Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-06-30   Antanas Tyla: "Birželio politinis sukilimas už Nepriklausomą Lietuvą: prieš bėgantį ir ateinantį okupantus"
 
 

Šiemet Lietuvoje vis prisimenama, kad 2011-ieji – Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo bei Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai. Minint 1941-ųjų birželio sukilimo 70-ąsias metines, interneto portalas www.voruta.lt publikuoja Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininko habilituoto istorijos daktaro profesoriaus Antano TYLOS tekstą, kuris pagrindžia šios sukakties atminimo svarbą.

Šįmet minime 70-ąsias Birželio 23 d. sukilimo metines.

Lietuvos valstybingumo istorijoje Birželio sukilimas yra integralus su XX a. pradžioje demokratiniame pasaulyje buvusia tautų apsisprendimo teise ir jos kontekste subrendusia Lietuvos piliečių, lietuvių tautos valstybine savimone. Sukilimas buvo per pirmąjį Nepriklausomybės 20-metį išugdyto valstybinio sąmoningumo refleksija dviejų totalitarinių režimų, jų armijų ir tankų lavinoje. Man Sukilimas priminė visą pasaulį apkeliavusią Sausio 13-osios įvykių prie Televizijos bokšto nuotrauką, kurioje TV gynėjas plikomis rankomis stumia atgal didžiulį tanką, po savo šarvais prislėgusį kitą gynėją.

Istoriografija

Birželio sukilimas turi turtingą istoriografiją ir visiems prieinamų šaltinių publikacijų, atsiminimų. Tarp publikacijų yra – sukilimo organizatorių diplomato Kazio Škirpos, Pilypo Naručio, Adolfo Damušio, kovotojų ir sukilimo slopintojų, čekistų prisiminimai, holohaustą patyrusių ir išlikusių gyvų Lietuvos piliečių atsiminimai.

Mokslinę istoriografiją sudaro tiek sena – sovietinė, tiek sukurta naudojantis akademine laisve išeivijoje ir išsilaisvinusioje Lietuvoje. Jono Antanaičio ir Alfonso Žaldoko rinkinys „Tautos teisė sukilti. 1941 metų birželis“ (2001 m.), Valento Brandišausko studija „Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą 1940 06–1941 09“ (1996 m.), Juozo Jankausko rinkinys „1941 m. Birželio sukilimas Lietuvoje“ (2010 m.), „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. Posėdžių protokolai“, Juozo Brazaičio „Vienui vieni“ ir kt. Iš prisiminimų reikėtų išskirti Antano Martinonio, Valento Brandišausko, Afimijos Stepanienės sudarytus sukilimo dokumentų ir prisiminimų rinkinius, yra daug pavienių sukilėlių, sovietines represijas patyrusių Lietuvos piliečių atsiminimų. Paskutinis apibendrinantis Sukilimo vertinimas yra pateiktas (10 psl.) Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro išleistoje kolektyvinėje (Arvydo Anušausko, Arūno Bubnio, Algirdo Jokubčionio, Vytauto Tininio ir Liudo Truskos) monografijoje „Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija“ (2005, 2007 m.).

Leidinyje pripažįstama. kad Sukilimas išplito visoje Lietuvoje, kad jis prasidėjo per radiją išgirdus Himną ir pranešimą apie Lietuvos Laikinosios vyriausybės sudarymą.

Šiame pranešime aš noriu pagal laiko galimybes atsakyti į 3 klausimus:

1. Kam Lietuvos politinio sukilimo reikėjo?

2. Ar reikėjo tokio sukilimo Vokietijos vadovybei?

3. Kiek sovietinių okupantų represijos pakenkė sukilimo organizavimui?

Sukilimo idėjos atsiradimas

Be abejo, gali kilti klausimas, iš kur atsirado sukilimo ideja. Juk Nepriklausomybę Lietuvos kariuomenė apgynė frontuose, o ne sukilimais. 1940 m. viską lėmė susiklosčiusios politinės aplinkybės ir valstybinė savimonė. Lietuvos sovietinė okupacija 1940 m. birželio 15 d. buvo, pirmiausia, brutalus atėmimas iš jos piliečių valstybinio gyvenimo teisės, o kartu jų kovų už nepriklausomą valstybę, jai duotos priesaikos išniekinimas, pažeminimas. Reguliarios Lietuvos kariuomenės kariai, karininkai, atsarginiai, šauliai, policija, visuomeninių organizacijų nariai 1918-1940 m. davę priesaiką ginti ar rūpintis Lietuvos valstybe, negalėjo įvykdyti savo priesaikos ir buvo kaip Lietuvos piliečiai morališkai pažeminti, bet nepalaužti.

Organiškai brendo Lietuvos pilietinis pasipriešinimas okupaciniam režimui ir Lietuvos išsilaisvinimo kelių paieškos. Per trumpą laiką susiformavo trys pasipriešinimo ir išsivadavimo kryptys.

