Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2008-11-04   Vita Henderson: "Auksinio rudens žavesys Naujojoje Meksikoje"
 
 

Naujosios lietuvių emigrantų bangos Jungtinėse Amerikos Valstijose laikraštis "Amerikos lietuvis" (www.alietuvis.us), leidžiamas nuo 2001 m., 2008 m. lapkričio 3-osios numeryje, rubrikoje "Vakarų lietuviams", paskelbė anykštėnės Vitos Morkūnaitės-Henderson, gyvenančios Naujojoje Meksikoje (JAV), laišką apie jos įspūdžius svetingai ją priėmusioje šalyje. Siūlome su jais susipažinti ir kitiems pasaulio anykštėnams.

Auksinio rudens žavesys Naujojoje Meksikoje

Vita HENDERSON, Naujoji Meksika

Sako, jei garsiai įvardysi savo svajonę, ji gali išsipildyti. Taigi reikia būti atsargiems ir neprisisvajoti...

Maždaug prieš 30 metų su drauge lankiausi prie Juodosios jūros, Sočio mieste, ir ekskursijoje prie Ricos ežero prasitariau: kaip norėčiau gyventi ten, kur yra kalnai...

Kas tuo metu galėjo ir pagalvoti, kad dabar kiekvieną rytą atsibudusi pro langą matysiu kalnus? Net ir svajoti apie tai turėjo būti daugiau nei keista. Bet taip yra. Gyvenimas nubloškė mane į nuostabų Amerikos kampelį, laukinius vakarų vakarus, Naujosios Meksikos valstiją.

Kas vaikystėje neskaitėte knygų apie Apačių indėnus? O mes gyvename šalia net keleto indėnų rezervatų. Mūsų žemė vienoje pusėje ribojasi su San Idelfonso Pueblo indėnų rezervatu. Už upės, šiek tiek tolėliau – Santa Clara Pueblo, dar toliau – kiti indėnų Pueblo (rezervatai). Esame labai patenkinti tokiais "kaimynais", nes jų... visai nėra. Niekas neiššoka iš už krūmo apsikaišęs plunksnomis... Tik skurdi dykumų žolė ir krūmokšniai, o horizonte – kalnai... Šiek tiek žvilgsniui nukrypus į šalį už keleto mylių dunkso Black Mesa (Juodasis "stalas" – nes jo viršūnė lygi kaip stalas). Dar dešiniau, palei Rio Grande (Didžioji upė), driekiasi auksinė lapuočių juosta. Ten įsikūręs Espanolos miestelis. Mūsų vietovė vadinasi La Mesilla, kuri būtų lyg ir Espanolos priemiestis. Espanolos miestelį rytuose supa Sangre de Cristo kalnai ir jie lydi važiuojant į Santa Fe. Vakaruose – Jemez kalnai. Jais serpantinu vinguriuoji į Los Alamos.

Beje, kažkas manęs paklausė, kodėl Rio Grande tokia "purvina"? Juk viskas taip aišku – tai kalnai moliu aplipusias kojas kas vakarą nusimazgoja ir vandenį išlieja į Rio Grande, kad į slėnį nuneštų, skurdžią dykumos žolę pagirdytų... 

Myliu ramybę, ypač vasaros rytais, kai išeini su kavos puodeliu į lauką pasisveikinti su savo rožėmis. Ramybė ir dangaus mėlynė išvalo galvą nuo nereikalingų minčių ir miesto triukšmo. Jei pasiilgstu miesto, jis – čia pat. Espanola vos už 5 minučių kelio. Santa Fe, Naujosios Meksikos sostinė, su muziejais, parduotuvėmis ir įvairiausiomis galerijomis, ir Los Alamos, vos už 30 minučių kelio – mes gyvename lyg ir vidury tarp jų. O jei nori tikro miesto triukšmo ir transporto kamščių – tik 1,5 val. mašinoje ir tu esi Albuquerque, kuris žmonių skaičiumi panašus į Vilnių, tik labiau išsiplėtęs.

Jei domiesi ypatingu, išskirtiniu menu, prireiks mažiau nei valandėlės ir tu būsi Taose. Ten galėsi numalšinti meno alkį, o kai ką gal ir įpirksi (jei tavo kišenė taip išsipūtusi, kaip Holivudo aktorių). Jei kūnas ištroško poilsio, gali jį įmerkti į Ojo Caliente iš kalnų trykštančius karštų mineralinių šaltinių baseinus. O jei dar prieš tai išsitepliosi ypatingu purvu ir pasišildysi saulutėje, pajaunėsi mažiausiai dešimčia metų… Ir ko daugiau gali bereikėti? 

