Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2021-10-19   Rasa Bražėnaitė. Piliakalnio istorijos
 
 

2020-ųjų vasarą Šeimyniškėlių piliakalnio istoriniame komplekse dirbusi A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkė Rasa BRAŽĖNAITĖ savo FACEBOOK paskyroje paskelbė pluoštą smagių kasdienybės nuotrupų...

Šeimyniškėlių piliakalnio komplekse sukasi smagios istorijos

Nusprendžiau, kad lituanistės rankose vis tik parkeriukas smagiau nei strėlė, ir grįžau prie mėgstamo užsiėmimo - užsirašinėti tai, kas gali tapti muziejaus anekdotais.

PILIAKALNIO ISTORIJOS 1

* Atvažiavo penktokai į edukacinę programą. Muziejininkas, susodinęs bokštelyje vaikus, žaismingai pradeda: „Na, tai koks čia kalnas jums už nugaros?“ Vaikai vienu balsu: „Laimės žiburys!“

* Piliakalnį lanko tėvai su vaikais – jauna porele. Senjorams viskas įdomu, o martelė vis taikosi kur priglust ir vaizdingai papozuot. Vienu metu tėvas ėmė ir pasigedo jaunųjų – „O jie kur?“  „Ai, − mostelėjo žmona, − vėl kažkur fotokopijas (suprask – fotosesijas) darosi!“

* Muziejininkė jaunai šeimai net springdama pasakoja istorijas apie piliakalnį ir ant jo stovėjusią pilį, nes tėvai labai jau entuziastingai domisi. Maždaug 4 metų vaikelis kentėjo kentėjo ir taip nuoširdžiai sako: „O gal jau būtų galima ir pabaigti?..“

* Kai kieme būna labai daug žmonių, kartais tenka iš tolo aiškinti, ką jie turi daryti. O į dienos pabaigą ir su formuluotėm pasidaro nebe stebuklai... Muziejininkė šaukia poniai, bandančiai iššauti strėlę: „Jūsų užpakalis per žemai! Pakelkite užpakalį!“ (suprask – per žemai strėlės galas...)

* Po kiemelį vaikšto labai inteligentiška pagyvenusi pora. Labai gražiai ir šiltai bendrauja, vienas kitą globoja. Bet žiauraus ir nekultūringo XIII a. dvasia padaro savo. „Dar palįsk, tai kaip aš tau kalsiu“, − rėžia ponia vyrui, vis bandančiam kažką paimti iš jos rankinuko ir trukdančiam mesti ietį...

* Ateina šeima į medinį namelį žiūrėti filmuko apie pilies statybą. Įkaitęs medis skleidžia stiprų kvapą. Mama susijausmina: „Vaikai, pauostykit, kaip kvepia! Čia tikras senatvės (suprask – senovės) kvapas...“

* Mūsų trebušetas (tokia akmenų svaidyklė, katapultos giminaitė) gavo naujas pareigas. „Ateik, greičiau ateik, − šaukia ponia vyrui, − čia mums sakė parodys, kaip tos kartuvės veikia!“

PILIAKALNIO ISTORIJOS 2. KALBA VAIKAI

* Vaikai su džiaugsmu kiemelyje pavirsta archeologais – metalo detektoriumi perkasoje azartiškai ieško muziejininkų paslėptų „radinių“. „O paskui galėsim ir mes tą melo detektorių paimt?“ − klausia muziejininkės.

* Muziejuje lankosi grupelė, kurioje dauguma vaikų – Lietuvos lenkiukai, bet visi šnekam lietuviškai. Klausia, kokio čia žvėrelio kailis ant sienos kabo. „O kaip jūs manot?“ „Nūūū gal miaaška“, − spėja vaikai. „Žvėrelis gyvena vandeny“, − bando ant kelio užvesti vadovė. „Nūū negi bigimotas,“ – nusistebi vienas.

* Pribėga kieme berniukas su mediniu kalaviju rankoj: „Ar galima mums pakardaut?“

* Iš lanko šaudo kokių 7 metų vaikis ir kelis kartus pataiko į centrą: „Nu koks aš šaunuolis, negaliu!”

