Iš Anykščių kilęs mokslininkas Giedrius Alkauskas savo Facebook paskyroje 2020 m. liepos 10 d. paskelbė apmąstymus muzikos ir poezijos bendrystės tema.

Pernai žurnalui „Acta Linguistica Lithuanica“ parašiau tekstą apie gyvybės ir filologijos santykį poezijoje. Bet jau verda viduje sudėlioti ir seniai išvirusias mintis apie muzikos ir poezijos simbiozę. Dabar gi – trumpai.

***
Ar neatrodo gerokai per keista, jog trys vieninteliai genialūs mūsų poetai į savo sąmonę neatskiriamai buvo integravę muziką: Kristijonas konstravo klavesinus; Antanas kūrė giesmes; apie Sigito ryšį su B. Kutavičiumi, F. Bajoru, M. Urbaičiu, polifonija, J. S. Bachu, I. Stravinskiu ir t.t., neverta ir užsiminti. Tuo tarpu (didžiausia mano nuostaba, kiek prisilietus prie šios bendruomenės) dauguma Lietuvos poetų paprasčiausiai nesiklauso tradicinės (įvairių tradicijų) muzikos! Bet juk tikra kūryba yra tik menkiausia iš menkiausių, vos pastebima, per žiogo šuolį niuansuota, kiek apasmeninta variacija klasikinėmis temomis („traditio“ – perdavimas). Netikiu, kad be muzikos, to emocinio laidininko, apeinančio kalbinį smegenų centrą, įmanomos pilnavertės archetipinės patirtys. O kad smegenų muzikiniai ir kalbiniai centrai skiriasi, paliudys bet kuris medikas, dirbantis su smegenų traumomis: amuzija su afazija pasitaiko ir kartu, ir atskirai.

***
Kai peržiūrėjau, kokius gi įvertinimus Goodreads platformoje A. Baranausko „Anykščių šileliui“ (poema buvo kuriama ir giedojimui) yra skyrę skaitytojai, deklaruojantys gilesnes literatūrines pajautas, nustėrau. Kategoriškumas – ne mano ginklas. Bet tai leistina kalbant apie „Anykščių šilelį“, labiausiai nurautą mūsų poezijos kūrinį iki Gedos „Pėdų“. Tiek nurautą, kad kitų poetų tekstus dar galima paaiškinti kolektyvine pasąmone, bet ne „Šilelį“. Šis jau – smūginis frontas. Didžioji deguonies katastrofa. Gaubtasėklių sprogimas. Tobos išsiveržimas. Jukatano meteoritas. Polifonija, kai gaudžia visos kūrėjo hipostazės, visi griovėjo pražūties ratai. Kam taip neatrodo, tam gal ir nebeverta gilintis į tą, ką tokie kaip Baranauskas laikė poezija.

Žinau tik, kad iš anarchistų ir marksistų (yra tokių rašančių ir Lietuvoje!) niekada nebuvo ir nebus poeto. Na, bet žmonės keičiasi, ir net labai. Tie, kurie pušį išrovė, kurie giesmę nulaužė, tie savo rankomis girią atsodins. „Taip manyčiau“ – tokia formule tėvas Zosima užbaigdavo savo pasakojimus Aliošai Karamazovui.

***
Kovo mėnesį jau dalinausi savo poemėle „Molinukės kelionė“. Bet buvo tik 23 posmai. Dabar gi visa kelionė užbaigta, posmų – 38. Rasite daugybę aliuzijų į „Anykščių šilelį“. Tad dalinuosi kaip meilės ir neatšaukiamos ištikimybės „Anykščių šileliui“ išpažinimu. Tai – dogma. (Nuotraukoje – apleista sodybvietė Ramuldavos girioje).

***
MOLINUKĖS KELIONĖ IŠ TELŠIŲ Į ANYKŠČIUS
(molinukei R.)

Baltoji molinukė
Išėjo. Švito akys.
Rainiuos apuokai ūkė,
Padūkę Luokėj plakėsi

Naguotieji iš Šatrijos
Širdin. Raini. Pajuodę.
Paparčiai kaustė žadą,
Pražydę Lauko Sodoje.

Ar glostys savo letenom
Tie, kur baiduokliais rodosi?
O lydė baimės keteras
Net ynis Tėvo sode.

Ar siaus saulėtą galvą jos
Atgaivios, giedros pagavos?
...Pilnijos gijos skeldėjo
Šešėliais. Siautė raganos...

Naktelės žiedas – dausos,
Mėnuliaspalvės brastos!
...Šikšnosparniai virš Tausalo,
Klaiki tamsa virš Mastupio...

