Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-12-01   Sentikių ratus nurungė guminės padangos
 
 

Dienraščio "Lietuvos žinios" (www.lzinios.lt) žurnalistė Jūratė Mičiulienė 2010 m. gruodžio 1 d. numerio "Didžiojo  reportažo" skiltyje pasakoja apie tai, kaip Arklio muziejuje Niūronyse (Anykščių r.) susibūrę sentikiai ne tik paminėjo savo bažnyčios 300 metų sukaktį Lietuvoje, bet ir prisiminė istorinius amatus.

Bėgdami nuo religinio persekiojimo Rusijos sentikiai į Lietuvą atsikraustė prieš 300 metų ir su lietuviais pasidalijo savo įgimto amato – medžio apdirbimo – paslaptimis. Sakoma, net molinę aslą jų pamokyti valstiečiai iškeitė į medines grindis. O svarbiausia – sentikiai atnešė tradiciją ratus išlenkti iš vientiso uosio gabalo.

Iki XVII amžiaus neįžengiamose Sibiro platybėse be vinių ir plaktuko sentikiai yra pastatę daugybę cerkvių, vienuolynų. Norėdami parodyti, kad medžio amatų neprarado iki šiol, Lietuvos sentikiai neseniai juos pristatė Arklio muziejuje (Anykščių r.) organizuotame renginyje. Susirinkę iš aplinkinių kaimų – Paežerių, Girelės, Pašilių, Plikiškių, – kur iki šiol gyvena glaudžiomis, sėsliomis bendruomenėmis, pamokė, kaip iš žilvičio išlenkti kinkymo lanką. Toks darbas visada buvo dirbamas orams atvėsus iki 5 laipsnių šalčio, nes tuomet medis lanksčiausias. Tinka ne bet kokie žilvičiai, o tik tie, kurie paupiuose auga nukarusiomis šakomis.

Arklio muziejus, pakvietęs savo krašto etninę mažumą – sentikius, džiaugiasi, kad muziejuje saugoma jų į Lietuvą atnešta tradicija vežimų ratlankius lenkti iš vientiso medžio gabalo. Kas žino, gal vėl atsiras paklausa, pavyzdžiui, ratus karietoms ar įvairiems kaimo turizmo sodybų vežimaičiams gaminti senoviškai. Muziejus, iš sentikių perėmęs ir išsaugojęs šią tradiciją, galės ją atgaivinti.

Sentikiai ir kiti renginio svečiai Niūronyse. M. Karčemarsko nuotrauka

Vokiečiai račiaus neišvežė

Anykščių krašto sentikiai, dar prisimenantys savo senelių, tėvų račdirbystę, ir patys jaunystėje tuo užsiimdavo. Arklio muziejaus darbuotojams, saugantiems tokius su arkliu susijusius amatus, jie negailėjo patarimų, kaip taisyklingai padaryti vežimo ratus, tačiau apgailestavo, kad šiandien juos išstūmė guminės padangos.

"Mano tėvelis Astignejus buvo plačiai žinomas račius. Amato išmoko iš savo tėvo Mitrofano, kuris statė medines bažnyčias, tiltus, darė vežimus ir ratus, – pasakojo Mykolas Skorochodovas. – Per mėnesį po šimtą padirbdindavo, veždavo į turgų ir "mygom" išparduodavo. Komplektas – keturi vežimo ratai – buvo vadinamas "stonu". Kol niekas neturėjo guminių padangų, medinių ratų paklausa buvo didelė, o račių nelabai daug. Pamenu, vienas Vyžuonose, kitas – Utenoje, dar vienas – Anykščiuose. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai vežė žmones priverstinių darbų, tačiau tėvelį paliko vien dėl to, kad vietos ūkininkai pasirašė, jog be račiaus neišsivers. Kolūkių laikais vežimų ratų irgi – tik duok ir duok. Mes iš to amato pragyvenom, neskurdom. Augom septyni vaikai, mama nedirbo, bet, galiu sakyti, neblogai gyvenom, pasiturimai."

