2023 m. gruodžio 7 d. interneto portalas www.bernardinai.lt pasidalino žinia apie kun. Sauliaus Filipavičiaus pasitraukimą iš Troškūnų parapijos klebono pareigų ir paskelbė Ritos Bagdonaitės OP pokalbį su dvasininku.

Regioninis naujienų portalas „Anykšta“ pranešė, kad Troškūnų Švč. Trejybės parapijos klebonas SAULIUS FILIPAVIČIUS Panevėžio vyskupui Linui Vodopjanovui įteikė atsistatydinimo iš einamų pareigų raštą.

Atsistatydinimo raštą vyskupui Troškūnų klebonas įteikė lapkričio 23 d., o parapijiečiams pranešė sekmadienį, gruodžio 3-iąją. Apie savo pasitraukimą iš parapijos klebono pareigų S. Filipavičius Troškūnų Švč. Trejybės parapijos feisbuko paskyroje parašė: „Noriu Jums padėkoti iš visos širdies už trisdešimt trejus su puse metų bendrystės ir buvimo kartu. Jūsų tarpe radau daugybę tikinčių, mylinčių, save aukojančių žmonių, kurie atspindėjote savo tikėjimą konkrečiais darbais.

Prisimenu, kai prieš trisdešimt trejus metus, paskirtas čia dirbti, sėdėjau klausykloje ir žiūrėdamas į nuostabius bažnyčios skliautus, galvojau, kiek, Viešpatie Dieve, leisi man būti šioje parapijoje? Kiek ilgai leisi darbuotis čia su šiais gerais žmonėmis? Ir Dievas leido net trisdešimt trejus su puse metų.

Ačiū už tai Dievui, ačiū už tai Jums visiems!“

Kunigas S. Filipavičius Troškūnų Švč. Trejybės parapijoje klebonu tarnavo nuo 1990-ųjų. Per pirmuosius tarnystės metus jo rūpesčiu buvo restauruotas buvęs bernardinų vienuolynas, jame atidaryti pirmieji rekolekcijų namai nepriklausomoje Lietuvoje. Čia kunigas rengė Adolfo Kolpingo draugijos jaunimo stovyklas, įvairius kultūrinius renginius.

Kun. S. Filipavičius 2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2003 m. jis buvo išrinktas europietiškiausiu anykštėnu. 2016 m. Lietuvos kultūros centrų asociacija jam skyrė „Auksinio fenikso“ apdovanojimą geriausio metų kultūros centro partnerio nominacijoje. 2022 m. Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės už svarų indėlį ir nuopelnus puoselėjant tautinę darną, skatinant kultūrinę įvairovę ir vienijant daugiatautę Lietuvą kunigą apdovanojo auksiniu garbės ženklu „Už nuopelnus“. 2022 m. „Anykštos“ žiniasklaidos grupės pirmą kartą surengtuose įtakingiausių anykštėnų rinkimuose jis pripažintas įtakingiausiu Anykščių rajono visuomenininku.

Laisvalaikį kunigas skiria medžioklei ir bitininkystei.

2019 m. kunigas S. Filipavičius buvo apkaltintas neteisėta kreditine veikla ir aplaidžiai tvarkoma parapijos bei asmenine buhalterija – po ketverius metus vykusių teismo procesų kaltinimas atmestas, kunigas pripažintas nekaltu. Teisingumas atkurtas, tačiau dvasininko reputacijai suduotas skaudus smūgis, teismai pakenkė sveikatai. Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ tada jis sakė, kad be vaistų nebeįveikia nerimo, jį kamuoja nemiga. Klebonas ir toliau tarnavo parapijoje, vykdė sielovadinę ir visuomeninę veiklą.

Neabejotina, kad ir daugelis dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojų pažįsta kunigą S. Filipavičių, yra girdėję apie jo sielovadinę ir visuomeninę veiklą arba bent tą nelemtą teisinį skandalą, kuris buvo gana plačiai aptariamas žiniasklaidoje. Norėdami užbėgti už akių galimiems gandams apie kunigo sprendimą atsistatydinti iš klebono pareigų, paprašėme, kad apie tai papasakotų jis pats.

– Kokios aplinkybės lėmė, kad nutarėte pasitraukti iš klebono pareigų parapijoje, kurią taip puoselėjote?