Te Jono panos ganosi!
Tvanu į sapną – Telšē
Ir šventykla Antano:
Ant kalno kalnas. Veržiasi

Dangun it beržas baltas,
Lyg raitelis į mūšį,
Lyg į ramybę – valtis,
Į draugę – šilo pušys.

II

Taip slinko pro peizažą,
Pajuodusį, nekaltą,
Tik nešės viltį mažą,
Rankas sudėjus maldai,

Kur vien griaustinis plūkiasi,
Tešviečia Paukščių Takas...
Baltoji molinukė
Ieškojo šilo mago.

Tvirtėjo. Tik iš lėto,
Lyg stingtų gintarėlis,
Lyg kriptoj amuleto
Prabustų senos vėlės.

„Taip, takas paukštužėlių!“ –
Į laimę laumės vijo.
...Miškais iš šukų žėlė
Kalvelės Žemaitijos...

Virš liepų – it liepsnelė,
Kai Varniuos ėmė brėkšti.
Pametus šviesų kelią,
Virš Kražių lėkė kėkštu.

Varnėnu – virš Virvytės,
O meleta – per Ventą,
Pro Tytuvėnus – vyturiu,
Šiluvoje pašventino

Skrajūnę piligrimas,
Priklupęs link Troškūnų.
Troškimas sielos rimo,
Lyg grįžtų palaidūnas

Sūnus į Tėvo trobą;
Bet dar kažkiek sopėjo,
Nes molinukei rodėsi,
Kad iriasi prieš vėją.

Pašventupiuos ieškoti?
Nuneštų Dievo luotas,
Kur vien kalnai kelmuoti
Nykios pūstynės plotuose,

Raudonžemis ir šlynas,
Smėlynai link Molėtų,
Tai dryksta dykros plynos,
Tai – lajos amalėtos.

III

Pavasaris atėjo,
Saulutė žydi, rieda,
Lyg žiestų rankos vėjo –
Taip molis krauna žiedą,

Taip užsidaro ratas.
Bet kur šventa pakrantė?
Tik tekančius – net vakarą! –
Tik kylančius – lyg Ventėje! –

Žieduoja šilo burtai.
Bet būna, sumeluoja:
Ne taip gamtos sukurta,
Jog vaisiai nužieduoja

Žiedus. Dažniausiai – šalnos.
O kartais – laiko votys.
Karys be skydo, šalmo,
Vis tiek privalo joti

Tolyn link šilo rūmo,
Gilyn į miglą tirštą.
...Trys Traupio upės sruvo,
Bet drumzlės ėmė viršų...

Šviesa vagas apleido,
Lyg Triupį  – jo vardas.
...Pilnaitis kumpo veido
Dumble it gumbas vartėsi...

Nevėžio gilią mintį
Nešiojo plėnim vėjas.
Tamsybėse brandintą
Raganiai atkerėjo

Raguvoje paliepę
Nusekti Jono naktį.
Bet beržą gožė liepa:
Varpais pradėjo plakti

Šventos Onos širdužė,
Metus nuo guotų pūtė,
Kol Sirvyduos, Dabužiuose
Paliko ir gegutė.

Mergelei balto molio
Ne tie šventieji mojo...
Kol pagaliau, per Žolinę,
Pamojo ir Šventoji.

IV

Už Ramuldavos miško
Kerai – du kuorai matosi:
Ugnim į dangų trykšta
Ramovė švento Mato.

„Net jei užkeiktų – rasčiau,
Žinau: už kalno kalnas!“
Kitaip, negu prie Masčio.
Ten – raitelis. Čia – balnas.

Saulėlydin, į vakarus,
Skaidrus Antano tolis.
O gal pratęstų pasaką
Įdegęs Mato molis?

Kai kautis skyrium puolama –
Paskirtas vienas kraitis.
Bet smėlin sminga uolos,
Kuomet ant žirgo raitelis.

Būrys pralaimi kovą,
O karą laimi dviese.
Kada pušis išgriovė,
Nulaužė jauną giesmę,

Skeveldros sielon skverbėsi
Lyg maldos į smūtkelį,
Iš lėto lietos, verktos,
Pražydo dvi giesmelės.

Galia, trūnėsiais kimusi,
Paliko žemėj plynę;
Bet kiek aukščiau užgimusios,
Tarytum sutartinei

Giesmelės susibėgo
Lyg kalvos į vainiką
(Ant Anykščių uždėtą
Galingo giesmininko),

Kaip vytys į pintinę,
Maldyną – kritę lapai,
Kaip spalvos į gimtinę,
Slopiais sapnais ištapomą.

