"Šiemet gruodžio dvyliktąją sukako dešimt metų, kai Anykščių Šv. Mato Evangelisto parapijos klebonas, Šv. Tėvo kapelionas Albertas Juozapas Talačka (1921-1999) sugrįžo pas Viešpatį", – rašo laiške anykštėnams kultūrologas Vytautas Balčiūnas. Šį jo laišką, publikuotą laikraščio "Anykšta" gruodžio 17-osios numeryje, autoriaus valia pateikiame ir mūsų svetainės lankytojams.

Iš pirmųjų krikščionybės amžių mus yra pasiekęs žemiškosios kelionės finalo įvardinimas, kuris, mirus popiežiui, ir mūsų laikais pakartojamas iš Romos Šv. Petro bazilikos balkono susirikusiai miniai (paskutinįjį kartą miestui ir pasauliui ją 2005 m. balandžio trečiąją ištarė arkivyskupas Leonardo Sandri: „21 val. 37 min. mūsų mylimas Šventasis Tėvas Jonas Paulius II sugrįžo į Tėvo namus“).

Šią formuluotę Monsinjoras A. Talačka užrašų knygelėse įrašė ne kartą – „Aš grįžtu į Tavo namus, Viešpatie“. 1986 m. lapkričio 15 d. įrašyta: „man 65 metai. Jau mirtis artėja, teks greitai susitikti Viešpatį po mirties. Tam reikia ruoštis, kad susitikimas būtų mielas“. Kitądien – gimtadienio įrašas: „Šiandien man 65 metai. Dieve, Tu taip arti manęs, jaučiu kaip niekad Tave. Jau naujas gyvenimas. Ačiū, ačiū, ačiū“.

Išlikusiuose Monsinjoro užrašuose sau ypatingomis akimirkomis, sąmonę persmelkus metafizinėms galioms, buvo patirtas, išgyventas Dievo esmės pojūtis – sukrečiančiai gilus, tikras, galingas, apvalantis sielą. Monsinjoro užrašai – nedažni, įrašyti tada, kai daugiau ar mažiau patiriamą tolydžią kasdienybę perkirsdavo intensyvios būsenos, kuriomis staiga išeita iš vidinės tylos.

Tokias būsenas, artimas pirmųjų krikščionių paliktiems išpažinimams, galėjo išgyventi tik tikėjimo esmę patiriantis žmogus. Tas ypatingas metafizines jausenas paliudija ir Monsinjoro laiškai, kuriuos dabar perskaitome kartu su jo sau rašytais užrašais, siekdami suvokti jo gyvenimo programą, jo aukštą dvasininko misiją. Svarbiausius, viltingiausius žodžius Monsinjoras sau ir mums yra įrašęs Anykščių bažnyčios šventoriuje ant kunigo Alfonso Gražio kapo priešais Vlado Vildžiūno sukurtą „Nukryžiuotojo Jėzaus“ skulptūrą iš Pauliaus laiško romiečiams: „ar gyvename, ar mirštame, – esame Dievo“ (Rom 14,7-9).

Teologai ir kultūros istorikai dažnai pastebi, jog visose religijose, o ypač krikščionių, yra iš vidaus skaisčių žmonių, reginčių į juos atsigręžusį Dievą ir ant šio tikėjimo tikrumo statančių gyvenimą, žinančių, kad ne viskas prapuola tuštumoje, gyvenančių tikėjimu ir tikėjime grįžtančių į dangiškojo Tėvo namus.

Kunigą Albertą Talačką esame pajutę kaip ypatingą dvasininką ir ypatingos šviesos žmogų, kurio svarbiausias gyvenimo rūpestis buvo rūpinimasis siela. Nekaupė turtų, nesiekė garbės, o visa, ką įgijo – be sąlygų padovanojo Anykščių parapijai.

Dievas Monsinjoro Alberto Talačkos sąmonėje buvo svarbiausias būties centras – šventas ir šviečiantis taškas, kuris lėmė Monsinjoro pasirinkimus ir įprasmino jo gyvenimą. Todėl į visą, ką Monsinjoras kūrė Anykščių šventovės erdvėje, ką sukaupęs paliko parapijai, turime suvokti ne kaip kažką atskirą, bet būtent kaip ypatingai ryškų jo – Dievo žmogaus – visos gyvenimo programos įgyvendinimą. Grožis, kuri jis brangino, puoselėjo kuriamais dailės kūriniais, buvo krikščionybės atnaujinimo ir įprasminimo darbas.

