Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2010-12-31   Drąsa būti nuoširdžiam, arba ko norėjau paklausti Akmenėje gimusio menininko Romualdo Rakausko
 
 

Paskutinis 2010 metų Kauno kultūros ir meno savaitraštis "Nemunas" net kelis puslapius skiria 70-uosius įpusėjusiam fotomenininkui Romualdui RAKAUSKUI, kuris prisipažįsta, kad Anykščiai jam artimesni nei gimtoji Akmenė. Kodėl? Apie tai – šis Akmenės gimnazistės Eglės Skiparytės interviu – rašinys, kuris Respublikiniame interviu konkurse "Žmogaus kodas" pelnė specialųjį Lietuvos fotomenininkų prizą. Jo mintis tęsia ir paties R. Rakausko "Pastebėjimai".

Vis svarsčiau, ką būtų įdomu pakalbinti, į kokio žmogaus vidų išdrįsčiau prasiskverbti savo klausimais. Prisiminiau „Užuovėją“, „Žydėjimą“ ir šių darbų autorių Romualdą Rakauską. Žinomas fotografas, bet man svarbus ne dėl garsumo, o dėl švelnios kūrybos. Tokių darbų autorius privalo pats būti švarus, juk šviesios mintys kuria taiką.

Pati jau antri metai gaudau kadrus, todėl lankau fotoparodas, mokausi. Šią karštą vasarą Akmenės krašto muziejuje veikė R. Rakausko paroda, vėliau susitikome. Rūpėjo parodyti savo bandymus, gavau kvietimą apsilankyti Kaune, taigi po dviejų mėnesių važiavau į svečius.

Akmenė suartino ir vėl atvėrė kelius į amžinąjį Žydėjimo Laiką, kad būtų Užuovėja ne tik nuo rudens darganų...

Fotografą Romualdą RAKAUSKĄ kalbina ir jo mintis komentuoja Akmenėje gyvenanti gimnazistė Eglė SKIPARYTĖ.

R. Rakauskas prie Variaus. T. Kontrimavičiaus nuotr.

– Kokia jūsų vaikystė? Ar buvote maištininkas?

– Kokia gali būti vaikystė gimus per karą? (Nė nepagalvojau, jog tada buvo karo metai – kai baimė neleidžia vaikiškai smalsiai domėtis pasauliu, daryti klaidų, už kurias bus atleista, pažinti ir mokytis.) Karo neatsimenu (R. Rakauskas gimė 1941-ųjų rugpjūtį), kaip ir vaikystės gimtojoje Akmenėje. Kai tėvą ištrėmė į Sibirą, su mama slapstėmės, ji net išsiėmė pasą savo mergautine pavarde – Ona Dargytė, aš buvau vadinamas ne Jonu, o antruoju vardu – Romualdu. Pabėgome su mama pas tėvo seserį į Elmininkus šalia Anykščių, mokiausi to miesto mokykloje. Nebuvo ramu, išgirstam, kad teiraujasi, kas ta Dargytė su vaiku, ir vėl mama ieškosi kito darbo. Kaime pramokau visokių ūkiškų darbų, bet tai tik į naudą. Iki šiol manau, kad vargas žmogui išeina į gera, formuoja charakterį, grūdina. Nors augau vienturtis, išlepti nebuvo sąlygų: vis reikėjo taupyti, rinktis, kas tuo metu atrodė svarbiau. Trumpai – mano vaikystė buvo normali, ūkiška. O dėl maišto – iki šiol ant sąžinės guli vienas atsitikimas. Trys energingi klasės vaikinai sumanė atkeršyti valytojos sūnui. Ir aš buvau su jais. Tas vaikinukas, lyg nujausdamas trijulės kėslus, po pamokų nėjo namo ir laukė mamos, kol ši baigs darbą. Bet baudėjai uždarė jį klasėje ir primušė su šepečiu, vos invalidu netapo. Prasidėjo teismai, man teko liudyti, nes buvau kartu – nors šepečio rankoje nelaikiau, bet ir nesustabdžiau.

– Ar esate Dievo žmogus?