„Gal kirvarpos sienojuose?
Aidais vaitoja upė?
Gal žiežmara piktoji
Kerais keroja, ūbauja?

Žaltvykslės pėdas mėto,
Širdelė gelia, niūkia?!“
...Šilelio apžavėtojo
Ieškojo molinukė...

2020 III, VI

***
KOMENTARAI

Eilėraštis skirtas ypatingam Telšių–Anykščių kultūriniam ryšiui: Karolina Praniauskaitė, Antanas Baranauskas, Klemensas Kairys, Vytautas Šerys, Romualdas Inčirauskas, Osvaldas Neniškis, Vytautas Mačernis. Yra dar daugel gijų, kurias žinau ar sužinosiu. Ir dar daugiau, kurios liks neatsiskleidusios.

---
„Anykščių šilelis“: Molinukės kelionėje šios mūsų poezijos protokanono eilutės (kurių iš viso 342) susišaukia: 1-a, 16-a,  17-a, 243-a, 275-a, ir dvi paskutinės:
Mat, toj pati galybe kū miszkus sugrauže,
Szírdy, dūszių apgriūwo, ir giesmy nułauže.

---
Lauko Soda, Lauksoda, tarp Viešvėnų ir Žarėnų. Įšventintam vyskupu A. Baranauskui (1884),  kaip sufraganui, atiteko Viešvėnų dvaro valda, kur ir atsikėlė jo brolis Anupras (1841–1928), vėliau persikėlęs į Lauko Sodą. Ten Anupro šeima ir palaidota, ten saugomas giminės archyvas.

---
Antanas, Matas: vienbokštė šv. Antano Paduviečio katedra Telšiuose ir dvibokštė šv. Mato Evangelisto bažnyčia Anykščiuose. Atitardamas baranauskiškajam „Kalnai unt kalnų“, V. Stulpinas Žemaitiją pamatė išsiplėtusią ir į horizontą:
Už kalno kalnas.
Kalva. Bažnyčia.
Slėnys – lyg džiaugsmas
kažkaip netyčia.
„Už kalno kalnas“ – taip ir pavadintas Žemaičių kūrybos almanachas („Naujoji Romuva“, 2018). Bet dvi minimos šventovės atrodo kaip tik sukeistos vietomis: šv. Mato yra už kalno kalnas, o šv. Antano stovi ant Insulos kalvos prie Masčio. Tokia tad religinė metatezė!

---
Miškai iš šukų – J. Basanavičiaus tautosakos biblioteka, t. 8, Ožkabalių pasakos ir sakmės. Pasaka AT 313H: „O toj mergina pridėjo ausį prie žemės – pajautė, kad vėl atsiveja netoli. Toj metė šukas – iš tų šukų pasidarė baisi giria. Pribėgo [ragana] prie tos girios – graužė graužė, išsigraužt negalėjo ir liko“.

---
Brėkšti – žemaitiška prasme; t. y. temti aukštaitiškai.

---
Žydėti, žiesti, žiedas: šie žodžiai kilę iš tos pačios šaknies. „Molis krauna žiedą“ atrodo kaip pusmetaforė. Juk išties žiedėjo rankose puodynė vis panašėja į užmaunamą piršto papuošalą. Bet metafora gali ir visai sunykti: (molinė) krosnis – žodis, kildinamas iš krauti. S. Daukantui krosnis yra tik (sukrauta) akmenų krūva, kaip kad mums krūsnis.

---
Sirvydai – mažas kaimelis prie Dabužių, iš kur greičiausiai kilo K. Sirvydas.

---
Smėlynai link Molėtų – Liudiškių kalvos, vadintos „Anykščių Sachara“, baranauskiški smėliakalniai; dar perlaidojant J. Biliūną (1953 m.) jos buvusios plikos.

---
Triupis – toks, anot Č. Kudabos, galėjo būti pirminis Traupio vardas. Ir išties, prie Traupio suteka Nevėžis, Nevėžė ir Pienės upelė. Tik Nevėžis ten, o ir ties Raguva, dar ne toks, kokį pavaizdavo prelatas J. Mačiulis (protokanone „Lietuva brangi“) – tam reikia pasroviui bent iki Kėdainių nukakti.

---
Šv. Onos atlaidai – liepos 26 d. Anykščių miesto šventė; gegutės Lietuvos platumas palieka jau liepos mėnesį.

---
Vainikas Anykščiams: Maironio Poema „Lietuva“ (1888), dedikuota A. Baranauskui:

Kada viltį tėvynės
Ledais apkalė vėjai,
Tu vainiką nupynęs
Ant Anykščių uždėjai.

Trečiame posme po šio minimos Jūra bei Venta.