Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2006-11-30   Valdas Papievis: anykštėnas, kuriame apsigyveno Paryžius
 
 

Savaitinis žurnalas "EKSTRA" savo tradicinėje skiltyje "Kur jis dabar"?" šių metų 46-ajame numeryje prakalbino 44 metų anykštėną rašytoją ir vertėją Valdą PAPIEVĮ, kuris jau dešimtmetį gyvena ir dirba Paryžiuje.

Valdas Papievis

Žurnalo redakcijai ir pokalbio autoriui žurnalistui Rimantui Varnauskui sutikus, siūlome išklausyti mūsų kraštiečio mintis, atsklidusias iš jo svajonių miesto.

V.Papievis: "Paryžius apsigyveno manyje"

Rimantas VARNAUSKAS

Rašytojo Valdo Papievio, jau veik dešimtmetį gyvenančio Prancūzijoje, romano "Vienos vasaros emigrantai" (2003 m.) pagrindinis veikėjas yra Paryžius. "V.Papievio romane regime savanorišką emigraciją, siekį pažinti kitas kultūras ir save patį, t.y. regime kosmopolitinį žmogų, mėginantį prisijaukinti Kitą pasaulį, į kurį yra ateinama", – rašė kritikai. 

Kaip ir kodėl ten atsidurta, kodėl taip ilgam (gal visam) nusėsta? Ką ten veikiama? Kaip uždirbama duonai ir vynui? Ar jaučiasi ištrūkęs iš provincialokos Lietuvos, ar ji tokia yra (atrodo) žvelgiant iš multikultūrinio didmiesčio? Ar būtų galima kalbėti apie "lietuviškąjį" Paryžiaus segmentą, ar esame įdomūs prancūzams?

Pateikiame V. Papievio atsakymus į šiuos "Ekstros" klausimus.

* "Paryžiuje apsigyvenau ne 1992-aisiais, o keleriais metais vėliau, bet galiu sakyti, jog 1992-aisiais Paryžius apsigyveno manyje. Mat tais metais pirmąsyk į jį atvažiavau ir jis į mano širdį įsmigo tarsi rakštis, kurios iki dabar ištraukt negaliu. Tai miestas, kuriame iškart pasijutau kaip namie, kuris mane iškart įtraukė savin.

Viena prancūzų patarlė sako, kad atsitiktinumas kuria gyvenimus. Atsitiktinumas panoro, kad pas mano draugę atvažiuotų prancūzė kolegė, kad man tektų ja pasirūpinti Nidoje, kad ją palydėdamas į "Raketą" prie šampano taurės prieplaukos restorane ištarčiau banalią frazę, jog Paryžius – mano svajonė, kuri niekada neišsipildys. Ji nesuprato – kodėl, nustebo ir pakvietė pas save.

Nuo to laiko be Paryžiaus jau negalėjau. Pradėjau mokytis prancūzų kalbos – iki tuomet temokėjau vienintelę frazę "Je t`aime". Ir kasmet taikydavausi nors trumpam atvažiuoti - per pirmą viešnagę jau buvo užsimezgę artimų pažinčių su vietomis ir žmonėmis, kuriuos rūpėdavo aplankyti".

* "Visą gyvenimą iš kūrybos Prancūzijoje išsivertęs dailininkas Pranas Gailius sako, kad jis gyvena kaip žvirblis - žvirblis į banką pinigų neneša. Viskas priklauso nuo poreikių. Karjera, ištaiga, prabanga – ne mano būdui. Man užtenka ir kuklios mansardos – bet po Paryžiaus stogais, pačiame Paryžiaus centre, būčiau nelaimingiausias žmogus, jeigu tektų iš jos išsikraustyti.

Sienas dažiau ir akmenis kilnojau – taip norėjosi Paryžiuje pasilikti. Vėliau atsirado vertimų, redagavimų, dirbau knygyne, pas knygų ir nuotraukų antikvarą, vis pasitaiko lietuvių ar rusų kalbų pamokų. Kaip prancūzai sako, "sukuosi į kairę, į dešinę", kontoroje nuo devynių iki šešių turbūt nebegalėčiau išsėdėti. Paryžiuje esu tikrai ne todėl, kad čia kapitalus tikėčiausi susikrauti. O duona ir vynas Prancūzijoje palyginti pigūs. Brangiausia – nuoma, transportas, paslaugos, pramogos".

* "Paryžiuje, aišku savaime, visai kitoks mastelis, visai kiti akiračiai. Tačiau manyčiau, kad provincialumas – ne tiek geografinis, kiek dvasinis dydis. Lietuvos provincialumas – tai  pavydas, pykčiai, rietenos arba perdėtas savęs iškėlimas, perdėtas savęs ir kitų niekinimas, kitų ir kitokių baimė. Ir eilinių žmonių gyvenimuose, ir aukščiausiuose politikos sluoksniuose. Kai pažįstamiems prancūzams kartais pasakoju apie dar vieną Lietuvą krečiantį skandalą, jie supranta, kas vyksta, bet neįstengia suprasti, kaip gali būti, kad šitai vyksta.