– Manau, juntu Dievo buvimą, daug kartų esu patyręs stebuklingos jėgos prisilietimą: tarsi kas saugotų, globotų, padėtų. (Mano Dievas yra grožis, o grožis – gamta. Tai tobulas stebuklas.) Kol buvo gyva motina, dažniau nueidavau į bažnyčią, nors ne kartą prabimbinėdavau, užuot dalyvavęs šv. Mišiose. Vėliau atstumą didino sovietmečio politika, įtakos turėjo jau brandžiame amžiuje sutikti kunigai, kai fotografavau „Užuovėją“. Ir dabar prisimenu Mišias aukojantį kunigą su mėlyne po akimi. Klausiu pamaldžių moterėlių, o jos jau ,,žino“ apie jauną kunigo šeimininkę, tai jos gerbėjas jam įtaisė mėlynę. Daug esu prisižiūrėjęs kunigėlių-biznierių, atliekančių tokią pat ūkišką tarnybą, bet neteisiu, nes aplink daug Dievo buvimo ženklų, nebūtinai matomų per apeigas.

– Ko bijojote vaikystėje ir gal ko nors bijote dabar?

– Didžiausią baimę jutau, kai su mama kartą sukritome į bulvių lauką, sužinoję, jog kaime pasirodė saugumiečių. Paskui jau universitete, kai studijavau lietuvių kalbą (į kokią teisę saugumas nebūtų praleidęs), ten niekas nežinojo mano istorijų. Kai dirbau ,,Nemune“, buvau skyriaus vedėjas, pasikvietė redaktorius Antanas Drilinga ir pasakė, jog reikėtų stoti į komunistų partiją. Tada jam prisipažinau, kad mano tėvas buvo Karagandos lageryje. Redaktorius išsiuntė užklausimą saugumui. Po poros mėnesių atėjo atsakymas, kad esu netinkamas – taip tėvukas mane išgelbėjo ir nuo komunistų partijos. Ir vėliau vis ko nors bijodavau, net pagalvoju, kad tai lyg koks prigimtinis dalykas: mano mama amžinai visko gąsčiojosi – gal tą jos jausmą sustiprino slapstymasis pokariu, vietų keitimas. Iki šiol gyvenu su baime, ar pasiseks, ar parašysiu, ar pavyks, ką esu sumanęs. Važiuoju į atlaidus ir bijau, kaip man ten bus. (Tą baimę tyliai įvardiju kūrybos nerimu, o gal ji – į sistemos ratą pakliuvusio žmogaus sindromas. Ko aš bijau? Pavydo, būti nesuprasta, pirmadienio pamokos, kontrolinio ar nesėkmingo egzamino? Taip, ir aš turiu baimių, todėl klausiu, ieškau drąsaus žmogaus, o jis visai paprastai prisipažįsta nesąs didvyris. Ir aš džiaugiuosi, mainau žodinę drąsą į nuoširdumą.)

– Per parodos atidarymą Akmenėje minėjote, kad neturite gimtinės. Ar galėtumėte apie tai plačiau papasakoti?

– Gal dėl to, kad neprisimenu gimtinės, nespėjau prie jos prisirišti per pirmuosius penkerius gyvenimo metus. Vieta, kurioje augi iki brandos, veikia ypač stipriai. Teoriškai – taip: jaučiu pagarbą savo pradžios žemei, ten ir tėvukai palaidoti, bet dvasinis ryšys su gimta vieta nespėjo užsimegzti, artimesni Anykščiai. (Pagarbos jautimas – kilnus. Norisi mylėti kraštą, kuriame laukė pirmosios patirtys: draugas, žaislas, gamtos pažinimas, blogio ir gėrio suvokimas.)

– Kokius žaidimus žaisdavote vaikystėje?

– Net nežinau. Vėliau atsirado futbolas, tas išprotėjimas dėl sporto veikia iki šiol. Futbolas, krepšinis – tikra aistra, net didesnė už fotografavimą. Dirbdamas ,,Nemune“ subūriau futbolo komandą, turėjome žurnalistų taurę: kauniečiai rungėsi su Vilniaus komanda. Sostinėje buvo daugiau redakcijų, tad jie vis laimėdavo, bet kartą ir mes, kauniečiai, taurę iškovojome. Tai buvo ir mano kaip futbolininko didžiausias laimėjimas. Atrodytų, koks gali būti ryšys tarp sporto ir kūrybos? Vis dėlto kūrėjui reikia atsitraukti nuo tiesioginio darbo, nuo rašymo, visų redakcijos reikalų. Yra tik du būdai: sportuoti arba gerti. Man priimtinesnis pirmasis. Antrajam neturėjau sveikatos. Mano tėvukas (jis buvo mėgėjas išgerti) sakė: „Vaikeli, aš išgėriau ir už save, ir už tave.“

– Ar prisimenate savo pirmąją meilę?