– Dėl labai paprastos ir žmogiškos priežasties – dėl sveikatos. Darbas parapijoje man yra įprastas, mielas širdžiai, bet pastarieji keleri metai buvo sunkūs, įtempti ne dėl darbo parapijoje. Neteisingi kaltinimai ir bylinėjimasis teismuose kėlė stresą. Galbūt nemoku susitvarkyti taip, kaip reikia, su stresu ir įtampomis – tai paliko savo pėdsaką.

Apie tai pakalbėjome su vyskupu, jis labai žmogiškai atsižvelgė į mano problemą. Sutarėme, kad dabar išeisiu keletui mėnesių atostogų, o paskui gal ir ilgesnių, šabo atostogų (šabo atostogomis, arba šabo metais, dvasininkai vadina ilgesnį atsitraukimą nuo aktyvios kasdienės tarnystės – aut. past.), kad pakeisčiau aplinką, nurimtų įtampos, susigulėtų viduje visos išgyventos patirtys.

Trisdešimt treji su puse metų vienoje parapijoje pažymėti ne vien įprasta kunigo tarnyste, bet ir statybomis, remontais, kurie pareikalavo daug jėgų ir sveikatos. O pastarieji metai, kai reikėjo bylinėtis teismuose dėl nepagrįstų kaltinimų, labai pakenkė sveikatai.

Tą teisminį procesą vadinu susidūrimu su žmogaus kvailumu, kad net rankos nusvyra, kai nebeturi jokio paaiškinimo, jokio argumento… Nesuprantu, kaip žmogus, turėdamas aukštąjį teisinį išsilavinimą, gali kelti tokius kaltinimus, kurie buvo pateikti prieš mane. Jaučiausi kaip ėriukas, stovintis prieš traukinį, kuris važiuoja ant manęs, o aš negaliu jo sustabdyti. Visa tai sukėlė stresą, jis labai paveikė tiek fizinę, tiek psichinę sveikatą. Stresas yra perdegimo priežastis, jis giliai įsigraužia į vidų ir griauna harmoniją.

– Taip, tai yra labai sunku – lūžusią koją sugydyti yra paprasčiau.

– Taip, tokioje situacijoje supranti, kad visgi Einsteinas buvo teisus sakydamas, jog neabejoja dviem dalykais – kad Visata yra begalinė, o žmogaus kvailumas – irgi begalinis. Jis sako, kad dėl pirmojo dar turi tam tikrų abejonių, bet dėl antrojo – tikrai ne. Tai aš patyriau savo kailiu. Žmonės iš šalies sakė: „Neimk į galvą, numok ranka, viskas susitvarkys, ir bus gerai.“ Lengva sakyti žvelgiant iš šalies, bet viską išgyventi yra daug sudėtingiau, negu atrodo.

Būtent dėl to noriu ramybės, nebenoriu nešti didelės atsakomybės naštos, tegul ją perima jaunesni, energingesni, stipresni. Palieku puikiai sutvarkytą parapiją – tvirta materialinė bazė, puiki erdvė vykdyti visokius renginius, parapinę, sielovadinę ir kultūrinę veiklą. Puikios sąlygos viskam, ką veiklaus žmogaus fantazija gali sugalvoti. Manau, kad ateis žmogus, kuris galės realizuoti savo idėjas, atneš daug džiaugsmo žmonėms, rūpinsis viskuo, kas yra sukurta, puoselės bažnyčios ir vienuolyno ansamblį – tarnaus parapijai ir jos svečiams.

Vyskupas labai supratingai atsižvelgė į situaciją – jam maloniai sutikus, aš lieku Troškūnų parapijos rezidentu. Aš niekur nepabėgu.

– Labai džiugi žinia, kad Troškūnų nepaliekate. Tikriausiai jums pačiam būtų sunku skirtis su parapija, kurioje darbavotės trisdešimt trejus metus – visą Kristaus amžių?

