Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2009-11-23   Pro memoria. Dvasininko tėvas Ignacas Kromplevskis
 
 

2009 m. lapkričio 20 d. Anykščiuose, eidamas 98-uosius metus, mirė kun. kanauninko Stanislovo Krumpliausko tėvas Ignacas KROMPLEVSKIS (1912-2009).

I. Kromplevskis su sūnumi S. Krumpliausku

Vėlyvą rudenį nulūžo viena Kromplewskių medžio šaka.

97 metus augusi, kerojusi, žaliavusi, atžalas leidusi garsios giminės medžio šaka buvo paskutinioji, išaugusi šioje kamieno vietoje. Tačiau daugiašakis Kromplewskių medis – stiprus ir galingas, o kitos žaliuojančios jo šakos driekiasi per pasaulį.

Lietuvoje gimęs, paskui Lenkijoje užaugęs ir ten dabar gyvenantis velionio Ignaco Kromplevskio sūnėnas Franciszekas Kromplewskis prieš keletą metų užsiėmė savo giminės istorijos tyrinėjimais. Jis surinko savo protėvių genealogiją, kuri kol kas pasiekė XVIII a. vidurį. Šioje giminėje dabar galima rasti kone dešimtį skirtingų pavardės rašybos variantų – ir jie geriausiai atspindi, kaip permainingai klostėsi vienos šeimos, suskaldytos kelių valstybių sienomis, likimas.

Seniausias dar žinomas šios giminės pradininkas buvo Kazimieras Krumplis-Kromplewskis, gyvenęs Vydžių (dabar Baltarusija) apylinkėse. 1764 m. jis vedė ir po metų sulaukė sūnaus Motiejaus, nuo kurio ir tęsiama ši Kromplewskių šeimos linija, kuri prieš 14 metų pasiekė ir Anykščius.

Anykščių klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas yra to paties Kazimiero Krumplio šeštosios palikuonių kartos atstovas. Nuo 1995-ųjų Anykščiuose gyvenantis dvasininkas, vienintelis per pustrečio šimto metų iš Kromplewskių pasukęs į kunigystę, čia atvažiavo kartu su solidaus amžiaus savo tėvais. Čia, Anykščiuose, sulaukė 90 metų ir užgeso jo motina Marija Koreivaitė-Kromplevskienė. Iš Anykščių arčiau gimtinės šiandien išlydime ir kanauninko tėvą Ignacą Kromplevskį.

Jis gimė 1912 m. rugsėjo 10 d., buvo aštuntasis iš dešimties vaikų, augusių Juozapo ir Pranciškos Kromplewskių šeimoje XX a. pradžioje giminės tėvonijoje Kajotuose, vėliau – gretimose Mateikiškėse, dabartinio Ignalinos rajono pakraštyje visai prie Baltarusijos sienos.

Visi septyni jo broliai ir dvi seserys jau seniai iškeliavo į Amžinybę, tik Ignacas sulaukė XXI amžiaus. Nors tarp Kromplevskių ilgaamžiškumas nebuvo retenybė, tačiau solidus Ignaco amžius buvo tapęs giminės džiaugsmu ir nuostaba.

Kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas savo tėvo ilgaamžiškumą aiškindavo taip: „Jį visos blogos žinios aplenkė – todėl jis ir galėjo šitiek metų sulaukti“.

Mat Dievo valia, būdamas 14-metis, Ignacas Kromplevskis apkurto. Ėjo paauglys iš pirties šaltu ir vėjuotu oru, ausis supūtė, vaiko niekas laiku negydė – taip ir liko visam amžiui vienas iš jaunylių kurčias, tyliai dirbo prie namų kaip nagingas ir darbštus amatininkas.

Kai po Antrojo pasaulinio karo visa plati Kromplewskių giminė iš tėvonijos pajudėjo Vakarų link ir persikraustė gyventi į Lenkiją, Ignacas irgi galėjo keliauti kartu. Tačiau sunkiai bendraujantis vyras taip toli nesidairė, nes nuo vaikystės buvo įpratęs verčiau likti patenkintas tuo, ką turi šalia savęs.

1944-aisiais jis išėjo užkuriu į Smalvų parapijos Ciciliškių kaimą, ten su žmona Marija Koreivaite netrukus sugyveno du sūnus – Stanislovą ir Piotrą. Paskui buvo eilinis kolūkietis, kol senatvė atvedė pas sūnų į kleboniją.

Ignacas Kromplevskis taip ir neišmoko kalbėti lietuviškai ar suprasti šios kalbos. O ir lenkiškai su juo galėdavo bendrauti tik patys artimiausi žmonės, kurių kalbą jis suprasdavo tik į lūpas žiūrėdamas.

Tačiau visą ilgą amžių niekur iš kaimo toliau kojos nekėlęs vyras šeimoje buvo vadinamas senoviniu lenkišku žodžiu „frant“. Jo žmona taip praminė savo vyrą dėl orios laikysenos ir dėl ypatingo jo pomėgio – šventą dieną būtinai pasipuošti išeiginiais rūbais, pasirišti kaklaraištį ir, sėdus į išdailintą vežimaitį, vežti savo šeimą į Smalvų bažnyčią.

Vėliau tą vežimaitį iš jo atėmė, juo važinėjosi, kol sudaužė, vietinis kolūkio pirmininkas. Bet Ignacas Kromplevskis ir tada, ir iki solidžios senatvės išliko orus – nepriimdavo svečio namuose, prieš tai kaklaraiščio nepasirišęs.

Sovietinėje Lietuvoje pasilikusioje Kromplevskių šeimoje nebuvo kalbama apie bajoriškąją giminės kilmę. Tačiau įgimtą išdidumą, norą nuolat atrodyti oriai kitų akyse ir garbingai nugyventi savo amžių Ignacas ir Marija Kromplevskiai nuo vaikystės įskiepijo ir savo sūnums: ir kunigystę pasirinkusiam Stanislovui, ir Rokiškio rajone, Jūžintuose, dabar su šeima ūkininkaujančiam Piotrui.

Europoje tirpstant valstybių sienoms, suskaldyta, kelis dešimtmečius mažai bendravusi Kromplewskių giminė atgaivina savo ryšius. Giminės saitus stiprina ir žinia, kad ši Kromplewskių šaka baigia surinkti archyvinius duomenis, kad įrodytų savo teisę naudoti seną bajorų giminės herbą Korab, žinomą nuo XIII amžiaus, – raudoname skyde pavaizduotą auksinį laivą su bokštu.

Dauguma Kromplevskių dabar gyvena šiaurės Lenkijoje. Vienas iš Ignaco Kromplevskio brolių Napoleonas Kromplevskis jaunystėje atsidūrė Baltarusijoje, ten ir iki šiol įsikūrusios jo palikuonių šeimos, kol kas ši giminės medžio šaka jaučiasi labiausiai atitrūkusi nuo Kromplewskių kamieno.

Velionis Ignacas baigė savo žemiškąją kelionę laimingas – jis spėjo pasidžiaugti savo sūnėno inžinieriaus Franciszeko Kromplewskio iniciatyva vėl suburti visą giminę, išaugusią iš šeimos lizdo Kajotuose, ir pagrįsti jos bajoriškąją kilmę.

(Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininko pavaduotojo Tautvydo Kontrimavičiaus pranešimas, skaitytas 2009 m. lapkričio 23 dieną Anykščių Šv. Mato bažnyčioje, palydint I. Kromplevskį į paskutiniąją kelionę).

 
 
    Atgal...