Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-03-29   Kun. Justas Jasėnas: "Gyvenimas iš perverto šono"
 
 

Pradžiugina širdį Velykos. Vėl būsim kartu namuose, vėl bendrausime, vėl atsivers galimybė dalintis ir žiūrėti į akis. Juk tiek laukėme tikrumo, kaip išmanydami ruošėmės, dėjome pastangas, kad tik šventė suvirpintų vidų, kad paliestų gyvastį, kad tik daugiau būtų šilto, paprasto, nuoširdaus ir kasdieniško žmogiškumo.

Ne veltui! Tas pavasaris ateina kaip palaiminimas, suteikiantis jėgų pasitraukti iš tamsos, nuobodulio, svetimumo. Išeisim pasisveikinti su saule, prisiliesime prie žemės, prie atgimimo. Prasidės pavasario kūryba ir kas akimirka sprogstantis naujumas, vis užkalbinantis, vis prisiliečiantis, vis labiau gyvybingas. Nebegali būti abejingas. Norisi džiaugtis, norisi būti pasaulyje, dirbti, nebegalvoti apie bėdas ir sunkumus, nebežiūrėti į slogią praeitį.

Įsiveržia į gyvenimą Velykos. Kartais labai paviršutiniškai, perdėm buitiškai... Bet vis tiek įsiveržia. Su prabudusia gamta, su gyvybės alsavimu, su sprogstančiais pumpurais ir žiedų vaiskumu, su margučiu puošnumu ir su visomis liaudiškomis tradicijomis ši šventė atneša ir krikščioniškąją žinią, kuri, man regis, netgi svarbesnė už pavasarį.

Kai nieko nėra, gimsta viltis tiesiog iš tuščio kapo. Kai, rodos, viskas pasibaigė su kentėjimu, agonija ir mirtimi, iš perverto šono išsilieja gyvenimo srovė. Kenčiantis tarnas parodo paradoksalų, taip sunkiai suvokiamą, bet tikrąjį žmogiškumą – tarnauti ir gyventi įmanoma tik mylint.

Apaštalas Paulius sako, kad Kristus iš meilės apiplėšė save, tapdamas tarnu ir nusižemindamas, kad tik galėtų būti arčiau abejojančios širdies. Iš nepasiekiamo dieviškumo platumų, Kristus ateina kaip Prisikėlimas, kaip didis patvirtinimas, kad būti žmogumi garbinga, kad Dangus myli Žmogų ir nori su juo unikaliai draugauti.

Kentėjęs, miręs ir prisikėlęs Kristus sustiprina mūsų dabartį, gaivina ir atnaujina tikėjimą, leidžia ištverti gerume. Ant kančios ir pajuokos medžio pakabintas Kristus sakyte sako, kad yra prasmė, nors taip dažnai jos nesimato. Velykų žinia dar sykį patvirtina, kad vaikštome ant šios žemės. Velykų žinia dar sykį patvirtina, kad verta pakelti akis į Dangų.

Todėl man ir brangus mažas pakelių Rūpintojėlis – tylintis Dievas – paliestas laiko, mūsų žemiško erzelio, laikinumo ir noro gyventi. Jis – tas žmogui pasidavęs ir nuteistas Dievas – man ir gražiausias savo buvimu mumyse per paprastus simbolius, įvykius, per sutiktuosius kelyje. Jis man artimiausias iškalbinga kančia ir stiprybe silpnume – kad ne viskas prarasta, kad ne viskas atrasta, kad dar tiek daug vietos augimui, tiek vietos vis naujam Pavasariui.

 
 
    Atgal...