* Šeimyna mėto ietis. Tėtis meta – nepataiko. „Na va, vakarienės jau neturėtume...“ – komentuoja. Vėl meta – vėl nepataiko. „Ir pusryčių nebūtų“, − prisijungia dukra. Pagaliau tėtis pataiko! Dukra: „Bent dienos pietūs bus!“

* Muziejininkas edukacinės programos metu labai vaizdžiai pasakoja, kaip pylė piliakalnį, kaip statė pilį. Vienas vaikas stovi nusisukęs į sieną ir mąsliu žvilgsniu kažką stebi. Pasakojimas baigėsi, prasidėjo klausimai, o tas vaikis net nekruta – turbūt labai susidomėjęs... „Gal nori ko paklaust? − teiraujasi muziejininkas. „O kodėl čia sienoj skylutė?“ – pagaliau paaiškėja problema, kamavusi visą pamoką...

* Gana dažnai sulaukiame lankytojų nuostabos, kad tokia įdomi ir veiklų pilna vieta kaip piliakalnis beveik neatsispindi oficialios turizmo informacijos gausoje. „Užsukom atsitiktinai“, „važiavom pro šalį“, „parekomendavo čia buvę draugai“, „pasiūlė Arklio muziejuj“... „Vakar dėliojomės maršrutą, viską žiūrėjom ir jūsų niekur nematėm, būtume ir nežinoję, kaip čia faina“, − sako vienos šeimos mama. „Seneli, − šaukia vaikas, − tu žinai, mes atradom vietą, nepažymėtą jokiuose žemėlapiuose!“

PILIAKALNIO ISTORIJOS 3

* Visiems daug džiaugsmo sukelia toks nemalonus daiktas, kaip gėdos stulpai ir kiti bausmės įrankiai. Mamos tokių norėtų savo vaikams, tingintiems ruošti pamokas, vyrai teiraujasi, ar negalėtų įsigyti žmonai ar uošvienei... „O, čia galvą galima nupjaut, − iš tolo džiūgauja būrelis turistų. –  Bandom! Dėk galvą, dėk! Ooo, peilio tai nėra...“ Žiaurus nusivylimas...

* Vyras ir žmona mėto akstį (trumpąją ietį). Kad įsmigtų, reikia surasti svorio centrą, ietis turi lėkti tiesiai. Vyrui viskas sekasi puikiai, o žmona primėto krūvą tų iečių ant žemės, nė viena neįsminga. „Na, bent jau būtumėte išgąsdinusi priešą“, − guodžia muziejininkė. „Patys būtų numirę iš juoko“, − burbteli vyras.

* Kieme stovi trafaretas fotografavimuisi − karalius Mindaugas ir karalienė Morta. Įkišai galvą − ir jau esi karališkos poros narys. „Einam gi, nesimuistyk, − tempia ponia nepatenkintą vyrą, − nu nors išvažiavus iš namų duok karaliene pabūt!“

* Piliakalnio daržiuke, kuriame galima pamatyti nuo senų senovės augintas daržoves, įdomiausias − lankinis barštis, jį retas pažįsta – tai krapu, tai gelsve, tai anyžium ar kmynu palaiko... Viena ponia jau ir arčiau tiesos: „Ar čia ne tas SVAROVSKIO barštis?“

* Keliauninkų pora žiūri animacinį filmuką apie pilies statybą. Vyras kaip ir nelabai užganėdintas: „Aš maniau, čia meninis bus, bet čia gi tik dokumentika (!). Aišku, menui jūs pinigų neturite...“

Kitas žiūrovas irgi ne mažiau emocingas: „Bet tai kaip jie dirbo tą piliakalnį pildami! Kaip kiniečiai!“

* Vyras su žmona žaidžia senovinį stalo žaidimą „Tvirtovė“. Žmona daro teisingus ir apgalvotus ėjimus. Vyras, vis labiau spaudžiamas į kampą, nesusilaiko: „Tiek metų su tavim gyvenu, net neįtariau, kad tu tokia protinga!“ Žmona po minutės: „Vis galvoju, ar čia apsidžiaugt, ar įsižeist...“

* Senovinių žemės ūkio padargų ekspozicijoje šeimyna bando atspėti, kas čia per įnagiai žemei dirbti. Viską kaip ir pažįsta, tik ties vienu užkliūva. Muziejininkė bando padėti: „Atsiminkit posakį – trečia karta nuo... ko?“ Kad nuo žagrės, mama aiškiai nežino, bet, matyt, atsimena kitą populiarų posakį ir išrėžia: „Nuo kisieliaus!“