– Su tom meilėm velniški dalykai, buvau įsimylėjęs ketvirtoje klasėje, kaip nutinka pradinukams, mokytoją, vėliau – savo klasės draugę, kuriai taip ir neprisipažinau. Patyriau didžiausią smūgį, kai sužinojau, kad ji su tėvais išsikrausto gyventi į Klaipėdą. Mūsų sodybos buvo netoli viena kitos, prisimenu, nuėjau ir žvalgausi pro eglių sieną, gal dar ją pamatysiu kieme. Nepamačiau, bet jausmas toks stiprus. Meilė ir yra jausmas – ne žodžiai, ne veiksmai ar dar kas. (Kilnu mylėti taip tyliai. Šie žodžiai man nuskambėjo lyg perskaitytas, tęsinio besiprašantis knygos epizodas.)

– Kokia iš aplankytų vietų jums įdomiausia, brangiausia?

– Įdomiausios man buvo dvi vietos – Italija ir Niujorkas. Kodėl būtent šios? Italija – dėl nuostabios gamtos ir meno. Tai šalis, kuriai Dievas davė labai daug: fantastiškai turtinga visomis prasmėmis. Niujorko aš bijojau, galvojau, kad ten nuvykęs neištempsiu nė dienos, baiminausi siaubingų dangoraižių, kurie savo didele mase turėjo mane suspausti, priploti, uždusinti. Pasirodo, klydau, tai vienintelis tikras pasaulio didmiestis, kuriame jaučiausi labai gerai: nepatyriau jokio suspaudimo, net patiko, žavėjo. Bet kad ir kur būčiau, kad ir kur nukeliaučiau, labai greitai pasiilgstu namų, Lietuvos. Pailsėti man užtenka savaitės, paskui skubu grįžti, toks nepaaiškinamas kirminas lenda į širdį. Lietuva jau kiaurai išmaišyta, vargu ar yra daug miestelių, kurių nebūčiau aplankęs, bet vis atrandu naujų, netikėtų dalykų; gal neatrandu, o pasitikrinu, pasikraunu – Lietuva yra mano gyvybės baterijos.

– Kokia buvo jūsų pirmoji nuotrauka?

– Pirmoji buvo niekų niekai, padaryta dar su „Smena“. Fotografuoti išmokė poetas Alfonsas Bukontas. Gyvenome tame pačiame Dabšių kaime Mažeikių pusėje. Bukontas buvo vyrėlesnis, jo draugystė man labai brangi. Jis pirmasis supažindino su poezija ir tuo, ką galima iš jos pasiimti. Jis mane tarsi kilstelėjo, išlaisvino. Fotografuodavome kieme, ką matydavom. Tuose kadruose – klevas, antys tvenkinyje. Įdomiausia, kad abu tiek pleškinom, bet vienas kito nufotografuoti nesugalvojom. Jau devintoje klasėje žinojau, jog būsiu žurnalistas, todėl pradėjau į rajoninį laikraštį rašinėti tekstus, prie jų pridėdavau kokią nuotrauką. Mokydamasis turėjau savo „Smena“: iš pradžių peizažai (gamta visada rami ir kantri pozuotoja), paskui – mokyklinio gyvenimo vaizdai.

– Kaip pasirinkta profesija veikė jūsų asmeninį gyvenimą?

– Tvirtinu šimtu procentu, kad pasirinkau pačią geriausią profesiją. Šį darbą myliu, jis man neleidžia sėdėti vienoje vietoje, dovanoja kelionių, įdomių žmonių. Tiesa, nelabai pasisekė mano žmonai, nes esu neūkiškas, tris namo kampus laiko ji, aš gal tik vieną.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Ar jums pažįstama bohema?