– Kur aš bėgsiu! Nuo nieko nebėgu ir nesislepiu, nepadariau nieko blogo, nesu niekam skolingas. Visas gyvenimas čia praėjęs – ir vieta, ir žmonės yra savi. Nors ir lieku čia, bet tas pasikeitimas emociškai nėra lengvas. Tačiau suprantu, kad nepakeičiamų žmonių – pilnos kapinės. Tegu ateina, tegu pasireiškia su savo talentais ir idėjomis. Jeigu būsiu reikalingas, mielai padėsiu, o jeigu ne – tikrai nesistengsiu kištis ir reguliuoti naujam klebonui, kaip ir ką jis turi daryti ar nedaryti. Kiekvienas turi savo supratimą ir viziją.

Man dabar pirmiausia reikia susitvarkyti sveikatos problemas, nes stringa kalba – negaliu normaliai kalbėti, pinasi liežuvis, kalbu švepluodamas. Niekada gyvenime neturėjau tokių bėdų– iš prigimties Dievas apdovanojo labai aiškia kalba, artikuliacija, o dabar jau tai stringa. Jaučiuosi nemaloniai, kai stoviu prieš žmones, turiu viešai kalbėti ir švepluoju, neištariu kai kurių garsų… Gydytojai pataria ilgesnį laiką nuo visko atsiriboti, kad nereikėtų tvarkyti administracinių reikalų, kad viduje sugrįžtų ramybė.

Reikia rūpintis sveikata, kad ji visai nesubyrėtų. Nes jeigu atliksi savo pareigas sukandęs dantis, be jokio džiaugsmo, tiesiog kaip sunkią prievolę, tai ir norimo rezultato nepasieksi.

– Atgavęs sveikatą ir vidinę ramybę, tikriausiai vėl tarnausite Dievui ir Bažnyčiai?

– Viskas Dievo rankose – kaip Jis sutvarkys, taip ir bus. Sakoma – rūpinkis savimi, ir Dievas tavimi pasirūpins, stenkis, o Dievas tau padės.

– Kuo gyva Troškūnų parapija šiandien?

– Kaip ir bet kuri kita Lietuvos parapija – niekuo neišsiskiriančios problemos ir džiaugsmai. Dabar prasidėjo advento šurmulys – vyksta smulkūs renginiai, žmonės stengiasi pagražinti savo kasdienybę, kad būtų truputį šviesiau gyventi. Viltingas Kalėdų laukimo metas. Žmonės labai geri ir nuoširdūs, bent jau tie, kurie turi artimą santykį su bažnyčios bendruomene. Per visą tarnystės laiką Troškūnuose sutikau begalę labai gerų žmonių, juos nešioju savo širdyje kaip dovaną ir dėkoju Dievui už juos. Tie žmonės ir su jais išgyventa patirtis yra didelė Dievo dovana.

Visų teisinių skandalų metu jaučiau didelį žmonių palaikymą. Daug kartų buvo, kai atidaręs duris priešais save išvysdavau žurnalistus su kameromis – tai irgi kėlė didelę įtampą. Žurnalistai kalbino ir miestelio žmones, klausinėdami apie „klebono nusikaltimus“, bet niekas nepasakė nė vieno blogo žodžio – už tai esu jiems labai dėkingas.

Per visus tuos trisdešimt trejus metus su bendruomene mes nė karto nesusipykome, nebuvo nei ginčų, nei įtampų. Gražiai sugyvenome su tais, kurie turėjo artimą santykį su bažnyčios bendruomene, ir su tais, kurie neturėjo, ir su tais, kurie buvo priešiškai nusiteikę. Buvo atvejų, kad žmogus visą laiką buvo nusiteikęs priešiškai prieš Bažnyčią, rašydavo negatyvius straipsnius, o mirties patale gulėdamas kvietė ateiti, kad galėtų susitaikyti su Dievu ir Bažnyčia, priimtų sakramentus. Priėmęs paskutinį Ligonių patepimą ir Komuniją, žmogus miršta su ramybe širdyje, ir aš nejaučiu jokio pykčio, jokios nuoskaudos.

Visiems linkiu sveikatos, stiprybės, gražių ateinančių švenčių, Dievo palaimos, kad ateitis būtų rami, Dievo rankose saugi, nes pasaulio nestabilumas šiandien yra didelis žmogaus galvos skausmas ir rūpestis.

Telaimina Dievas, kad visi gražiai sugyventume ir darbuotumės artimo labui ir Dievo garbei.