2009 m. rugpjūčio 4 dieną, eidamas 82-uosius metus, Anykščiuose mirė mokytojas Juozas PAKALNIS (1928-2009).

J. Pakalnis gimė 1928-aisiais Anykščių rajono Vikonių kaime. Pedagogo kelią jis pradėjo 1948 m. Debeikių septynmetėje mokykloje, kur dėstė fiziką ir kūno kultūrą. Po tarnybos kariuomenėje jis dirbo Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje mokytoju. 1955-1961 m. baigęs Šiaulių pedagoginį institutą, įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę. 1964 m. jis buvo paskirtas Anykščių vakarinės mokyklos direktoriumi, nuo 1968 m. dirbo Anykščių Švietimo skyriaus vedėju.

Nuo 1975 m. Juozas Pakalnis dirbo Anykščių 2-osios vidurinės, paskui Antano Vienuolio vidurinės mokyklos karinio parengimo mokytoju. Jis didelį dėmesį skyrė jaunosios kartos patriotinių jausmų, tvirtų charakterio savybių ugdymui. Be tiesioginio darbo mokytojas nemažai dėmesio skyrė visuomeninei veiklai: skaitė paskaitas, dalyvavo profsąjungos, karinio komisariato komitetuose. Buvo apdovanotas medaliais bei atminimo ženklais.

Daugeliui vyresniųjų Anykščių mokytojų Juozas Pakalnis labiausiai įsimintinas kaip principingas, energingas, veiklus, inteligentiškas žmogus. Visi, kurie su juo dirbo, gerai pažinojo ir gerbė, šiandien liūdi kartu su šeima ir artimaisiais.

Jo nueitas garbingas gyvenimo kelias yra ryškus pavyzdys buvusiems mokiniams, kolegoms, draugams, aplinkiniams.

Šviesus Juozo Pakalnio atminimas ilgam išliks mūsų širdyse.

Anykščių Antano Vienuolio gimnazijos bendruomenė

Rimantas VANAGAS: "Paskutinis žodis Mokytojui"

Prasmingas ir simboliškas kiekvieno sąmoningo žmogaus gyvenimas. Metų metus jis pavojingais šlaitais kopia į kalną, regi pasaulį vis iš aukščiau, kol pamažu pats ištirpsta debesyse ir dangaus mėlynėje. Sukaupęs kad ir giliausią patirtį ir aibę vertingiausių prisiminimų, galiausiai jis pats tampa vien tik prisiminimu.

Jūs, mielas, garbus, išdidus, talentingas pasakotojau Juozai Pakalni, dabar jau tenai, gyviesiems nepasiekiamoje tolybėje ir gylybėje. Tenai ir visas Jūsų gyvenimas, iš esmės žiūrint, skirtas Anykščių krašto jaunimui. Ištisos anykštėnų kartos, vešlus mūsų krašto atžalynas vadino Jus savo mokytoju, gerbė Jūsų siekį šviesti kitiems, žavėjosi Jūsų veržlumu, energija, atkaklumu. Kaip šiandien girdžiu iš vaikystės ataidintį Jūsų skardų balsą, juoką ir sąmojį. Ir mokytojaudamas, ir vadovaudamas rajono švietimo skyriui, mokėjote atskirti pelus nuo grūdų. Būdamas neprilygstamas oratorius, Jūs kalbėdavote nestandartiškai, paprastais žodžiais, kažkaip smagiai, džiaugsmingai pasitikėdamas ir įtikindamas kitus savo teiginių teisingumu. Pedagogui ir vadovui tai – neįkainojama vertybė.

Kasdienybėje mes esame įpratę skirstyti žmones į kairiuosius ir dešiniuosius, partinius ir nepartinius, teisuolius ir klystančius. Tačiau kaip tai siaura ir niekinga Amžinybės akivaizdoje! Nes asmenybė – o Jūs buvote asmenybė – niekada netelpa į kažkieno nubraižytus rėmus ar schemas. Nes žmogus yra visuomet daugiau, nei viena kuri savybė ar polinkis.

