Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2006-11-07   Pro memoria knygos herojui. Juozas Biliūnas
 
 

Pirmąją lapkričio savaitę, eidamas 80-uosius, pasimirė įstabus anykštėnas, Rimanto Vanago knygos „Iš vieversių gyvenimo“ herojus Juozas Biliūnas (1926.12.19 - 2006.11.4). Skyrius, kuriame veikėjo lūpomis papasakotas sukrečiantis paprasto Aukštaitijos vaiko likimas, vadinosi „Mano Juozapėlis sapnuoja juodą jūrą“. Dabar rašytojas truputį pratęsė jį...

Jau mano Juozapėlis nebesapnuoja juodos jūros, gulėdamas ant medinių traukinio grindų. Traukinio, gabenančio vis toliau nuo namų, tėvynės.

O sapnas buvo toksai: plaukia Juozapėlis jūra, o ji juoda, juoda! Bangos didžiausios. Žmonių - ne tūkstančiai, o milijonai. Ir kiekvienas turi savo laivelį. Juozapėlis irgi sėdi laively. Tik banga kaip duos - jis ir pasineria, ir vėl plaukia, iriasi, o tūkstančių - jau nebėr...

Plaukia Juozapėlis, plaukia, žiūri - netoli jau krantas, o juoda banga vėl kaip duos!  Bet vėl išneria - ir girdi, kaip sargybinis rėkia:

- S parašoj - vychodi!

Stipri, narsi Juozapėlio prigimtis įveikė sargybinių patyčias kalėjimo kameroj, Vorkutos šachtų pragarą, laukinį badą, kai sušalusios bulvių lupenos buvo gardžios kaip mamos kepti blynai... Nutarė: geriau bepročiu pasivers, bet žūtbūt išgyvens ir sugrįš namo! Prisitaisė prie savo kojos sprogmenis, kad tie jam koją nutrauktų - ir Juozapėlis ligoninės palatoj atsidurtų, kur švaru, šilta ir valgyt duoda...

O atsitiko dar geriau: sprogmuo kojos nenutraukė, tik duris į ligoninę atidarė...

Juozapėlis didžiavyriškai perplaukė juodąją kančių jūrą. Pabėgo iš kalėjimų, nugalėjo nežmonišką skausmą ir pažeminimą. Vos atsidūręs laisvėj, tuoj atsitiesė - ir, niekam blogo nelinkėdamas, už nieką niekam nekeršydamas, vėl mokėjo džiaugtis gyvenimu! Čireno smagiai kaip vieversys... Viską matė, viską girdėjo, visur dalyvavo.  

Ten pat, tremty, sutiko gyvenimo draugę, parsivežė ją Lietuvon. Užaugino du vaikus, sūnų ir dukrą.

Anksti kėlėsi, daug dirbo. Net pensijon išėjęs, net sunkiai sirgdamas. Viską darė nuoširdžiai, sąžiningai, iki galo: ir kasdienį laikraštį skaitė nuo pirmos raidės iki paskutinės...

Ir kuo tik jis šiame pasaulyje nebuvo, šis paprastas ir kartu labai nepaprastas žmogus: kalnakasiu, felčeriu, dantistu, statybininku. Turėjo aštrų liežuvį, buvo nepakartojamas išdaigininkas, unikalios atminties pasakorius.

Ir kai prieš penkerius metus rašiau knygą apie anykštėnus „Iš vieversių gyvenimo“, jis buvo nepamainomas pasakotojas, bičiulis. Todėl ir drįstu vadinti jį „mano Juozapėliu“.

O svarbiausia - Juozapėlis turėjo auksinę širdį, ir tai juto kiekvienas jį pažinojęs. Per kraštus liejosi sveikata, nestigo jam ir išdidumo, garbingumo, atjautos. Čia energingai mosteldamas ranka, čia nubraukdamas staiga ištryškusią ašarą, sakė: noriu, kad mano vaikai ir anūkai žinotų: ne iš kelmo buvom spirti! Taip, sakė, aš ponas; nors ir sudriskęs, nors sėdėjau rusų ir vokiečių kalėjimuose, ponas buvau, esu ir būsiu - ubagų man nereikia!

Toks Juozapėlis ir liko atminty: gražus, linksmas ir stiprus. Toks tikriausiai yra ir dabar, jau vaikščiodamas amžinai žaliuojančiom pievom, baltais debesimis.  

Rimantas Vanagas

 
 
    Atgal...