Kol uosių nelieka

Kaip pasakojo M. Skorochodovas, ruošti medieną ratlankiams – ilgas ir kruopštus darbas. "Jos negalima paprasčiausiai supjaustyti, reikia išilgai pagal rieves suskaldyti 2,5 m ilgio, 8 cm storio gabalais, vadinamaisiais stukais. Tada pusantros paros šutinti "parnioje", vandens garuose, kol suminkštėja, – apdirbimo subtilumus aiškino jis. – Ir ne bet koks medis tinka – tik uosis."

M. Skorochodovo teigimu, ūkininkai dažnai kviesdavosi račius ir į atokesnes vietoves, kur augdavo daug uosių. "Tėvelis, būdavo, taip metus ar dvejus kitame kaime lenkdavo juos pasistatęs "parnią" medienai šutinti. Daro, daro ratus, kol aplink uosių nebelieka, tada važiuoja kitur. Kartą vienas ūkininkas pasikvietė jį su šeima į Biržus. Taip ten ir gimiau, – pasakojo M. Skorochodovas. – Dabar pase įrašyta, jog esu gimęs Biržuose, nors gyvenime ten gal tik vieną kartą buvau."

Moka aukštaitiškai

Mykolas prisiminė, kad Ukmergėje kiti račiai pradėjo daryti ratus iš atskirų gabaliukų. "Bet šie buvo ne tokie patvarūs kaip mūsiškiai, niekas nenorėjo jų pripažinti, – aukštaičių tarme dėstė M. Skorochodovas. – Kiek pamenu, visi aplinkiniai račiai buvo sentikiai, kaip mes sakome – "staravierai". Sentikius, kurių Rusijoje buvo dauguma, norėta perkrikštyti į stačiatikius. Tada visi bėgo iš Rusijos. Mano senelis Mitrofanas taip pat vien dėl tikybos pabėgo. Jie buvo labai religingi, mes, dabartiniai, jau ne tokie."

Lietuvaitę vedęs M. Skorochodovas prisipažino dabar vaikštantis į katalikų bažnyčią. "Kartais žmonės man priekaištauja, kodėl aš, "staravieras", o ilgos barzdos neauginu. Bet į ką būčiau panašus? – klausė jis, kaip ir dauguma šiuolaikinių sentikių jau neauginantis ilgos barzdos. – Senoji mūsų tikyba turi daug keistų tradicijų. Pavyzdžiui, nevalia valgyti gyvūno, kuris atsivedamas aklas (triušio, kiškio), o kiaulę galima pjauti tik pirma ją užmušus. Galvos plaukus taip pat reikia auginti tokius, kokie auga. Ir į ką gi būčiau panašus, jei taip auginčiau? Mano žmona katalikė, tad aš irgi jau sukatalikėjau."

Rogės su varpeliais

Kitas sentikis Mironas Zelevas iš Topoliškių kaimo račiaus amato išmoko iš kaimyno Amramovo ir dabar yra vienintelis Anykščių rajone dar dirbantis račius. Ratų jau niekam nereikia, bet medinių kubilų (juose Arklio muziejaus sodyboje minkoma naminė duona), kinkymo lankų ūkininkai dar kartais prašo padaryti.

Mironas muziejaus sodybos kieme pademonstravo, kaip žilvitį įspraudus į stovą keli vyrai gali išlenkti tokį lanką. Paskui jį reikia surišti ir išdžiovinti – tada atgal neatsilenks. Turbūt pamename, kaip rusiškuose filmuose skriedavo rogės, pakinkytos arkliais, o jiems virš galvų skambėdavo ant tokių lankų sukabinti varpeliai?

Mironas Zelevas lenkia lanką. M. Karčemarsko nuotrauka

Beje, rogės aukštomis pavažomis – irgi sentikių į Lietuvą atnešta tradicija. Tik Lietuvoje jau seniai nebebuvo gilių žiemų, tad ir roges daugelis pamiršo, išsiverčia su guminiais ratais.

