Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2009-10-07   Anykščių Šv. Mato bažnyčios šimtmetis: šventovės kūrėjai, dailės kūrinių galerija, knyga apie bažnyčios meną
 
 

Savaitraštis "Literatūra ir menas" spalio 2 d. numeryje plačiai atskleidžia Anykščių Šv. Mato bažnyčios 100-mečio jubiliejų. Siūlome anykštėnams šiame leidinyje spausdinamą iš Anykščių kilusios dailės istorikės Dalios Tarandaitės publikaciją.

Rugsėjo paskutinį savaitgalį Anykščiuose buvo švenčiamas Šv. Mato evangelisto bažnyčios šimtmečio jubiliejus. Vertingais meno kūriniais garsėjanti šventovė nuo šiol turi galeriją, kurioje eksponuojama monsinjoro Alberto Talačkos parapijai dovanota dailės kolekcija. Šalia šventovės prieškariu pastatytoje parapijos Antano Baranausko salėje įkurtame Sakralinio meno centre (Vilniaus g. 11, Anykščiai), kuris veikia kaip viešosios bibliotekos padalinys, rodoma dailės kolekcija, supažindinama su monsinjoro A. Talačkos biblioteka, archyvu. Bažnyčios jubiliejui A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko muziejus išleido leidinį – vadovą po šią šventovę. Apie Anykščių šv. Mato bažnyčios meno vertybes ir naujajame centre rodomas kolekcijas pasakoja dailės istorikė Dalia Tarandaitė.

Šimtametė Anykščių šventovė. Rasos Bražėnaitės nuotrauka

Bažnyčia visais laikais buvo svarbus lietuvių tautos dvasinis ramstis. Carinės Rusijos priespaudos metais ji vienijo Lietuvos žmones, teikė ryžto kovojant su rusifikacija, prievarta brukama stačiatikybe. Norėdama sumenkinti Katalikų bažnyčios įtaką, caro valdžia varžė jos veiklą. Represijos ypač sustiprėjo po pralaimėto 1863 m. sukilimo. Tuomet buvo uždaryta daug bažnyčių ir vienuolynų, uždrausta remontuoti senus ir statyti naujus katalikų sakralinius pastatus. Šis draudimas galiojo iki 1897 metų.

Panaikinus draudimą, imta daugiau statyti bažnyčių. Tuomet išsipildė ir sena anykštėnų svajonė – turėti naują erdvesnę bažnyčią, nes senoji, anot kun. Antano Rameikio, „anykštėnams pagal Anykščių kalnus per žema pasirodė ir pagal parapiją per maža pasidarė“. Vilties padidinti savo miesto šventovę anykštėnai nebuvo praradę ir anksčiau. 1889 m. Rygoje gyvenęs architektas Florijonas Vyganovskis (1854-1905) parengė barokinės Anykščių bažnyčios padidinimo projektą (projektas saugomas Anykščių parapijos archyve). Deja, leidimas pastatą padidinti tuomet nebuvo gautas. 1898 m. Kauno gubernijos architektas Nikolajus Andrejevas (1856-1911) parengė naują bažnyčios projektą (projektas saugomas Anykščių parapijos archyve). Pagal jį senoji bažnyčia turėjo būti nugriauta, o vietoje jos pastatyta didinga neogotikinė šventovė. Iš konsistorijos gavus leidimą, prasidėjo statybos darbai, kurie tęsėsi beveik dešimtį metų.

Naujai Anykščių šventovei pasirinktas neogotikos stilius, po 1897 m. tapęs vyraujančiu Lietuvos katalikų bažnyčių architektūros stiliumi (XIX a. pab.-XX a. pr. Lietuvoje pastatytos 73 mūrinės neogotikos stiliaus bažnyčios). Neogotika kartojo gotikines viduramžių katedrų architektūros formas, nes, pasak XIX a. architektūros teoretikų, iš visų praeities architektūros stilių gotika geriausiai atitiko krikščioniškuosius idealus. Aukštyn besiveržiančios gotikos architektūros formos pakylėdavo tikinčiųjų dvasią, žadino taurius jausmus.

Ir dideliuose miestuose, ir mažuose miesteliuose ar bažnytkaimiuose neogotikiniai pastatai buvo statomi kuo didesni ir puošnesni. Jie dominavo gyvenviečių panoramose, buvo matomi iš toli. Anykščių bažnyčia savo užmoju pralenkė daugelį Lietuvos bažnyčių. Ji tapo viena didžiausių ir pati aukščiausia iš dvibokščių bažnyčių Lietuvoje (senieji, 1915 m. susprogdinti bokštai siekė 84 m, dabartinių bokštų aukštis 79 m).

Anykščių bažnyčią, kaip ir daugelį kitų neogotikinių Lietuvos bažnyčių, projektavo svetimšalis architektas. Dėl carinės Rusijos vykdomos politikos vietiniams architektams mūsų krašte buvo sunku gauti valstybinę tarnybą ir užsakymus. Architektų dėl tų pačių priežasčių nebuvo daug. Anykščių bažnyčios projektuotojas rusų architektas N. Andrejevas buvo baigęs Peterburgo civilinių inžinierių institutą. Jis dirbo Kauno gubernijos statybos skyriuje, 1894-1911 m. buvo šio skyriaus vadovas. Be Anykščių bažnyčios, N. Andrejevas suprojektavo neogotikines Lygumų, Viešintų, Medingėnų bažnyčias, prižiūrėjo daugelio neogotikinių bažnyčių statybą Lietuvoje.

Anykščių bažnyčia buvo statoma parapijiečių lėšomis: anykštiečiai rinko aukas, degė plytas, vežė statybines medžiagas, iš Latvijos gabeno geležį ir t. t. Darbais rūpinosi kun. Ferdinandas Uselis (1838–1901), o šiam mirus – kun. Juozas Vembrė (1862–1915). 1909 m. bažnyčios statyba baigta ir pradėti vidaus įrangos darbai.

XX a. pr. įrengiant Anykščių bažnyčią, joje dirbo Aleksandro Zaborskio bažnytinių reikmenų dirbtuvių meistrai. 1895 m. Šiauliuose įkurtos ir iki Pirmojo pasaulinio karo veikusios A. Zaborskio bažnytinių reikmenų dirbtuvės XX a. pr. buvo vienos didžiausių Lietuvoje (1908-1912 m. jose dirbo 40, o 1914 m. – 120 darbininkų), garsėjo nagingais meistrais ir dirbinių kokybe (už savo produkciją įvairiose parodose apdovanotos 7 medaliais). Be Anykščių bažnyčios, A. Zaborskio dirbtuvių meistrai dirbo Smalvos, Krekenavos, Kamajų, Čedasų, Josvainių, Duokiškio, Pakapės, Upynos, Šiaudinės, Kupiškio bažnyčiose. A. Zaborskio dirbtuvių produkcijoje vyravo neogotikiniai dirbiniai. Ypač puošnūs būdavo bažnyčių Didieji altoriai, pasižymėję sudėtingomis architektūros formomis, puošnia ornamentine drožyba, skulptūromis. Pasakojama, jog šventinant A. Zaborskio dirbtuvėse padirbtą altorių, dirbtuvių savininkas didžiuodamasis sėdėjo pirmoje eilėje – ne tik altoriaus mensa ir retalulas, bet ir skulptūros, drožiniai, paveikslai, užtiesalai buvo pagaminti jo darbininkų, viskas padailinta auksavimu. Puošnus, įspūdingas buvo Anykščių bažnyčios didysis altorius, kuris sudegė 1928 m. bažnyčios gaisro metu. Išliko 1909 m. įrengti šoniniai altoriai – dailūs, tačiau paprastesnių formų, ir grakšti, kone ažūrinio silueto sakykla.

1932 m. klebono Juozapo Norvilos (1884-1938) rūpesčiu Anykščių bažnyčios didysis altorius atstatytas pagal Vlado Čižausko (1888-1970) parengtą projektą. 1997 m. vasarą Anykščių bažnyčios remonto metu šis projektas rastas po altoriumi. Projektas vertingas ne tik kaip žinomo meistro sukurtas ir konkrečioje Lietuvos bažnyčioje realizuotas altoriaus projektas, bet ir kaip vienas iš nedaugelio iki mūsų dienų išlikusių Lietuvos bažnytinių reikmenų dirbtuvėse parengtų tipinių altorių projektų. Parengti du jo variantai –  žemesnei ir aukštesnei bažnyčiai (aukštesnės bažnyčios variante ant papildomo atverčiamo lapo nubraižyta modifikuota ir paaukštinta viršutinė altoriaus dalis). Anykščių bažnyčioje realizuotas aukštesnei bažnyčiai skirtas variantas. Pagal bažnyčios titulą ir individualius Anykščių šventovės poreikius buvo pasirinktos altoriuje vaizduojamų šventųjų skulptūros, beveik tų pačių šventųjų, kaip ir 1909 m. altoriuje. Projekto autorius V. Čižauskas (tikroji pavardė Polinauskas, Čižausko pavardę meistras buvo nusipirkęs kartu su pasu, kad išvengtų tarnybos caro armijoje) buvo kilęs nuo Panevėžio. Dirbti altorius jis mokėsi Vilniuje ir Krokuvoje. Maždaug nuo 1912 m. V. Čižauskas dirbo A. Zaborskio bažnytinių reikmenų dirbtuvėse Šiauliuose. Karo metais jis gyveno Kazanėje, vėliau Peterburge. Grįžęs į Šiaulius, 1922 m. įkūrė nuosavą „bažnyčių dekoravimo, altorių ir įvairių stovylų dirbtuvę“, kurioje dirbo įvairaus profilio meistrai. V. Čižauskas drožė iš medžio, tapė paveikslus, darė gipsines formas skulptūroms lieti, auksavo ir t. t., bet savo specializacija laikė bažnyčių sienų ornamentavimą. XX a. 3–4 deš. toks bažnyčių interjerų dekoravimo būdas Lietuvoje buvo populiarus. 1932 m. V. Čižauskas ištapė gaisro metu aprūkusią Anykščių bažnyčios presbiteriją. Be geometrinių ir augalinių ornamentų, čia jis nutapė keturias figūrines kompozicijas (tarp jų – „Gerąjį Ganytoją“, „Pietą“, „Kristų, pamokslaujantį miniai“). Kaip neturinčios meninės vertės ir tuo metu išblukusios, drėgmės apgadintos V. Čižausko freskos uždažytos 1969 m. bažnyčios remonto metu.