– Nesu bohemietis. Nemoku iš vakaro gėręs kitą dieną tapti darbingas, o ar toli taip gali eiti? Mano sanatorija – Anykščiai. Išvažiuodamas iš Kauno paskiriu savo kūną darbui. Dažnai važiuoju vienas ir ten dirbu įvairiausius reikalingus ir nereikalingus ūkio darbus. Jeigu pjaunu žolę, tik su dalgiu – gyvenu senoviškai. Juda kūnas, ilsisi galva. Gal ir ne visai, gal mintys krebžda pasąmonėje. (Rami vieta turi privalumą, kuris atsiskleidžia kaip sustojęs laikas. Nėra ženklų, skaičiuojančių tavo minutes. Lieka tik bendras suvokimas – naktis arba diena.)

– Ar domitės savianalize?

– Neišvengiamai. Savęs nevertinu taip aukštai, kaip atrodytų. Esu vidutinio ūgio vidutinių galimybių žmogus. Dažnai būnu nepatenkintas savo darbais, nepervertinu to, ką padariau. (Fotomenininkas iš savęs reikalauja pernelyg gero rezultato. Kartais reikia kito žmogaus, kuris nepataikaudamas pagirtų, atmerktų akis sakydamas: ,,Sustok, jau padarei.“) Nemėgstu savęs, kai esu atviras ir netyčia lepteliu, ko nereikėtų, tada sau duodu velnių už tuos nesąmoningus plepėjimus.

– Jūs optimistas ar pesimistas?

– Optimistas, nes per kūrybą ieškau šviesos. Tekstus taip nugludinu, kad pačiam gėrio darosi per daug. Fotonovelių rinkinys „Vilties šviesa“ sietinas su mano jaunyste, o dabar norėčiau išleisti knygelę, kurioje į viską pažiūrėčiau pikto senio akimis. (Gal – „Užgesusios vilties akimis“, spėju mintyse įsipiršti į dar neparašytos knygos krikštamotes.) Žinau, nesugebėsiu būti piktas, per daug grožio manyje įsodinta.

– Ar yra dalykų, kurių reikėtų atsisakyti (prisiminti) mūsų mažai Lietuvai?

– Nežinau. Aš negaliu nuspręsti už Lietuvą. Tiek daug protingų žmonių bando tėvynę tvarkyti ir vis nepavyksta.

– Ką laikote didžiausia nuodėme ir kokias žmogiškąsias savybes labiausiai vertinate?

– Vertinu nuoširdumą, atvirumą, nes toks esu. Ir niekas už tai nestukteli per galvą. (Mes, dabartiniai jaunieji, atvirumą praradę – nemandagu ir „nemadinga“ kalbėti apie tikrąsias savo problemas. Esame tobuli ir užsukti išorinės laimės sraigtelių, nors viduje skauda ir visgi norisi, jog kažkas suprastų.) Nemėgstu veidmainiavimo, dvigubo gyvenimo. Per daug gaila pamesti tokį didelį turtą – dvasinę ramybę.

Nuodėmė – na ir paklausei. Sendamas vis labiau jaudinuosi dėl nužudymų, kalbu ne tik apie dvasinį ar fizinį žmogaus sunaikinimą, man gaila ir nulaužtos beržo šakos. Vis labiau vertinu gyvybę. Niūronių sodyboje per žiemą išbūna labai daug musių, pasislėpusios jos sulaukia gražaus pabudimo laiko. Pavasarį jų, besidaužančių į langą, negaliu užmušti. Vargšės, jei ištvėrė visą žiemą ir dabar veržiasi laukan, kaip jų neišleisi? Nesuteiksi progos gyventi?

– Kokių švenčių labiausiai laukiate?

– Nešventinis aš. Jaunystėje man buvo svarbūs Naujieji metai. Tai stebuklingas laikas. Pabaiga – pradžia, nauja – sena, praėjo – ateina. Laiko mistika. (Viliuosi, jog mano Naujųjų metų rytas prasidės tylia naujumo švara. Tai geriausiai paliudytų skaisti, rausvumu tvieskianti saulė.) Dabar laukiu Kalėdų, Velykų.

Gimtadienis laimės neprideda, suvokiu atslenkančią pabaigą. Džiaugiuosi, kad dar esu sveikas, kad judu. Negaliu sėdėti ir pietauti restorane, tai atima per daug laiko, iššauti į orą dvi valandas būtų gaila. Šitai atėjo iš vaikystės. Kol dirbi, tol džiaugiesi.