Kaip pasakojo Arklio muziejaus darbuotojas Egidijus Musteikis, sentikiai, kurie svetimose žemėse nesijautė labai saugūs, nežinojo, kada vėl reikės kraustytis, todėl mieliau užsiėmė amatais, o ne žemdirbyste.

Pasakoja Egidijus Musteikis. M. Karčemarsko nuotrauka

"Darbščius ir nagingus atėjūnus vietiniai greitai pamilo, – kalbėjo E. Musteikis. – Tada visi važinėjo vežimais, keliai buvo ne itin geri, tad patvarių ratų reikėjo daug. Lietuvoje iki tol, kol atėjo sentikiai, ratlankiai buvo gaminami iš penkių ar keturių dalių, o šios stipinais jungiamos su stebule ir viršus apkaustomos metaliniu lanku. Kalbos apie tvirtus sentikių ratus sklido toli. Žmonės pasakoja, kaip vienas aukštaitis, iš smuklės važiavęs tokiais ratais, užmigo, jų metalinis lankas atsilupo, bet ratai vis tiek nesubyrėjo, ir šeimininką arklys laimingai partempė namo. Suvalkiečiui, kurie ratus iš atskirų dalių jungdavo, toks pasivažinėjimas laimingai nesibaigtų."

Pirmiausia sentikių daryti ratai prigijo Aukštaitijoje, mat čia jų bendruomenių ir račių buvo nemažai.

E.Musteikis, šiek tiek abejodamas, nes neturi aiškių istorinių liudijimų, pritaria sklandančioms kalboms, kad madą molinę aslą kaimo trobose keisti medinėmis grindinis irgi atnešė sentikiai. "Juk iki baudžiavos panaikinimo XVIII amžiuje Lietuvos kaimo valstiečių trobose buvo molinė plūkta asla, o atsikraustę sentikiai jau mokėjo rankiniais pjūklais išpjauti grindų lentas. Atkeliavusiems naujakuriams rusams šis drožiko amatas buvo greitas pajamų šaltinis", – sakė jis. Taigi visai gali būti, kad būtent tada kaimiečiai ir susižavėjo medinėmis grindimis.

Lietuvoje – daugiau dėmesio

Į sentikių Lietuvoje 300-osioms metinėms skirtą susibūrimą buvo pakviestas ir Anykščių meras Sigutis Obelevičius. Kai Anykščių sentikių bendruomenės vyresnysis Merkelis Kuzmickis pasiguodė, kad jų nedidukei cerkvei trūksta pusės naujo stogo (pusė jau perdengta), kad lietus gadina ikonas, o jie, garbaus amžiaus sentikiai, mieste likę tik keli ir tokių darbų nebesugebės patys padaryti, meras iškart viešai pažadėjo stogą sutvarkyti.

Kaip pasakojo renginyje dalyvavęs Lietuvos sentikių bažnyčios aukščiausiosios tarybos pirmininkas Grigorijus Bojarovas, iš viso Lietuvoje yra 60 sentikių bendruomenių. Jos turi apie 40 veikiančių cerkvių. Paklausus, kuo sentikiai skiriasi nuo stačiatikių, G. Bojarovas paaiškino: "Mes neturime komunijos, patepimo, mes žegnojamės dviem pirštais, o stačiatikiai – trimis." Be to, Lietuvoje gyvenantys sentikiai neturi popo. Jie vadinami pomorais (bepopiais). Iš visų pasaulyje gyvenančių 2,4-3 mln. sentikių dauguma – net 1-1,2 mln. – yra sentikiai bepopiai.

Pasidomėjus, ar dabartinėje Rusijoje gyvena daug sentikių, G. Bojarovas sakė: "Labai daug, bet jie ten negauna tiek dėmesio, kiek mes Lietuvoje. Ten oficiali Stačiatikių bažnyčia yra stiprus konkurentas."