1. Lietuvos diplomatų pastangos tarptautinės teisės keliu atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

2. Pogrindinė veikla priešinantis kasdienei okupacinio režimo raiškai ir ideologijai, diskredituojant režimą, stabdant nesąmoningų ir nesiorientuojančių piliečių kolaboravimą.

3. Pogrindinė veikla laukiant ir ruošiantis atkurti suverenitetą ginkluoto sukilimo keliu karo tarp Vokietijos ir SSRS atveju.

Antisovietinei rezistencijai reikšminga buvo tai, kad Lietuvos valstybės politikai, tarnautojai, karininkai ir rezistentai, gelbėdamiesi nuo sovietinių represijų, galėjo rasti prieglaudą kaimyninėje Vokietijoje. Ten 1941 m. pavasarį buvo apie tūkstantį politinių pabėgėlių iš Lietuvos. Juos telkė buvęs Lietuvos Respublikos pasiuntinys Berlyne pulk. Kazys Škirpa. Jis pirmomis sovietinės okupacijos dienomis iš Vokietijos užsienio reikalų ministerijos tarnautojų patyrė, kad Vokietijos puolimas prieš Sovietų Sąjungą politiškai nuspręstas, tik dar neturintis konkrečios datos.

Turint tokią informaciją apie Rytų Europoje esančią geopolitinę įtampą, subrendo idėja, kaip Lietuvai pasiekti savo politinį tikslą. K. Škirpa, praėjus 10-čiai dienų nuo sovietinės okupacijos pradžios, atvyko trumpam į Kauną. Po pokalbių su Lietuvos politikais, karininkais ir šiaip valstybės reikalais susirūpinusiais lietuviais jis įsitikino, kad išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos galimybę visi matė tik Vokietijai pasukus karo mašiną į Rytus. Visi karininkai ir civiliai, su kuriais Škirpai teko Kaune bendrauti, buvo įsitikinę „jog gali tekti vėl tvertis ginklo, panašiai kaip 1918-1919 metais, ir kad rusų-vokiečių konfliktas galėtų sudaryti tam tinkamą progą“.

Škirpa prisipažįsta, jog visi prašė, kad jis imtųsi iniciatyvos ir nustatytų veikimo gaires. Diplomatas patarė karininkijos ir šaulių atstovams siekti paslėpti ginklų ir šaudmenų, kol dar ginklų sandėlių apsauga tebėra lietuvių rankose, o jaunuomenės atstovus kvietė nutiesti su juo slaptą ryšį per „žaliąją sieną“. Taip pat patarė „patylomis sudaryti slaptą būsimos pogrindžio organizacijos karkasą planingam pasiruošimui ginkluotai kovai, kada tam susidarys palankios aplinkybės“.

Tuo metu iš tikrųjų stiprėjo abiejų Molotovo-Ribbentropo pakto signatarų santykių karinė atomazga. 1940 m. liepos 21 dieną, kai Kaune vadinamajame „Liaudies seime“ sovietiniai okupantai su kolaborantais su didele pompa priimdinėjo Lietuvos valstybės sunaikinimo ir sovietinio aneksavimo nutarimus, Vokietijos karinė vadovybė Hitlerio įsakymu pradėjo ruošti Barbarosos planą. Tų metų gruodžio 19 d. jis buvo paruoštas ir jį pasirašė Hitleris. Šiame kontekste rengimasis sukilimui darėsi vis aktualesniu.

1940 m. rudenį – lapkričio 17 d. Berlyne 28 pasitraukę iš Lietuvos lietuviai, K. Škirpos iniciatyva, įsteigė Lietuvių Aktyvistų Frontą, kuris ėmė ruoštis sukilimui ir Lietuvos valstybės atkūrimui.

Šiandien, kai viską žinome apie tarptautinių įvykių raidą ir geopolitinę jėgų išsidėstymo kaitą, galima sakyti, kad tai buvo įsivaizduojama situacija paremtas, bet maža vilties teikiantis siekimas. Tačiau tuomet kitokio kiek realesnio mėginimų kelio atkurti suverenią valstybę ir nebuvo.

Alternatyvos sukilimui konstravimas

Vienok alternatyva sukilimui buvo konstruojama. Eilė Vakarų valstybių ir Turkija nepripažino Baltijos šalių aneksavimo, išsaugojo diplomatines atstovybes. Lietuvos diplomatai, likę Vakaruose, paskelbė viešus protestus dėl sovietinės okupacijos ir aneksijos. K. Škirpa bene pirmasis pasakė, kad tai okupacija. 1940 VIII 9-11 d. Berne Lietuvos pasiuntinybėje įvyko kelių Lietuvos pasiuntinių pasitarimas dėl tolesnės diplomatinės veiklos. Jie nutarė Lietuvos atstovavimui sudaryti Lietuvos Tautinį komitetą. Turėdami žinių, kad Vokietija toleruoja Nepriklausomos Lietuvos sąvoką, nutarė remtis Vokietija, iki galo ja nepasitikint ir išsireikalaujant, kad oficialiai būtų pripažinta Lietuvos nepriklausomybė.

