Panevėžio viešoji įstaiga komunikacijos centras „Kalba. Knyga. Kūryba“ nustebino Anykščių kultūros bendruomenę, ėmusi ir vienu metu išleidusi kelių šimtų egzempliorių tiražais net dvi rašytojos Bronės Buivydaitės kūrybos knygas.

Dar labiau nuostabu, kad vienoje iš jų – iki šiol niekuomet skaitytojams nerodyta šios kūrėjos, mirusios prieš 33 metus, poezija. Abu leidinius spaudai parengė minėto Komunikacijos centro redaktorė ir leidėja Lionė Lapinskienė ir A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Rašytojų memorialinio skyriaus vedėja Alma Ambraškaitė.

Gegužės 16-osios pavakarę Panevėžio rajono viešosios bibliotekos salėje atradimų džiaugsmu su šio sumanymo iniciatore pedagoge lituaniste L. Lapinskiene kartu su gausiu būriu panevėžiečių dalijosi ir anykštėnai muziejininkai bei bibliotekininkai.

Viena iš B. Buivydaitės knygų, atverstų per šias sutiktuves, yra gimusi būtent Panevėžyje – ten gyvenadama, apie 1930 m. ji parašė pirmąjį lietuvių literatūroje romaną iš mokytojų ir mokinių gyvenimo „Atversti lapai“. Išleistas 1934-aisiais ir anuomet taip pat išspausdintas Panevėžyje, šis romanas jau seniai tapo bibliografine retenybe – iki šių dienų išliko tik keli pavieniai šios knygos egzemplioriai.

Antrasis romano leidimas, kurį spaudai paruošė L. Lapinskienė ir anykštėnė muziejininkė A. Ambraškaitė, išleistas su senąja nuoroda, kad tai – pirmoji romano dalis. Taip ši knyga primena B. Buivydaitės sumanymą rašyti tęsinį, tačiau šis niekuomet ir nebuvo sukurtas. Pasak L. Lapinskienės, „tokio kūrinio anuometinė Lietuvos visuomenė dar nebuvo pasiruošus priimti“. Tad leidėjai dabar itin smalsu – kaip į mokyklines istorijas, tarsi peržengusias savo laiko moralės ribas, reaguos dabartinė skaitytojų karta.

Atrodo, kad skaitytojai savo laiku, dar B. Buivydaitei gyvai esant, nebuvo pasirengę priimti ir skaityti jos 1940–1956 m. parašytų eilėraščių. Tad tik dabartiniams skaitytojams lemta atrasti ir įvertinti anykštėnę literatūros kūrėją.

60-ies eilėraščių rinkinį „Paukščiai vėtroje“ autorė pati sudarė, laikė namuose, kol 1966 m. atidavė saugoti archyvui, neplanuodama ir tikriausiai net negalėdama įsivaizduoti jo leidybos perspektyvų. Kelios dešimtys eilėraščių, pasak archyvinius dokumentus kartu su A. Ambraškaite vėl atvertusios L. Lapinskienės, liudija B. Buivydaitę buvus ypatingo poetinio talento kūrėją – kai kurie jos posmai gali būti vertinami kaip iškylantys aukščiau nei tuo metu pripažinta Salomėjos Nėries poezija.

Bet svarbiausia, ką liudija šis pirmąkart išleistas B. Buivydaitės kūrybos fragmentas, – tai akivaizdus įrodymas, jog ši lietuvių literatūros kūrėja, nepaisant politinių permainų, išliko laisva ir ištikima tik savo kūrybos pasauliui.

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija
Tautvilio Užos nuotraukos