai ir savo valstybei įsipareigojusiam žmogui. Avižienio algoritmas yra intelektinė (daugiaaspektė, protu sintetinama ir aprėpiama) metafora. Literatai  puikiai nutuokia, kokia jos vertė, bet ir kompiuterininkai juk  mėgsta literatūrą. Bent jau (mūsų atveju) J. Verne-o fantastinius kūrinius. Vanagas sumaniai varijuoja tomis metaforos reikšmėmis.

Manau, kad romano (manau, kad tinka rašyti šį terminą) personažas Avižienis, gyvą profesorių Avižienį palikęs anapus  knygos viršelių, daug laimėjo skaitytojo akyse. Knygoje jis labiau apibendrintas, be to, itin įsipareigojęs vertybiškai sau, tėvams, vaikams, žmonai, tėvynei, mokslui.

Laimėjo ir autoriaus pasakojimas. Jis greitesnis, paradoksalesnis, poetiškesnis, taigi – įdomesnis. Siužete paslėpta  suspausta spyruoklė – intriga: skaitytojas iš visažinio autoriaus pasakojimo laukia, ką Avižienis atras, kaip bus atliktas (įvykdytas!) jo vardu pavadintas algoritmas, kas per jį pasikeis kompiuterijoje, raketose, kosmose ir pagaliau paties Algirdo žemiškame gyvenime, ar kada nors sugrįš į savo vaikystės šalį – į Kauną, Anykščius, Lietuvą.

Sugrįžimas (juk, sakyta, odisėja!) į tėvynę gal ir nuspėjamas, tačiau dėl to ne mažiau intriguojantis, paradoksalus, kaip trileris ar pasaka su laiminga pabaiga. Labai modernu, kad  veiksmas knygoje turi ne tik geografinės, bet ir akademinės, politinės, net kosmoso – skrydžių į dangaus kūnus – kelionės siužetines atšakas.

Taigi knygoje pasakojama istorija yra labai panaši į gyvenimą, bet vis dėlto nėra pats gyvenimas. Vis dėlto – romanas. Romanas jį patobulina, padaro įdomesnį, gilesnį, visuotinesnį.

Rimantui Vanagaui tikrai verta buvo rašyti tai, kas nėra tik biografija – pasistatydinti literatūrinį anykštėnų laivą „Avižienio algoritmas“, įlaipinti į jį (lyg kapitonui lordui Glenarvanui į „Dunkaną“ Robertą Grantą) jaunąjį Algirdą Avižienį ir išsiųsti jį apiplaukti pasaulį. Ne šiaip sau, o siekiant didelių tikslų, „Avižienio algoritmui“, lyg   „Dunkano“ jachtai, įveikiant visas ilgą jo kelionę stabdžiusias bangas ir audras.

O mes, skaitytojai, kartu su knygos autoriumi galime tik sveikinti jį, iš pradžių atrodžiusį romantišką, vėliau valingą ir drąsų, keleivį Algirdą Avižienį, jau 85-erių metų profesorių, sugrįžus namo ne tuščiomis rankomis. Jose – VDU, šiandien jau ir kitus universitetus globiantis.

Perlenkiu lazdą: na jau ne, kuris Vytauto Didžiojo universiteto rektorius turė(jo) tų jėgų savo rankomis pakelti visą universitetą? Gal nebuvo, nėra ir nebus tokio. Nebent kai universitetas Sąjūdžio laikais buvo gaivinamas, kol kurį laiką jis buvo visai mažutėlis, ir jo gimimo metrikai tilpo viename portfelyje, o Avižienio jau pasisiūtą pirmąją ką tik išrinktojo rektoriaus mantiją kaip „vertingą drabužį” vagys galėjo pavogti iš automobilio, kol rektorius, atskridęs lėktuvu iš JAV, pietavo viename Kauno restorane.

Laimė, vagišiai, supratę, kad drabužio vertė Žaliakalno turguje abejotina, tuoj numetė mantiją čia pat, į krūmus prie  gatvės.

Linkiu romano skaitymo malonumo.