Įdomus ir sentikių krikštas – kūdikis nardinamas į statinę su vandeniu. "Kokia jo temperatūra?" – teiraujuosi G. Bojarovo. "Vanduo turi būti toks, koks natūraliai yra", – paaiškino jis. "O jei žiema?" – klausiu. "Negirdėjau, kad kas nors dėl to būtų susirgęs", – sakė G. Bojarovas.

Emigrantas atgailavo Lietuvoje

Lietuvos rusų sentikių istorijos ir kultūros tyrinėtojas, Vilniaus universiteto docentas, istorijos mokslų daktaras Grigorijus Potašenka priminė, kad pirmieji sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) apsigyveno XVII amžiaus antrojoje pusėje, kai pagal patriarcho Nikono reformą buvo keičiamos nuo seno įsigalėjusios apeigos ir taisomos beveik visos pamaldų knygos. Naujovių nenorėjusius priimti sentikius (senaapeigininkius) pradėjo persekioti stačiatikiai (naujaapeigininkiai). Sentikiai bėgo į gretimus kraštus.

"Vienas pirmųjų emigrantų iš Rusijos buvo Trofimas Ivanovas, – pasakojo G. Potašenka. – Degučių kaimo metraštyje parašyta, kad "1679 m. atėjo į Lietuvą iš Maskvos šalies vyras, vardu Trofimas Ivanovas, buvęs Aleksejaus Michailovičiaus valdymo metais kariškiu, šaulių dešimtininku, vaivados Meščerino vadovaujamas, siųstas nusiaubti Solovkų vienuolyno". Vėliau jis atgailavo dėl žiauraus susidorojimo su sentikių vienuoliais, pabėgo iš caro kariuomenės ir emigravo į LDK, kur nugyveno dar apie 50 metų."

Pasak istoriko, XVIII amžiuje sentikių Lietuvoje atsirado daugiau, jų emigracija tapo masinė. "Siekdama palaužti sentikius Rusijos valdžia ėmėsi žiaurių represijų, – dėstė G. Potašenka. – Valdant carienei Sofijai jie buvo persekiojami, tremiami, baudžiami myriop, o senosios bažnytinės knygos ir ikonos naikinamos. Norėdami išlikti sentikiai buvo priversti slapstytis, bėgti į miškus ar valstybės pakraščius. Daug jų apsigyveno Švedijos valdose (dabartinėje Estijoje), LDK (dabartinės Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos teritorijose). Sentikių emigracijos motyvai buvo religiniai, jie tikėjo, kad atėjus pasaulio pabaigai negalima gyventi ten, kur viešpatauja Antikristas, todėl ir bėgo."

Anot istoriko, su sentikiais į LDK atsikėlė ir paprastų Rusijos valstiečių, susiviliojusių Lietuvos bajorų palankumu, nes šie noriai priimdavo naujakurius savo dvarų žemėse.

Tikybos laisvė

"Sentikiai LDK teritorijoje tapo nauja religine grupe, todėl greitai sulaukė karaliaus valdžios ir Katalikų bažnyčios dėmesio, - pasakojo istorikas. – Sudaryta valstybinė komisija, turėjusi "susipažinti su nauju tikėjimu", netrukus paskelbė, kad sentikiai "nepriklauso valstybei ir bažnyčiai pavojingiems sektantams". Tai leido atvykėliams, gavus dvarininkų sutikimą, kurtis jų žemėse. Sentikiai pagal sutartis nuomojosi žemę ir sodybas karališkuose, Bažnyčios ir bajorų dvaruose."

Istorikas paminėjo aplinkybes, kodėl sentikių emigracija į Lietuvą buvo sparti ir sėkminga. "Sentikiai, kaip ir katalikai, pripažino krikščionybės dogmas, todėl į juos susiklostė palankus karaliaus valdžios, dvarininkų ir Katalikų bažnyčios požiūris, – aiškino G. Potašenka. – Be to, po Šiaurės karo ir XVIII amžiaus pradžioje kilusio bado bei maro LDK buvo netekusi daug gyventojų, tad reikėjo žmonių apgyvendinti ištuštėjusias vietoves. Dar svarbu, kad sentikių tikėjimas dėl jų uždaro gyvenimo būdo neplito tarp kitų Lietuvos tautų ar konfesijų žmonių, todėl jiems buvo parodyta daugiau pakantumo nei protestantams ir stačiatikiams. Prieš pirmąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimą (1772 m.) jos teritorijoje gyveno apie 180 tūkst. sentikių."