– Koks mėgstamiausias rašytojas, kompozitorius, fotografas, dailininkas?

– Rašytojai – Williamas Faulkneris, Gabrielis Marquezas. Iš lietuvių labiau domina poetai: Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas ir daug kitų talentinguolių. Bet dabar man svarbiausia eseistika: Giedra Radvilavičiūtė, Kęstutis Navakas, Alfonsas Andriuškevičius, Rolandas Rastauskas.

Fotografiją vertinti sudėtinga, nes esu perpratęs jos specifiką. Sudomino čekas Janas Saudekas. Jis fotografuoja savo sukurtą teatrą. Išsirenka stambių moterų, jas išrengia, bet neakcentuoja jokio gašlumo. Nuotraukas paspalvina aniliniais dažais. Tarsi retro kičas, bet stiprus. (Pamačiusi šio autoriaus nuotraukų, truputį nustebau, nes darbai visai kitokie negu mano pašnekovo – juose jokio švelnumo, užuojautos ar nuoširdumo, tik buitinis gyvenimas tartum be būties, be paslapties.) Dailininkas Algis Griškevičius peršoko į fotografiją, labai originaliai konstruoja kadrus: kranu iškelia žmones į orą ir daro nuotraukas. Toks išskirtinis metaforų kolekcininkas.

Dailininkas – Sandro Botticelli, dvasinio švelnumo poetas. Dar žavi primityvizmas. Į naivumą žiūriu kaip į stebuklą, ieškau menininkų ir jų darbų nuoširdumo.

Kompozitorius? Vertinu klasiką, o džiazo nemėgstu.

– Kokia bus Lietuva po 20 metų?

– XXI amžiuje dvidešimt metų – labai daug, nes viskas sparčiau kinta, o žmogus priverstas skubėti. Esame apkrauti visai nereikalinga informacija, kurios vis daugėja. Ji išderina žmogaus vidų, todėl reikėtų išmokti rinktis ir atsisakyti daugelio siūlomų dalykų. Tad duok Dieve, kad po dvidešimties metų mūsų Lietuva išliktų. Patys iš jos bėgame, taip ją mažiname ir silpniname, šalia – Rusija, o dar esame priklausomi nuo Briuselio. Manau, žmogus sunaikins Žemę, nes protas yra žemės ir žmogaus priešas. (Pamanau, jog apie tai jau daug kartų perspėjo įvairių tautų rašytojai, kad ir Wolfgangas Goethe ,,Fauste“...)

– Ko palinkėtumėt sau ir mano bendraamžiams?

– Bendraamžiams palinkėsiu išeiti į brandų gyvenimą su dvasine kūryba. Mūsų vidinis kūrybiškumas labai jautrus, jį reikia saugoti. Dar linkiu maksimaliai išnaudoti savo jaunystę, mokėti realizuoti svajones. (Jaunystė leidžia mums suklysti – nejauti aplinkos priešiškumo, nes tu tik pradedi pažinti pasaulį.)

Sau pakartosiu didžiojo Sabonio žodžius: „Būtų gerai, jeigu senatvėje nereikėtų sėdėti invalido vežimėlyje.“ Jau nelinkiu darbų. Kiek man duota, padariau. Dabar smagiausias užsiėmimas stebėtis gamta ir pažaidžiant ją fotografuoti.

Pastebėjimai

***

Optinė apgaulė tekančią pilnatį ar nusileidžiančią saulę neįtikėtinai išdidina, nors mus skiriantis atstumas visad vienodas.

Taip pat ir premijos – kūrėjas visą laiką to paties dydžio, ir jo darbų meninė vertė nė per milimetrą nepadidėja. Tik optinė šlovės iliuzija trumpam apgauna.

***

Kai skaitmeninės bitės surinks visą šios žemės gyvenimo nektarą, fotografijai gali ateiti badmetis. Teks prisiminimais maitintis.

***

Aš sąžiningai ir su kūrybinės pilnatvės jausena 50 metų grojau Lietuvos fotografijos simfoniniame orkestre. Nuoširdžiai džiaugiausi po pasaulį sklindančiu garsu apie gerai sustyguotą mūsų orkestrą. Niekada nesitaikiau į pirmojo smuiko partiją. Supratau, kad man paskirta groti lyriškai graudų žydėjimo polonezą. Beveik pagal Oginskį.

