Per Kalėdas 80-metį pasitinkantis anykštėnas poetas ir prozininkas Aleksas Navickas į savo Jubiliejų žengė ne tuščiomis – su penktąja poezijos knyga "Tarp pradalgių" ir antruoju novelių rinkiniu "Žvilgsniai į praeitį".

Pasitikti naujiems Anykščių literatų klubo "Marčiupys" nario kūrybos leidiniams buvo skirtas bendraminčių susibūrimas Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešojoje bibliotekoje.

Didžiąją gyvenimo dalį A. Navickas skyrė proziškai veiklai – buvo buhalteris, paskui kelininkas, o jaunystėje išsvajoto literatūrinio išsilavinimo taip ir neįgijo. Tačiau savamokslio autoriaus kūrybą profesionalai vertina kaip lyrinį dienoraštį, kuris aiškus kiekvienam jį skaitančiam, be sudėtingų poteksčių ar asociacijų, bet itin vaizdingai plėtojamas.

"Jo poezija – dora, skirta gėriui išryškinti, o kaip tik toks ir yra poezijos pašaukimas. Ji be pretenzijų į meno aukštumas, lyg pieštuku, be ryškių spalvų, piešiamas dvasios autoportretas", – taip A. Navicko eiles renginyje apibūdino anykštėnas rašytojas Vygandas Račkaitis.

"Bet kokioje santvarkoje talentas bręsta vienodai – nesvarbu, kokia jis spalva dažytas", – tikino rašytojas Kęstutis Arlauskas, kalbėjęs apie A. Navicko prozą.

Pasak K. Arlausko, Aleksas Navickas yra ne iš tų žmonių, kurie dantimis ir nagais kabindamiesi, paneigdami kitus, žūt būt stengiasi įkopti į taip vadinamas literatūrines aukštumas. "O kas gi yra tos aukštumos? Ar nepanašios jos į Anykščių kalvas, nuo kurių beveik matosi kaimyninė Latvija, o joje, pasak amžiną atilsį Vytauto Kernagio, Lietuvoje garsaus prozininko, poeto, estrados solisto pavardė jau nieko nebesako?"

"Aleksas tyliai, kukliai skrebena savo plunksnele, ir jam, regis, nereikia to, kas perdėta, deformuota ar liguista. Nesiekia jis pigios šlovės per daugiau ar mažiau pagarsėjusių bičų ratą, nelipdo jis iš savęs gyvos skulptūros ir nesirūpina, kad jo asmenybė taptų kitiems pavyzdžiu. Aleksas remiasi kuklumu tręštais mūsų kaimo klodais ir nekurpia planų, kaip pasikasti po kieno nors pamatais. Tokius žmones nesunku pažinti iš lengvai matomų požymių: net sulaukus 80-ies, išsaugoti tyrą vaikišką širdį ir vengti globėjiškai monarchiško požiūrio į kitus", – kalbėjo K. Arlauskas.

Kūrėją sveikinęs Anykščių meras Sigutis Obelevičius linkėjo jam "per gruodą šaltiniu tekėti", o A. Navicko plunksnos broliai ir seserys iš "Marčiupio" klubo ragino sukaktuvininką metus skaičiuoti ne tik darbais ir patirtimi, bet ir širdimi, kuri "viena tikrus metus atspindi".

Eugenija Pilinkienė jubiliatui linkėjo kūryboje rasti dvasios atgaivos, Algirdas Gogelis – nepritrūkti jėgų ir antrajai amžiaus pusei, o Emilija Vitkūnaitė – nešti "saldųjį kryželį", kuris vienodai visus rašančius slegia.

Pasak Anykščių bibliotekos direktoriaus Romo Kutkos, likimas visą gyvenimą siuntė A. Navickui įvairius išbandymus, tačiau po niūroka, net piktoka jo išvaizda išliko jautri, šilta širdis. "Šitas žmogus neturi kaukės – ir jau niekas jo nebepakeis", – taip 80-metį kūrėją apibūdino R. Kutka.

A. Navickas prisipažino, kad į literatūrą jį pastūmėjo garsaus protėvio pavyzdys. Vaikystėje jis mokėsi skaityti iš šeimos relikvijos – Antano Baranausko poemos "Anykščių šilelis" 1894 metų leidimo, kurį dar XIX a. pabaigoje jos autorius vyskupas su dedikacija buvo padovanojęs savo sūnėnui Jurgiui Zlatkui – A. Navicko seneliui.

"Tuo metu tarmiškai mano prosenelės Rozalijos Zlatkuvienės brolio parašyta knyga man atrodė labai sudėtinga.  Būdamas vaikas, maniau, kad pats galiu parašyti aiškiau ir paprasčiau, todėl ir ėmiau eiliuoti", – prisiminė pirmąjį postūmį į kūrybą A. Navickas.

Už literatūros žinias jis liko dėkingas savo lietuvių kalbos mokytojui Domui Kazlauskui, kuris Šeduvoje (Radviliškio r.) jį skatino kurti. Beje D. Kazlauskas vėliau senatvę praleido Anykščiuose, čia mirė ir palaidotas.

Dabar A. Navickas labiausiai dėkingas Anykščių bibliotekai, globojančiai kūrėją ir padedančiai jam realizuoti kūrybines idėjas, tapusiai, pasak anykštėno, jo angelu sargu.

Sukakties proga Jubiliatui ir jo svečiams koncertavo Anykščių mokytojų kvartetas.

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukos