Vilniaus anykštėnė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Regina Lopienė parengė ir išleido vienos žymiausių XX a. Lietuvos aktorių, teatro primadonos Potencijos Pinkauskaitės (1897-1984) prisiminimų rinkinį "Aktorės kelias". Šį leidinį regioniniame laikraštyje "Šiaulių kraštas" plačiau pristatė žurnalistas Svajūnas Sabaliauskas.

R. Lopienė prisimena, kad pirmas jos darbas Teatro, muzikos ir kino muziejuje buvo priimti scenos primadonos Potencijos Pinkauskaitės palikimą.

"Viską surinkome iš senelių namų. Parsivežėme. Pakeli kiekvieną popieriuką, perskaitai, susipažįsti, aprašai. Jau tuomet gimė mintis išleisti Potencijos Pinkauskaitės užrašytų atsiminimų knygą. Bet kai prieš šešerius metus tapau muziejaus direktore, tai laikas visiškai prapuolė", – prisimena ponia Regina.

Artėjant scenos primadonos šimtas dešimtosioms gimimo metinėms, Regina Lopienė parašė projektą ir gavo pinigų knygos leidimui. Visiškai neseniai P. Pinkauskaitės atsiminimai pasiekė skaitytoją.

Pasak knygos sudarytojos, P. Pinkauskaitė ant lapelių užrašinėdavo savo įspūdžius ir atsiminimus. Kai kurie kartodavosi, tad R. Lopienė ieškojo įdomesnių.

"Ne kiekvienas prisiminimas išspausdintas, nes tai mintis nutrūksta, ir neaišku, ką ji tuo norėjo pasakyti. Supratau, kad jai kildavo vaizdai, kuriuos norėdavo užfiksuoti, kurių kartais nemokėdavo perteikti. Kai kuriuos sakinius pati pabaigiau ir perrašiau", – sako knygos sudarytoja.

Sunki pradžia Šiauliuose

Daug dėmesio P. Pinkauskaitės atsiminimuose užima Šiauliai, kuriuose ji kūrė nuo 1931 metų. Atsiminimuose aktorė rašo apie teatro kūrimąsi, vadinimą nepritaikytose "Kapitol" patalpose.

"Ji aprašo sąlygas, kuriose repetavo. Dabar skaitant sunku suprasti: kaip galima įgyvendinti pjesės ar vaidmens sumanymą, kai visiškai nėra sąlygų.

Kai kurių nuotraukų į knygų neįdėjau, o ten nufotografuota, kaip vyksta repeticijos koridoriuje, ar geležinkelio stotyje", – stebisi Teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė.

Atsiminimuose ir gastrolės po Šiaurės Lietuvą, valdžios ketinimai sunaikinti teatrą ir didžiulės žymiausių Šiaulių šviesuomenės ir kultūros atstovų pastangos jį išsaugoti.

Slėpė savo meilę

R. Lopienė sako, jog įdomiausias tyrinėjant palikimą buvo pačios P. Pinkauskaitės gyvenimiškasis požiūris. Ji beveik novelėmis rašo apie pažįstamus Juozą Tumą-Vaižgantą, Petrą Rimšą.

Atviriausiai P. Pinkauskaitė rašė apie savo kuriamus vaidmenis, mokinius, kuriuos mokė geležinkeliečių proftechninėje mokykloje, bet savo asmeninio gyvenimo nepatikėjo net popieriaus lapeliui.

"Atsiminimuose – tik meilė tėveliams ir kolegoms. Viskas. Tik vienoje vietoje yra užsiminta, kad ji galėjo sukurti šeimą, bet to nepadariusi. Sunku tikėti, kad tai buvo tik vieną kartą. Žmogus gyvena su visokiais jausmai. Tik šalia esanti viena kita draugė daugiau žinojo apie jos asmeninį gyvenimą", – pasakoja R. Lopienė.

Knygos sudarytoja bendravo ir su P. Pinkauskaitę pažinojusiais teatro kritikais, mačiusiais primadoną vaidinant scenoje. Kritikai sakė, kad P. Pinkauskaitė atsipalaiduodavo, galėdavo bendrauti visą naktį iki ryto, bet tokių gyvenimo epizodų neaprašė, jei nežinotum, atrodytų, kad jų net nebuvo.

"Žinoma, kad jai buvo skaudu vienišai gyventi. Išvažiavo iš Šiaulių į Kauną, Vilniuje – senelių namai. Bet ji pati tokį gyvenimą pasirinko. Skaitant knygą, supranti: reikia atkakliai siekti savo tikslo, nenusiminti, nenuleisti rankų. Tai puikus pavyzdys jaunimui", – įsitikinusi knygos sudarytoja.