Baigiasi spalis. Ir pas mus atėjo ruduo. Kaip "paparacis" švaistausi su fotoaparatu, kur tik bevažiuočiau – gaudau akimirkas, kurios tokios trumpos ir kurios kiekvieną rudenį vis skirtingos. Jei noriu dykumų vaizdo – fotografuoju kad ir nuo namų. Žvilgsniui vietos labai daug, iki pat kalnų, nebent koks didelis paukštis karksėdamas dėmesį atitrauktų. Jei noriu "džiungliškos" augmenijos, sėdu į mašiną ir suku į visai čia pat esantį San Pedro kaimelį, kur šakas ir šaknis supynę (kaip kokioje Jamaikoje!) stūkso kelių šimtmečių senoliai medžiai, kur yra viena seniausių mažulyčių bažnytėlių, degusi liepsnose ir vėl prisikėlusi. Ta vietovė labai skiriasi nuo man įprastos Naujosios Meksikos dykumų: tiek daug vešlios skirtingų rūšių medžių ir krūmų augmenijos. Virš visų aukštai į dangų iškilę Navajo (Globe) Willows medžiai (gluosniai). Jie savo apvaliomis kepurėmis net dangų prilaiko.

Jei noriu į Espanolos slėnį pažvelgti iš aukštai, važiuoju į Los Alamos (vietovė garsi pasaulinio masto Los Alamos laboratorija, pagaminusia pirmą atominę bombą JAV; dabar – tai atradimų ir mokslų centras). Apžvalgos aikštelėje ant kalno visada stovi automobiliai, o žmonės fotografuoja, filmuoja ir bando savo akimis aprėpti neaprėpiamą grožį. Prieš porą dienų ir aš ten stabtelėjau, kad dar kartą įamžinčiau "Espanolos slėnio rudenį". Iš Floridos atvykusi pora paprašė juos nufotografuoti ir nustebo: "Jūs čia gyvenate, bet irgi fotografuojate..." (automobilio registracijos numeris išdavė). Aš pasakiau, kad be galo myliu šią Naujosios Meksikos dalį ir fotoaparatas nesiskiria su manimi, kur aš bebūčiau, o pats slėnis – kiekvienu metų laiku vis kitoks.

Vos tik pradėjus rudenėti anksti ryte slėnį gaubia migla, permatomas lengvas rūkas ar žemai plaukioja pasiklydęs debesėlis… Vasarą ore tvyro sausas traškantis karštis ir ryški dangaus mėlynė… Žiemą kalnai lyg tortai pasipuošia baltymų kremu su cukrumi... Ir visada tai yra gražu ir akims, ir sielai. Paklausite, kas yra pavasarį? Slėnyje žalumos dar nėra, tik mintis apie ją jau sklando virš lapuočių, išsirikiavusių palei Rio Grande upę. O kai ta žalia mintis nusileidžia ant medžių ir pavirsta realybe, slėnį apkloja žalias, švelnus lyg nuotakos, šydas. Ir suskrenda tada paukščių galybė sveikinti dykumos žemės su pavasariniu atgimimu. Ir sukiša tada kolibriai savo ilgus snapus į raudonais žiedais padabintą girdyklėlę arba į pirmuosius tikrus žiedus mano gėlyne...

Labai norėčiau pasidalinti su jumis mūsų su vyru ir keletu draugų spalio pirmo savaitgalio kelionės įspūdžiais. Turistiniu siauruku traukinuku su garsiai šaukiančiu garvežiu ir tai baltų, tai juodų dūmų kamuoliais važiavome per kalnus Kolorade ir Naujojoje Meksikoje (Cumbres and Toltec Scenic Railroad). Mums teko įveikti 64 mylias iš Antonito (Koloradas) geležinkelio stoties iki Chama (Naujoji Meksika) su valandos ilgio priešpiečių pertrauka Osier, Kolorade.