Nepripažino bažnytinės santuokos

Kai po III padalijimo (1795 m.) Lietuvos sentikiai vėl pateko į Rusijos imperijos sudėtį, iš pradžių, valdant imperatoriui Aleksandrui I, jų padėtis nebuvo bloga. Persekiojimas prasidėjo vėliau, valdant Nikolajui I. Rusijos valdžia Lietuvos teritorijoje uždarė 13 iš 33 tuo metu veikusių sentikių maldos namų.

Kaip pasakojo G. Potašenka, geresni laikai sentikiams atėjo tik XIX amžiaus antrąją pusę, kai Rusijoje buvo išleistas įstatymas, suteikiantis jiems pamaldų laisvę. "Tačiau viešai rodytis vis tiek buvo draudžiama – neleidžiama rengti procesijų pasauliui, t. y. eiti saulės tekėjimo kryptimi, skambinti varpais, o dvasininkams - vilkėti apeigų drabužius, – vardijo jis. – Oficialiai sentikybė Rusijoje buvo įteisinta tik 1905 metais, valdant carui Nikolajui II."

Įdomu, kad į Lietuvą atsikraustę sentikiai nepripažino bažnytinės santuokos, nes, anot jų, pasaulyje įsigalėjęs Antikristas sunaikino tikrąją dvasininkiją, tad tuometės dvasininkijos suteikiami sakramentai neteko Dievo malonės. Kai kurie bepopiai Antikristu iš pradžių laikė Bažnyčios reformą vykdžiusį Nikoną, paskui – carą Petrą I. Dauguma sentikių Antikristą siejo su senosios Rusijos stačiatikybės išsižadėjimu.

Tačiau, pasak istoriko G. Potašenkos, XIX amžiuje dalis bepopių sentikių Lietuvoje jau pasisakė už bažnytinę santuoką. Šie bepopiai pradėti vadinti naujaisiais pomorais. Jiems XX amžiaus pradžioje sukūrus bendrą bažnytinę organizaciją, buvo įtvirtinta ir bažnytinė santuoka. Dabar bepopiams sentikiams krikšto, atgailos ir santuokos sakramentus Lietuvoje teikia dvasios tėvas – iš bendruomenės narių išrinktas pasaulietis. Dvasios tėvo pareigas gali eiti ir moteris. Ši praktika atsirado sovietų okupacijos metais, kai trūko dvasios tėvų.

Melsdamiesi sentikiai lenkiasi trejopai – iki krūtinės, iki juosmens ir iki žemės. Įdomu, kad jų pamaldos cerkvėse, kuriose nėra altoriaus, trunka nuo 4 iki 5 valandų. Sentikiams viena didesnių nuodėmių yra rūkymas.

Maskvoje draudė, Vilniuje išliko

Nelengva Lietuvos sentikiams buvo ir sovietmečiu. "Sovietinė valdžia, uždraudusi įkurti visos Sovietų Sąjungos sentikių pomorų religinį centrą Maskvoje, visaip trukdė jiems veikti ir Lietuvoje, – pasakojo istorikas. – Buvo uždaryta daugiau kaip dešimt jų maldos namų. Tačiau reikia pažymėti, kad sovietų okupacijos metais Vilniuje veikusi sentikių aukščiausioji taryba buvo vienintelis sentikių pomorų religinis centras Sovietų Sąjungoje."

Atgavus nepriklausomybę Lietuvoje atkurti ir 9 sentikių maldos namai. Dabar Sentikių bažnyčia oficialiai vadinama Senųjų stačiatikių pomorų bažnyčia. 2001 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 27 tūkst. sentikių (tai sudaro 0,8 proc. šalies gyventojų).

 
 
    Atgal...