V. Čižausko dirbtuvių darbų apimtis pranoko A. Zaborskio dirbtuvių atliktus darbus. Iki Antrojo pasaulinio karo jo meistrai dekoravo ir remontavo Vaiguvos, Pagramančio, Šeduvos, Pušaloto, Dusetų, Pabiržio, Skapiškio, Šimonių, Užpalių, Kriaunų, Lygumų, Debeikių ir kt. Lietuvos bažnyčias. Veiklos V. Čižauskas nenutraukė ir sovietmečiu. Pasikeitus sąlygoms, dirbo slaptomis.

Tris pirmuosius sovietinės okupacijos dešimtmečius didesni darbai Anykščių bažnyčioje nevyko. 1957 m. skulptoriaus Henriko Rudzinsko (1909-1996) sukurtu biustu bažnyčioje įamžintas anykštiečio poeto ir dvasininko Antano Baranausko atminimas. 1968 m. kun. Jurgio Žitkevičiaus (1892-1978) iniciatyva pradėta rengtis kapitaliniam bažnyčios remontui. Bažnyčios dekoravimo rūpesčiai teko ką tik klebonu paskirtam ir iš Rokiškio į Anykščius atvykusiam kunigui Albertui Talačkai (1921-1999). Tuomet bažnyčios sienos buvo nudažytos lygiai, skliautuose ir kaip juostą virš kolonų bazių įvedant krištolinį ornamentą (parengtą bažnyčios perdažymo projektą pakoregavo dailininkas Vladas Vildžiūnas ir anykštietis Algis Ladiga, darbus atliko panevėžietis Povilas Andriejauskas). Lygiai nudažytas presbiterijos sienas papuošė vienuolės dailininkės Teodoros Kriaučiūnaitės (1910-1974) ant drobės tapyti paveikslai „Šv. Marija Goreti“ ir „Šv. Pijus X“. Ant vargonų choro sienelės pastatytos savamokslio skulptoriaus Vytauto Jakševičiaus (1930-1982) sukurtos trimituojančių angelų skulptūros. Monsinjoro A. Talačkos rūpesčiu 1972 m. virš centrinio bažnyčios portalo sumontuotas dailininkės Marijos Anortės Mackėlaitės (g. 1930) Anykščių šventovei sukurtas storo stiklo luitų vitražas „Šv. Matas Evangelistas“ (pirmas tokio tipo vitražas Lietuvos bažnyčiose), 1971-1986 m. centrinės navos langus papuošė penkiolika šios dailininkės plono stiklo vitražų, šventovės erdvę pripildančių šviesos ir spalvų žaismo. Švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų bažnyčioje pakabinti dailininko Vaidoto Žuko (g. 1956) paveikslai „Šv. Kazimieras“ ir „Palaimintasis Jurgis Matulaitis“, vėliau krikštyklą papuošė to paties dailininko sukurta originali kompozicija „Krikštas“. XX a. 9 deš. skulptūriniais akcentais šventovėje įamžintas A. Baranausko bičiulio kunigo ir poeto Klemenso Kairio ir iš Anykščių krašto kilusio kalbininko, švietėjo, jėzuitų vienuolio Konstantino Sirvydo atminimas (bronzinį K. Kairio bareljefą sukūrė skulptorius Leonas Žuklys, raižiniais puoštą lentą iš medžio išdrožė tautodailininkas Liudas Tarabilda; K. Sirvydo biusto autorius –  skulptorius Jonas Meškelevičius).