Jūs mėgote, mylėjote pilnakraujį gyvenimą, žmones, jų susibūrimus, gerai organizuotą veiklą, nesismulkinote dėl smulkmenų. Dešimtys, šimtai rajono vyrų pamena Jus kaip šaunų, pokštus ir smagius nutikimus mėgstantį medžiotoją. Buvote aistringas savo tiesų gynėjas. Ne kartą buvome liudininkai, kaip nuoširdžiai Jūs piktinotės valdžia, kai ji nutoldavo nuo žmonių, spauda, kai ji dėl pigaus populiarumo tyčiodavosi net iš kilniausių anykštėnų darbų ir pastangų.
   
Paprasto Vikonių ūkininko vaikas, Jūs vertinote visus darbščius, užsispyrusius, šviesos siekiančius ir ją skleidžiančius žmones. Didžiavotės iš gimtojo kaimo kilusiu istoriku Juozu Jurginiu, kitais iškiliais anykštėnais. Vertinote prieraišumą ir ištikimybę tam, kas apčiuopiama, neabejotinai tikra. 55 metus gyvenimo keliu ištikimai ėjote su žmona Sofija. Nekaitaliojote savo pažiūrų, niekam nepataikavote nei anuomet, nei vėliau, t.y. dabar. Jūsų ginklas buvo logika ir sodrus humoras. Savo nuomonę grindėte vadovaudamasis sveika valstietiška nuovoka, blaiviu protu ir knygų išmintimi. Ieškodamas argumentų, be galo daug skaitėte, o ypač – knygas apie Lietuvos istoriją. Dora, sąžininga Jūsų širdis abejojo, ar viskas joje teisingai, objektyviai pasakyta, kaip iš tikrųjų ir tolimais amžiais, ir jau atmenamais laikais gyveno mūsų Lietuva.

Mokiniai visada didžiuojasi, kai mokytojai kalbasi su jais kaip su lygiais. Aš tai pat didžiavausi ir džiaugiausi matydamas, kaip smagiai Jūs pasitikdavote mus savo namuose. Mačiau, kaip Jūs laukiate kiekvienos naujos knygos, kiekvieno naujo "Pasaulio anykštėno" numerio, o perskaitęs negailėdavote paskatinimo žodžių. Su žmona buvote mūsų laikraščio ir dvasiniai, ir finansiniai rėmėjai.

Tiesa, paskutiniuoju metu, jau įkopus į devintą dešimtį, Jus slėgė juodas liūdesys ir sunkios mintys. Daugelis dabar tikriausiai pavadintų tai atsisveikinimo, išėjimo nuojauta. Tačiau man atrodo, kad Jūs labiau krimtotės ne dėl savęs, o dėl tų ydų ir negerumų, kurie kaip maras apniko, sukiršino, išblaškė, pažemino, suluošino mūsų žmones ir visą Lietuvą. Tai buvo didžiausias Jūsų skausmas, Jūsų širdies žaizda. Nes jei būtumėt gailėjęsis tik savęs, ar būtumėt iš anksto susitaikęs su išėjimu, ramiai pasirinkęs sau antkapio akmenį ir pasistatęs jį sau patinkamoje vietoje?

Ir dabar, kai sakau šiuos žodžius, man atrodo, kad Jūs įdėmiai, kiek pašaipiai klausotės, kiek šiuose žodžiuose tiesos. Išklausęs išpūsite pypkės dūmelį, paporinsite smagių medžioklės nuotykių, o paskui kaip paprastai pasiūlysite pakelti Vienuolio pamėgtų "Trejų devynerių" taurelę už Anykščius ir anykštėnus...

Kaip gaila, mielas Juozai Pakalni, kad jeigu mes kada ir susitiksime, tai nebent amžinuosiuose medžioklės plotuose!.. Sudie, Mokytojau ir Drauge! Pasaulio anykštėnų bendrijos, savo ir savo žmonos vardu nuoširdžiai užjaučiame velionio artimuosius, o pirmiausia jo gyvenimo palydovę, mylimą mūsų mokytoją Sofiją Pakalnienę.