***

Šiuolaikinėse parodose žiūrovas dažnai fotodžiūvėsiais maitinamas, o tikrajai fotoduonai pritrūksta talento miltų ir originalių kepėjų.

***

Man labai artimas Arvydo Šliogerio įvardytas „valstietiškas pasaulio matymas“, kuris reikšmingai skiriasi nuo miestietiškojo. Užsienius sudominusi lietuviškos fotografijos mokykla kaip tik ir buvo pastatyta ant tvirto žemiškojo gyvenimo suvokimo / pajautimo pamatų. Miestų dėžutėse subrendę autoriai neieško gyvenimo gylio. Sutapę su visokiais šiuolaikiniais -izmais jie išplaukė į beribius kosmopolitinius vandenis ir supanašėjo su madingiausiais pasauliniais standartais. Netgi jaunasis modernizmo apologetas Mindaugas Kavaliauskas pastebėjo: „Šiuolaikiniai fotografijos supanašėjimai yra tokio masto, kad sunku išsiskirti Europoje.“ O kas dabar stengiasi išsiskirti? Patys tikslingai siekiame būti ne provincialios Lietuvos, bet pasaulio menininkai ir taip pataikaujame totaliam suvienodėjimui.

***

Gyvenimo rūdys žmoguje sugraužia džiugesį ir ramybę. Kai atokiausiame, miškuose pasiklydusiame Dzūkijos užkampyje fotografavau šviesią senučiukės išmintį, akivaizdžiai suvokiau, kaip gaivinanti gamtos ir žmogaus gyvenimo darna apsaugo nuo sielos rūdžių.

***

Veidrodinis gamtos atspindys nevirsta menu. Tik kūrėjo talentas gražų grožį iškeičia į tikrą meno valiutą.

***

Kažkodėl man mielesnis sunešiotas klasikinės fotografijos švarkelis, o ne šiuolaikinis, skaitmeninio sukirpimo, dailiai atrodantis, bet sintetinis drabužis.

***

Beveik dešimt vasarų mažų miestelių atlaiduose fotografavau „Užuovėją“. Tai mano mylimas, paskutinis, gyvenimo pilnatvę ir dvasinę ramybę sutvirtinęs darbas.

Draugingi suvažiavusiųjų pasišnekučiavimai, meilūs pasidžiaugimai sutiktais giminaičiais, palaima švytintys gražūs veidai – skaidri šventoriaus gerumo idilė apvalo ir pakrauna dvasios baterijas, padaro švelnesnį, atlaidesnį, supratingesnį. Tarsi nuo altorių nusileidę ramybės angelai savo sparnais kibios kasdienybės negandas būtų iššlavę...

***

Sykį geriant vyną geras bičiulis ir dar geresnis poetas beveik nuoširdžiai prasitarė, kad norėtų pamatyti, kaip aš studijoje paneles nurenginėju. Iš tiesų beveik šventa akimirka, kai staiga pradingsta paskutinis dailiai ažūrinis trikotažiukas ir...

Parodose nuogybes žiūrinčiųjų mintyse irgi sukaliojasi tas vienintelis saldžios paslapties klausimas – ar buvo atverti rojaus varteliai? Netgi nuogus vyrus fotografuojanti kolegė profesionaliai pasmalsavo, ar su stačiu aktus fotografuoju...

***

Gražios plikabambės ir trumpasijonės panelytės troleibuse mano panosėje demonstruoja pagundų madą. Amžinai alkanomis akimis godžiai fotografuoju ir spėlioju, kiek dar auskarų intymumuose suverta, jeigu liežuvyje net trys žybčioja.

Giedra Radvilavičiūtė vienoje esė rašė apie skaudų senio žvilgsnį į moteris, kurių jis niekada neturės. Tikriausiai tai buvo mano žvilgsnis...

***

Būdamas žurnalistu fotografavau viską. Kareivis privalo vykdyti užduotį. Dantis sukandęs. Kartais net užsimerkęs (viduje).