* „Gal norėsite pašaudyti“, − muziejininkė duoda poniai lanką. „Ai ne, vyras tegu šaudo, aš tai iš miesto...“

* „Einam, parodysiu, kaip paleisti katapultą“, − intriguoja muziejininkė turistų grupelę. „O, einam, kaip įdomu, paleiskim − kaip ten tą, aka... akapultą, − nudžiunga ponia ir praneša visiems: − nu tą, kur Vaikulė dainuoja!“ „Ir ką gi Vaikulė dainuoja?“ – iškart užsikabina muziejininkė. „Akapulta aja-ja-jaj!“ – smagiai užtraukia ponia...

Mūsų akapulta – katapulta stovi visa mandra. Nu ne apie kiekvieną gi Vaikulė dainuoja!

PILIAKALNIO ISTORIJOS 4

Šią, 2021-ųjų, vasarą jau nebeužsirašinėjau, bet vis tiek  kažkas liko atminty, tai negi taip ir leisi pražūti...

* Kai ateina lankytojai, visiems atkalbam, kur eis ir ką pamatys. Vaikas, lipdamas į bokštelį, primena tėvams: „Lipam į trečią aukštą, ta pardavėja taip sakė”.

* Vaikis mojuoja lanku ir nervuojasi: „Neišeina šaut, ko čia man paklaust.“ „Galiu parodyt“, - prieina muziejininkė. Vaikas: „Nežinau, kas jūs tokia, bet gerai...“ „O kaip tau atrodo, kas aš tokia galiu būt?“ – mezga pokalbį muziejininkė (o mes visi apsitaisę drobiniais drabužėliais, kurie nuo ilgo buvimo lauke senokai praradę paradinę išvaizdą). Vaikas taip lėtai nužvelgia: „Pagal suknią tai ne iš miesto...“

* Vyriškis pynė pynė virvutę vikingų metodu, pynė pynė, mazgė mazgė... Nesigauna, ir gatava. „Ai, nusipirksiu aš tą virvę“, – ir piktas nuėjo. (Na, ne „ai“ ten buvo, tiesą pasakius, biški kitaip :))

* „Tai koks mūsų piliakalnio vardas, ar prisimenat?“ – klausia kolega pradinukų. „Kažkokios šeimininkėlės!“ (kas nežino – Šeimyniškėlių).

* „Kaip manot, koks ginklas buvo svarbiausias vyrui, be kokio ginklo jis neišeidavo iš namų?“ – klausia muziejininkas mokinių. „Plaktukas!“

* Mokytojos apžiūrinėja bausmės įrankius. „Kaip būtų gerai tokie mokyklos kieme...“

* „Ar čia šitie šarvai iš padangų padaryti?“ – klausia lankytojai, čiupinėdami kietus ir tvirtus odinius šarvus.

* Dar toks lankytojų klausimas iš geresnių: „Ar čia viskas autentiška? Oi, o laiptai kokie statūs, autentiški tikriausiai!“ (Primenu, pilis stovėjo XIII–XV a., ir ne čia, kur muziejus, o ant piliakalnio - tą visiems pakartojam dešimtis kartų!..)

* Labai smagu paklausinėti lankytojų, kam, jų nuomone, buvo reikalingas vienas ar kitas daiktas; taip ir su archeologinių radinių kopijomis supažindiname. „Kas čia?“ – klausia muziejininkas, rodydamas skiltuvą. Ir šiaip spėlioja, ir taip... „Ar tas daiktas susijęs su kelnėmis?“ – šauna į galvą vienam...

* Dar smagiau aiškintis su piliakalnio lankytojais, ypač dideliais ir protingais, nuo kokių gi priešų medinės pilys saugojo mūsų kraštą. Ir kas tik mūsų, pasirodo, nepuolė XIII–XV a.! Populiariausiųjų trejetukas: rusai, vokiečiai, žydai. Dar – ispanai! Kiečiausia pasirodė ponia, užtikrintai atsakiusi: Sovietų Sąjunga. „Tryliktam amžiuj?“ – pasitikslina muziejininkė. Ponia tvirta kaip uola: „Taip!“

 
 
    Atgal...