Kaip gyvatukė traukinukas vinguriavo tai kildamas, tai leisdamasis, tai važiuodamas per Koloradą, tai per Naująją Meksiką. Aukščiausias taškas buvo 10,015 pėdų aukštyje virš jūros lygio. Pirmąją dienos pusę mums šypsojosi saulė, suteikdama nepakartojamą galimybę vaizdus "gaudyti" atvirame vagone. Ties kiekvienu traukinio posūkiu ištiesę kaklus ir įjungę fotoaparatus laukėme to momento, kai atsiveria "persiško kilimo" spalvos, kai pamiršti, kur esi, ir tik grožis užvaldo sielą, ir tik akys mėgaujasi gamtos sukurtu menu.

Pasisotinę priešpiečiais, vėl sulipome į traukinuką tęsti kelionės. Bet tuo metu saulė pamanė: aha, lai dabar bus kitaip – ir visai nebe mėlynas dangus išmetė mums ne tik lietaus, bet ir sniego. O tai buvo dar įdomiau – auksinis lapuočių spindesys prasimušė ir pro sniegą, ir pro lietaus lašus… Juodus garvežio dūmų kamuolius prarijo debesys, "persiški kilimai" pasidengė pilkšvu rūku ir vis dar, lyg erzindami, išlįsdavo minutėlei leisdami pasigėrėti savo raštais. Atviro vagono mėgėjai sušlapusiais fotoaparatais sugužėjo į savo vietas uždaruose vagonuose. Maisto ir suvenyrų vagonas prekiavo karštu šokoladu. Sužvarbusios rankos taip ir tiesės apkabinti karšto šokolado popierinį puodelį...

Apie 4-tą po pietų pasiekėme galutinį maršruto tašką, iš kur patogus šiltas autobusas per valandėlę nuvežė į kelionės pradžios vietą prie Antonito miestelyje paliktų automobilių. Ir vėl suspindo saulė, linksmai voliojosi balti debesys... Mūsų draugai, atvykę net iš Virginijos valstijos, nesitikėjo tokio smagaus pasivažinėjimo. O mums su vyru tai buvo jau antrasis "traukinukas". Bet buvo labai smagu atgaivinti prieš 5 metus patirtus įspūdžius.

Negaliu nepaminėti dar vieno įdomaus dalyko, kuris dar kartą įrodo, kad pasaulis yra mažytis. Man stovint tarp vagonų ir spaudant fotoaparato mygtuką, kepurėtas į arklio uodegėlę surištais plaukais vyriškis pasiteiravo: "Jūs lietuvė, ar ne?". "O taip, – sakau, – mano vyras lietuviškas kepuraites nešioja, gal todėl Jūs taip pagalvojote". Jis sako: "Ne, ne todėl".

Jis buvęs Lietuvoje, kai prieš dešimtį metų keliavo per Baltijos valstybes su turistine grupe. Sako, jūs esate lietuvė ir viskas (lyg man ant kaktos būtų parašyta). Jam tai aišku ir be jokių kepuraičių. Ir dar pasakė, kad jam teko pažinoti dabartinio Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus sūnėną. Va, ir susitraukė pasaulis į nedidelį gumuliuką…

Gražu saulėtą gražią šiltą rudens dieną važiuoti Santa Fe link. Visi žinome, kas yra sluoksniuotas tortas. Bet ar visi žinote, kas yra sluoksniuoti kalnai? Bent aš taip juos vadinu. Viena kalnų virtinė artėliau, kita – tolėliau, dar kita – dar tolėliau. Ir taip slenka susirietę, tik kupras atkišę kaip tie "užkeiktieji vienuoliai".

O tos kupros – viena didesnė, kita mažesnė, viena jau su sniego kupeta, kita dar su rudens aukso karūna... Kaip šešėliai dunkso tolumoje su vos matomais virtines skiriančiais kontūrais. Vis klausiu savęs, kas būtų, jei teptuką į ranką paimčiau? Gal tie "vienuoliai" popieriuje atgytų? 

Spalis eina į pabaigą. Šalnos apkramtė rožių žiedus. Lauke įdomus duetas – dieną dar labai šilta saulė ir jau gana šaltas šiaurinis vėjas. Dar po kelių savaičių medžiai atkiš savo plikus kūnus vėjams, lietums ir sniegui. Grūdinsis. Kad pavasarį ir vėl sveiki būtų ir pumpurus brandintų.

Mano jaunučiai uosiai jau beveik visai pliki. Vėjas visa jėga bando nuplėšti du paskutinius auksinius lapus (visiems patinka auksas!). Mažuliai mano medeliai, su tokia meile mudviejų neseniai sodinti, nesušalkite… Kasryt savo delnais jus šildysiu...

 
 
    Atgal...