Monsinjoras sakralinio meno grožį mąstė ir jautė kaip jo amžininkas popiežius Jonas Paulius II ir dabarties pontifikas Benedikto XVI, teigiantis, kad „menas yra svarbiausia (...) Meną žmogui dovanojo Dievas. Menas kartu su mokslu – didžiausia Jo Dovana žmogui“.

Monsinjoras mėgo poeto Jurgio Baltrušaičio poetinę mintį, jog „Dievo pasaulis dar nesukurtas, dar nepastatyta Dievo šventykla“. Šią mintį Monsinjoras suvokė ir tiesiogine prasme, nes Anykščių šventovės erdvė šaukte šaukėsi ir naujo dekoro, ir vertingų, įtaigių meno kūrinių, ir perkeltine prasme, nes Dievo šventovė yra ne tik bažnyčia, bet ir mūsų vidinė sielos erdvė. Jeigu reikėtų surasti simbolį, išreiškiantį Monsinjoro asmenybę, jo sąmonės erdvę, prasminga būtų pasirinkti katedros metaforą, kur taip aukšta, tyra, tauru ir išmintinga. Išlikę jo užrašai atskleidžia ypatingą Monsinjoro vidinio gyvenimo intensyvumą, išmintį, taurumą, susitelkimą į tarnystę, grožio siekimą, asketiškumą.

Ypač A. Talačka brangino dailės meną, buvo puikus jos žinovas. Ilgai žiūrėdavo į sukauptos kolekcijos kūrinius, ypač – Carlo Maratti paveikslą „Marijos įvesdinimas į šventyklą“. Šį kūrinį kaskart rodydavo aktoriui Laimonui Noreikai, kada nuo darbo Rokiškyje pažįstamas artistas atvykdavo į Anykščius skaityti poezijos ir aplankydavo Monsinjorą. Tai nebuvo tik dviejų kultūros asmenybių žvilgsnis į pamėgtą vizualųjį meną (L. Noreika gerai išmanė dailę, buvo sukaupęs vertingą lietuvių dailininkų tapybos kolekciją), tai buvo per meną atsiveriantis gilus ir išmintingas kultūros kūrėjų dialogas. Juk mums tik atrodo, kad matome tik akimis, „matome ir dvasia, siela, sąmone, kūnu – visu savimi“ (Maurice Merleau-Ponty). 

Monsinjoro A. Talačkos mirties dešimtmetį Anykščiai pažymi garbingai, šių metų vasarą išsprendę neįkainuojamos Ganytojo dovanos parapijai išsaugojimo ir pristatymo visuomenei problemą. Sakralinio meno centras yra ne tik Monsinjoro dailės kolekcijos, bibliotekos ir archyvo saugojimo ir eksponavimo institucija, bet ir jo idėjų tąsos, jo gyvenimo išminties puoselėjimo erdvė – švari, sukaupta, skleidžianti gėrį. Šventovės artumoje esantis Sakralinio meno centras vis tvirčiau ir intensyviau formuojasi kaip kultūros susitikimų vieta, Anykščių bendruomenei atverianti tūkstantmetę krikščioniškojo pasaulėvaizdžio tradiciją, tokią svarbią dabarties žmogaus dvasinei sveikatai. 

Labai svarbu, kad iki vasaros, plėtojant Sakralinio meno centrą, būtų žengtas dar vienas ryžtingas žingsnis – parengta ir Miesto šventei išleista knyga, pristatanti A. Talačkos Anykščiuose įgyvendintą išskirtinę Lietuvos mastu sakralinės kultūros plėtojimo programą: Monsinjoro inicijuotus sakralinio meno kūrinius šventovėje ir jos šventoriuje, sukauptą ir parapijai dovanotą dailės kūrinių asmeninę kolekciją, biblioteką, archyvą. Tai būtų knyga, kuri anykštėnams ir šio unikalaus kultūros miesto svečiams leistų suvokti, kiek daug, neprastai daug gali ir vienas Dievo ir kultūros žmogus.

Tai būtų knyga, kuria galėtume gėrėtis. Ir kuria galėtume tinkamai padėkoti Monsinjorui Albertui Talačkai, mokėjusiam, jo paties žodžiais tariant, „ir aukotis, ir mylėti, ir kentėti, ir visus kviesti prie Kristaus. Ir nė vieno neatstumti“.

Vytautas Balčiūnas