„Žydėjimas“ buvo dvasinė atgaiva. Su didele įtampa ir fanatišku atsidavimu. Nors režisuojant sunku suvaldyti visas siužeto detales ir paslėpti sugalvojimo dirbtinumą, fotografuojant įlietas šilumos ir nuoširdumo lašas sugrįždavo jausmų tikroviškumu. Didžiausio atpildo sulaukiau, kai mano darbus pamatę prancūzai patikėjo, kad lietuviai švenčia žydėjimą.

Mano dvasinis žydėjimas tada idealiai sutapo su pavasariniu gamtos proveržiu. Robertas Keturakis tuometinį parodos katalogą pradėjo nuostabiu sakiniu: atžydėjo, atšvietė, atšventė obelys savo gražiausią šventę... Dabar savavališkai keičiu: atžydėjo, atšvietė, atšventė Rakauskas savo gražiausią gyvenimą.

***

Ridenu ir aš savo Sizifo akmenį. O kai vėl nepasiseka, sumurmu užkeikimą: jei nelemta baltais žiedlapiais šviesti, bent žaliais lapais šlamėk.

***

Fotografija stipriausia ir originaliausia, kai vaizduoja tikrą gyvenimą. Visus sugalvojimus ir pajautimus galingiau išreiškia kiti menai – dailė, literatūra, muzika.

***

Keisti dalykai nutinka galvoje, kai pervažiuoju Šiaulius ir pajuntu gimtąją Žemaitiją. Mintys automatiškai pradeda žemaičiuoti. O toks didelis smagumas būna su akmeniškiais pasirokout. Pasiimi Jablonskio suvalkiečių rūpestingai ištiesintą žodį, žemaitiškai sulankstai ir paleidi į gimtąją erdvę. Pati širdis atsigaun!

***

Esu gryns žemaitis, nes abu tėvai ir jų tėvų tėvai iš tos pačios Akmenės. Buvau šešerių vaikiukas, kai tėvą išvežė į Sibirą, tiksliau, į Karagandos šachtas, o mudu su mama pabėgome į Anykščius. Nuo tada mane pradėjo aukštaitiškai lipdyti šventa Anykščių žemė. Šventa, nes per jos gražumus Šventoji teka.

Kai po dešimties metų sugrįžo tėvas, persikėlėme atgal į prarastąją Žemaitiją. Pats nustebau, kad po kelių mėnesių visai neblogai tarmiavau. Gal iš tiesų kraujyje gimtoji šneka niekada nesudyla.

Štai toks iš manęs gryns žemaitis: dūšia – užauginusiuose Anykščiuose, o kiekvienoje ląstelėje po įgimtą žemaituką sėdi.

***

Užmarštin lekia žmonės, įvykiai, įspūdžiai... Ir vis sparčiau. Matyt, laiko vėjas man pradėjo stipriau pūsti.

***

Menas šiuo sudėtingu laiku turėtų stabilizuoti žmogų, jo gyvenseną, sutvirtinti dvasinį švarumą, grožiu apvalyti sielą, bet kažkodėl viską įnirtingai stengiasi griauti. Tuos meno griuvėsius moksliukės išprusėlės menotyrininkės sudėtingais išvedžiojimais nuskraidina į beores vertingumo aukštybes. Ten jie bemat išgaruoja.

***

Žodis ir vaizdas – visiškai skirtingos energijos, bet kai jas pavyksta talentingai sujungti, dvasion plūsteli daug kaitresnė kūrybinė liepsna.

***

Parodoje sutikta jauna juodaakė menotyrininkė (akademijos ir universitetai dabar jų daug prikepa) energingai įrodinėjo, kad atėjo idėjų meno laikai ir geros idėjos visai nebūtina paremti gerais darbais. Užtenka geros idėjos. Didelėse, užburiamai gelmiškose meno žinovės akyse akimirksniu nuskendo visos mano tiesos.

Prospekto galerijoje Vilniuje irgi jauna menininkė (gal net juodaakė) pernai eksponavo dar nematytą idėją „Lietuvos fotografijos klasika“. Kabėjo pagarbiai įrėminti penki tekstai, pasakojantys, kaip atrodo Sutkaus, Macijausko ar kitų klasikų fotografijos.