Gali gyventi gūdžiausiame Lietuvos kaime ir nebūti provincialas, gali gyventi Paryžiuje ir būti provincialas.

Kitas dalykas, kad čia, Paryžiuje, turbūt daugiau galimybių iš to provincialumo kiauto išsilukštenti. Tai – kitoms kultūroms labai atviras, kitų kultūrų įtakos nebijantis miestas. Žmonės čia smalsūs, tuo savo smalsumu jie ir tave užkrečia. Kitaip nei Lietuvoje, kur labai dažnai junti tvyrant irzlumą, nepasitenkinimą, labai didelę įtampą, čia – gyvenimo džiaugsmas, atsipalaidavimas, žaismingumas, kurių neįstengia nuslopinti nė visiems didmiesčiams būdingi kasdienos stresai.

Ar Lietuva atrodo provincialoka? Kai grįžęs į Vilnių matau tuos dangoraižius, darkančius miesto vaizdą, ar žmoniškų dydžių nebeatitinkančius prekybos centrus, man tai – ne modernumo, bet provincialumo ženklai.

Bet tai niekis, palyginti su tuo, kiek dinamizmo, energijos pajuntu, kai kiekvienąsyk parskrendu į Lietuvą. Labai tikiu savo Tėvyne ir nebijau šio žodžio, nors, kiek žinau, patriotizmas Lietuvoje, švelniai tariant, nebemadingas".

* "Kalbėčiau ne apie lietuviškumo segmentą, bet trupinėlius. Nuo to laiko, kai pirmą kartą atvažiavau į Paryžių, iki dabar buvo du kartai, kai Lietuvos vardas tikrai garsiai skambėjo Paryžiaus kultūros gyvenime. Pirmasis – beveik prieš penkiolika metų, kai Lietuva su Latvija ir Estija buvo garbės viešnios kasmečiame Paryžiaus rudens festivalyje, visų šalių prisistatymą tada koordinavo Ugnė Karvelis. Antrasis – prieš kelerius metus d`Orsė muziejuje surengta M.K.Čiurlionio retrospektyva.

Yra keli dabartiniai menininkai, kurių vardai kartais įstengia prasimušti į didžiųjų dienraščių puslapius, kuriuos garbsto jų kūrybos mėgėjai. Jonas Mekas, Oskaras Koršunovas, Šarūnas Bartas, gal dar vienas kitas.

Iš tikrųjų prancūzai Rytų Europa, tarp jų Lietuva, vis labiau domisi. Gal jie jau atsikando Prahos ar Budapešto, dabar žvalgosi toliau. Bet kad ir aš, ką aš savo pažįstamiems galiu pasiūlyti, ypač prancūzų kalba? Kelis blizgančius albumus, krūvelę lankstinukų? Rankos pirštais suskaičiuojamus literatūros vertimus? Keletą Paryžiuje buvusių lietuvių parodų katalogėlių, nes visos kitos praėjo nepalikdamos apčiuopiamo pėdsako? Paryžiuje gyvena ir keletas vyresniosios kartos lietuvių menininkų, bent jau savo aplinkoje gana žinomų. Bet ar Lietuvai jie rūpi, ar Lietuva jais bent kiek pasirūpino?

Nenorėčiau visko užlieti juoda spalva. Paryžiuje nuolatos vyksta lietuvių menininkų parodos, didesnėse ar mažesnėse salėse koncertuoja lietuviai muzikantai, suorganizuojama kitų Lietuvą pristatančių renginių. Aš tik matau, kiek daug šis miestas siūlo galimybių, kuriomis nepasinaudojame. Mums trūksta didesnių užmojų, sutelktesnių pastangų, iššūkių sau patiems.

Kol gyvenu Paryžiuje, pasikeitė trys kultūros atašė. Labai vertinu jų darbą, žinau, kiek rūpesčių, vargo reikia, kol čia pavyksta ką nors suorganizuoti. Ambasadorė U.Karvelis įsiūbavo Lietuvos veiklą UNESCO, mus iškėlė į pirmąsias šios organizacijos narių gretas, dabar ją pakeitusi Ina Marčiulionytė su savo bendradarbėmis labai stengiasi, stebuklus daro. Bet kiek gali vienas ar du žmonės, ypač jei jiems dar reikia kiekvieną centą skaičiuoti? Su pavydu žvelgiu į lenkų, čekų, suomių, kitų šalių kultūros centrus, Paryžiuje jų labai daug, kokie lenkai ar čekai mus kartais pas save pasikviečia, kaip našlaičius priglaudžia.

Sakysite, toks kultūros centras Lietuvai būtų prabanga? Juk mes tokie maži, neturtingi. Man regis, kultūra mums prabanga taip ir liks, kol jos naudą grįžtančiais litais skaičiuosime".

 
 
    Atgal...