Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2007-03-01   Algimantas Baltakis: "Mano vaikystės Strazdiškis atiteko garbingam Anykščių rajonui"
 
 

Vienas žymiausių šių dienų Lietuvos poetų 77 metų Algimantas Baltakis nesuka sau galvos, ar jis uteniškis, ar anykštėnas. Jis tik saugo mintyse ir širdyje malonius vaikystės prisiminimus, kuriais noriai pasidalija su visais savo kūrybos gerbėjais.

Algimantas Baltakis

Vasario 28-ąją Antano Vienuolio memorialiniame name-muziejuje surengtas A. Baltakio kūrybos vakaras atskleidė gyvą, žaismingą, metų naštos nevarginamą poeto prigimtį. Siūlome išgirsti keletą minčių iš šio susitikimo.

Rimantas Vanagas ir Algimantas Baltakis, už jų - Antano Vienuolio biustas

Rimantas Vanagas, anykštėnas rašytojas: "Aš buvau tik ką įstojęs į Vilniaus universitetą ir 1966-ųjų rudenį gavau studento pažymėjimą iš Algimanto Baltakio rankų. Tada, daugiau kaip prieš 40 metų, jis buvo žymus rašytojas, – ir dabar tebėra toks pat, kuriantis ir žymus. Tada jis man linkėjo aštraus snapo...

Man atrodo, kad tas žmogus, kuris turi ką pasakyti, tai padarys bet kokiom istorinėm aplinkybėm. Algimantas Baltakis ir seniau, ir dabar žinomas, gerbiamas ir skaitomas". 

Valentinas Sventickas ir Rimantas Vanagas

Valentinas Sventickas, literatūros kritikas: "Algimantas Baltakis savo poezijos rinkiniu "Velnio tiltas" pirmasis atvedė į lietuvių literatūrą tremties temą - prozininkai tai padarė kiek vėliau.

Kodėl jo poeziją jau 50 metų dainuoja? A. Baltakio kalba turi savo melodiją, todėl ir jo eilės taip dažnai virsta dainomis.

A.Baltakis – ne tik poetas, bet ir puikus vertėjas bei kritikas. Savo nuomonę apie kitų autorių kūrinius jis išsako ne kaip emocinį įspūdį, o padarydamas tiesiog mokslinę analizę".

Algimanto Baltakio autografas mokytojai Dangirai Nefienei

Algimantas Baltakis: "1949-aisiais į poeziją mes atėjome trise: aš, Justinas Marcinkevičius ir Alfonsas Maldonis. Reikėjo kažką pasirinkti, kad būtum kitoks, nei kiti šalia. Man labiau rūpėjo privatus žmogaus gyvenimas, ryšiai tarp žmonių. Paskui mano žmona Sigita yra man sakiusi: "Justinas rašo apie Lietuvą, o tu rašai tik apie mane".

Kiek aš anykštėnas? Gimiau Leliūnuose – tuose, kur netoli Utenos, vargonininko šeimoje. Vaikas buvau išvežtas augti į Strazdiškio kaimą už trijų kilometrų, iš ten eidavau į mokyklą Leliūnuose. Paskui, kai jau buvau tapęs kauniečiu, tas mano Strazdiškis buvo atiduotas garbingam Anykščių rajonui.

Nepažinau rašytojo Antano Vienuolio, neteko su juo bendrauti, tačiau ne kartą buvau atsidūręs šalia. 1954 m. buvau su Lietuvos rašytojų delegacija Maskvoje, kai ten buvo pristatomas ir aptarinėjamas A. Vienuolio romanas "Puodžiūnkiemis", klausiausi rašytojo pasiteisinimų, kaip jam Gurvičius nurodinėjęs, ką turi rašyti.

Po kelerių metų buvau komisijoje, kuri iškart po A. Vienuolio mirties atvažiavo iš Vilniaus sutvarkyti ir perimti rašytojo rankraščių archyvo. Spėjau pamatyti, kaip velionis buvo pašarvotas katalikiškai, o paskui, padarius pomirtinę jo kaukę, buvo iš naujo šarvojamas jau be jokių religinių atributų.

Kai 1982 m. Anykščiuose buvo atidengiamas skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus paminklas A. Vienuoliui, sakiau jo autoriui: "Jūs, Petrai, tikras humanistas, leidęs rašytojams pasėdėti: ir Žemaitę, ir Vienuolį pasodinot, nereikės jiems šimtmetį išstovėti".

Gyvenau ir nesitikėjau, kad sulauksiu XXI amžiaus. Gal todėl jis man prasidėjo skausmu – pačią pirmąją naujo amžiaus dieną netekau savo sūnaus.

Žmona iš manęs pasijuokia: "Tu žadėjai tik kokius trisdešimt metų kartu gyventi". Kai pagalvoju – aš jau ir savo tėvą, ir tą patį Antaną Vienuolį pergyvenau. Esu prosenelis – turiu tris proanūkius. Kaip dabar Lietuvoje įprasta, viena mano anūkė ištekėjo ir už kryžiuočio.

Kai mano kūrybos herojų pavadina pėsčiu paukščiu, aš ir dabar sakau: pats tipiškiausias pėsčias paukštis – višta". 

Susitikimas A.Vienuolio name-muziejuje

Tautvydo Kontrimavičiaus nuotraukos

 
 
    Atgal...