Labiausiai iš meno suvokimo vėžių mane išmuša performansai. Vieno pasaulyje išgarsėjusio italo labai vertinamas darbas vadinasi „Kvėpavimas“. Performeris atsistoja priešais muziejų ir kvėpuoja. Viskas. Kuo ilgiau trunka šis meninis apreiškimas, tuo jis vertingesnis. O jeigu savaitę, dvi...

Tikriausiai idėjininkų meno klasikai priskirtinas eksperimentinės muzikos anarchisto Johno Cage’s muzikaliausias kūrinys „4'33“ – keturios minutės ir 33 sekundės visiškos tylos. Įspūdingas ir jo plakatinis šūkis: „Didžiausias tikslas – neturėti jokio tikslo.“

Visuose menuose siautėjantys šiuolaikiniai skersvėjai terorizuoja ir išderina sielą. Apsidžiaugi galėdamas atsiremti į išmintingą Aido Marčėno paguodą: „Literatūros procese yra išskalauti kriterijai, tad abipus veši kvailybė.“

***

Jausmų sumenkinimas ir proto visagalybė gimdo meno destrukcijas. Velnio apsėstasis Pablo Picasso savo kubizmus apmūrijo neišgriaunama idėjine siena: „Aš piešiu ne tai, ką matau, o ką galvoju.“ Ir paleido pasaulin meno griovimo slibiną.

***

Vis dar pasigirsta seno ginčo aidai, kuri fotografija stipresnė – bespalvė ar spalvota. Man juodų ir baltų pustonių švysčiojimas – tarsi fortepijono klavišų skambesys, o spalvotoji fotografija – orkestras su fortepijonu. Bet tik jautrus virtuozas gali koncertuoti plačiu spalvų skambėjimu.

***

Pro mano sodybą Niūronyse teka upelis Varius. Jo vanduo auksaspalvis. Iš geležingų Juodbalos durpynų jis atsineša tą rusvą dažą. Betgi pirmieji lietuviai, kurie viskam gražius vardus sugalvojo, jo Auksiu nepavadino. Vadinasi, nereikia jokių pagražintų tauresnio metalo meilikavimų – variaspalvis Varius.

Šitoje stebukliškų vaizdų gausioje antrojoje mano studijoje nufotografuota dauguma romantiškųjų „Pavasario mergaičių“. Pirmapradis, tobulas ir amžinas jaunystės grožis gerai derėjo su pirmykšte ir taip pat tobulai amžina Variaus išmintimi.

Tiesa, maniau, kad džiungliškos tankmės saugiai slėpė visą nuogybių scenografiją, bet niūroniškiai vis tiek nužiūrėjo ir po kurio laiko išgirdau gandą, kad Rakauskas pavary kažką ne taip grybauja.

***

Ačiū dukrai Linai, kad savo akimis galėjau paliesti Niujorko dangoraižių parodą. Buvau prisirinkęs visokių baimių ir įsikalbėjęs, kad tie nesąmoningi monstrai mano kaimietišką dvasią prispaus ir sugniuždys, o pasijutau tarsi tankiame didelių medžių miške. Ir žmonių skruzdėlyno maišatis neparbloškė. Buvau mažiukė, atkakliai smalsaujanti baltoji skruzdėlytė tarp tokių pat įvairiaspalvių. Kas tą fantastišką gelžbetoninių gigantų sambūrį paverčia jaukia erdve, ir dabar nesuprantu. Gal dar sykį reikėtų patikrinti?

O Lina ten laaabai gražiai gyvena ir sakė, kad jos penkiametis Gustas Dominykas bus pirmasis lietuvis Amerikos prezidentas. Šit kaip maži žmonės su dangoraižiais pakyla.

***

Yra taip, kaip yra. Bus taip, kaip bus. Ateis kiti, ir bus kitaip.

Man viskas jau buvo. Ir užtektinai. Gražiai sutilpau į paskirtą gyvenimą. Gal net buvau likimo saugomas, kad gyvenimas tik nedideliais įbrėžimais paženklino.

Padarius viską, ką reikėjo, galima ramiai apibendrinti, kad vien dėl fotografijos buvo verta gyventi. Nesugalvoju, kaip derėtų atsisveikinti su ištikimai tarnavusiais Nikonais. Gal ant vinies pakabinus tylos minute pagerbti?

 
 
    Atgal...