Monsinjoro A. Talačkos iniciatyva įspūdingi dailės kūriniai papuošė Anykščių bažnyčios šventorių. 1981-1988 m. monsinjoro užsakymu savamokslis skulptorius Rimas Idzelis (g. 1950) šventoriaus koplytėlėms sukūrė Kryžiaus kelio stotis – vieną įspūdingiausių šios tematikos kūrinių XX a. II p. Lietuvos sakralinėje dailėje. XX a. 9-10 deš. šventoriuje pastatytos profesionalių Lietuvos dailininkų sukurtos skulptūros –  originalūs sakralinio meno kūriniai: Antano Kmieliausko (g. 1932) „Šventoji Šeima“ – paminklas, skirtas žymių anykštėnų tėvams atminti, Romo Kazlausko (g. 1937) „Švč. Mergelė Marija  Sopulingoji“, Vlado Vildžiūno (g. 1932) „Jėzus Nazarietis“.

Nuo 1995 m. Anykščių bažnyčios architektūrinį ansamblį prižiūri klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas. Jis įgyvendino ir seną monsinjoro A. Talačkos svajonę, Anykščių šventovėje sumontuodamas naujus, galingus vargonus. Iš Didžiosios Britanijos Southemptono miesto atgabenti Anykščių bažnyčios vargonai specialistų yra laikomi vienais geriausių Lietuvoje. Jie skamba per pamaldas, sakralinės muzikos koncertus, per tarptautinius jaunųjų vargonininkų festivalius, kuriuos nuo 2001 m. Anykščių bažnyčia rengia kartu su Seinų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia. Kanauninkas S. Krumpliauskas puoselėja svajonę ateityje viename bažnyčios bokšte įrengti apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsivertų vaizdingų Anykščių apylinkių panorama.

Švenčiant Anykščių neogotikinės bažnyčios šimtmetį, prie bažnyčios atsirado nauja kultūrinė erdvė. 2009 m. vasarą suremontuotoje parapijos salėje atidarytas Sakralinio meno centras, kuriame eksponuojama mons. A. Talačkos Anykščių parapijai dovanota dailės kolekcija (plačiau apie mons. A. Talačkos kolekciją – „Literatūra ir menas“, 2008 08 01). Centre galima susipažinti su anykštėnams Monsinjoro palikta biblioteka ir rankraščiais, paskaityti sudominusią knygą ar žurnalą. Lankytojų susidomėjimo sulaukia čia veikianti paroda, trumpai supažindinanti su Anykščių šventovės istorija nuo parapijos įsteigimo iki šių dienų.

Bažnyčios šimtmetis Anykščiuose buvo prisimenamas visus metus, minėjimo kulminacija tapo tituliniai Šv. Mato atlaidai. Anykščių šventovę aplankė, mišias aukojo ir homilijas sakė Apaštalinio nuncijaus sekretorius Baltijos šalims mons. dr. Jeanas Francois Lantheaume, Panevėžio vyskupijos Ordinaras J. E. vyskupas Jonas Kauneckas, vyskupas Juozas Preikšas, dr. kan. Robertas Pukenis, kun. Ričardas Banys. Per atlaidus vyko 40 valandų Švč. Sakramento adoracija. Sakralinės muzikos koncertų metu buvo galima pasiklausyti dainininkės Ritos Preikšaitės (mecosopranas) ir vargonininkės Dalios Jatautaitės atliekamų kūrinių, Anykščių vaikų muzikos mokyklos moksleivių koncerto, Gospelų choro (vad. Emilija Krikščiūnaitė), folkloro ansamblio „Valaukis“ (vad. Regina Stumburienė), kamerinio choro „Salve cantus“ (vad. Rimvydas Griauzdė) atliekamų giesmių. Sakralinio meno centre vyko susitikimas su Anykščių bažnyčiai dailės kūrinius kūrusiais dailininkais (Antanu Kmieliausku, Romanu Kazlausku, Vaidotu Žuku, Rimantu Idzeliu). Šeštadienio vakarą bažnyčioje surengta istorijos ir muzikos valanda „Šventovės šimtmečio balsai“. Jos metu prisiminta bažnyčios statybos istorija, jos dekoras, A. Baranausko sukurtos ir prieš šimtą metų šventovėje skambėjusios giesmės.

Paminėtą Anykščių bažnyčios šimtmetį nuo šiol primins tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas ir šventoriuje pastatytas paminklas. Pasak bažnyčios klebono S. Krumpliausko, paminklas padarytas iš bažnyčios šventoriuje augusios ir prieš keletą metų nupjautos guobos (sprendžiant pagal rieves, medžiui gali būti apie 400 metų). Kitas bažnyčios šimtmečio paminklas – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojų parengtas ir išleistas vadovas po šventovę (parengė Rasa Bražėnaitė ir Skaidrė Račkaitytė). Leidinys „Anykščių šv. Mato bažnyčia. Vadovas“ leis ne tik anykštėnams geriau pažinti savo miesto šventovę, bet ir visiems atvykstantiesiems į jų miestą geriau pristatyti bažnyčios istoriją, jos architektūrą ir dailės vertybes.

 
 
    Atgal...