1940 IX 19-25 Lietuvos pasiuntinių konferencija Romoje nutarė, kad Lietuvos aneksavimas tarptautinės teisės požiūriu neturi jokios galios, sudarė Ernesto Galvanausko vadovaujamą Lietuvos Tautinį Komitetą – egzilinės vyriausybės prototipą – Lietuvai atstovauti ir siekti jos Nepriklausomybės atkūrimo. Kartu konferencijos dalyviai pažymėjo, kad Lietuvos suverenumą bus galima atkurti tik po karo Taikos konferencijos sprendimu. Be to, nutarta pasinaudoti ir karo metu atsiradusiomis kitomis galimybėmis suverenitetui atkurti.

Tai leido K. Škirpai legitimistiškai ieškoti kitų išsilaisvinimo kelių, nes Lietuvos Tautinis Komitetas savo veiklos neišplėtojo ir karo pradžioje savo funkcijas perdavė ministrui pirmininkui K. Škirpai.

Rengimasis sukilimui

Tuo tarpu Berlyne įsteigtas LAF ėmėsi mobilizacinės veiklos sukilimui ruošti ir valstybei atkurti. Tuo tikslu buvo sudaryta 20 komisijų, rengusių atkūrimo projektus. Išsiplėtojo ryšiai su Lietuva. Vilniuje ir Kaune buvo įsteigti LAF štabai sukilimui rengti. Centrines funkcijas turėjo Vilniaus štabas. Jis turėjo paskelbti sukilimą ir Valstybės atkūrimo deklaraciją. Štabą sudarė karininkai su štabo viršininku mjr. Vytautu Bulvičium priešaky (kpt. Juozas Kilius, kpt. Juozas Sadzevičius, kpt. Jonas Vabalas, karo lakūnas Leonas Žemkalnis) ir teisininkai, mokytojai, tarnautojai (Vladas Nasevičius, Antanas Skripkauskas, Mykolas Naujokaitis, Stasys Mockaitis ir kt.).

Kaune štabą sudarė Studentų koorparacijų koalicija su jos pirmininku Pilypu Naručiu priešakyje. (Be to, nariais buvo Leonas Prapuolenis, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra ir kt.). Čia vyravo jauni dėstytojai ir studentai, tarp kurių buvo nemažai iš okupantų likviduotos Lietuvos kariuomenės atleistų ar pasitraukusių karininkų, inteligentai.

1941 kovo 16–birželio 21 d. NKGB susekė ir likvidavo LAF Vilniaus štabą. Buvo suimta 18 jo narių ir ryšininkų. Birželio 24 d. paryčiais jie traukiniu buvo išvežti į Rusiją, į Gorkio kalėjimą. Ten lapkričio 28 d. Maskvos apygardos karo tribunolas 8 nuteisė sušaudyti, o likusius ilgalaikiam kalinimui konclageriuose ir kalėjimuose.

Po Vilniaus štabo vadovybės suėmimo jam priklausančios funkcijos buvo perduotos Kaunui. Todėl Kaunas tapo sukilimo centru. Kauno sukilėliai padarė viską, ką privalėjo padaryti.

Dar balandžio mėn. Vilniaus ir Kauno LAF štabų atstovai, iš anksto gavę K. Škirpos sutikimą būti ministru pirmininku, sudarė LLV.

Sukilimo vykdymas

Prasidėjus karui, tą pačią dieną Kaune sukilėliai užėmė Centrinį paštą, Telefono ir telegrafo pastatą, nutraukė sovietinės kariuomenės antžeminius ryšius, prieš tai paskelbę, kad vokiečių desantas jau Kaune. Tai sukėlė joje paniką. Labai svarbu buvo, kad tą dieną sukilėliai užėmė Radiofoną ir Radijo stotį, Prezidentūrą, policijos-milicijos nuovadas, stengėsi apsaugoti nuo susprogdinimo tiltus.

Tos dienos vakare iš Kauno pradėjo bėgti okupantų marionetinė valdžia, enkavedistai. Jie sunkvežimiais išsivežė dalį politkalinių, kuriuos paskui pakeliui Minske, Červenėje ir kt. sušaudė. Sukilėliai, susikovė su sovietine kariuomene, neleisdami jos daliniams persikelti per Nemuną ir veržtis į miestą.

Birželio 23 d. 9:28 val. prabilo nuo vakaro tylėjęs, jau sukilėlių rankose atsidūręs Kauno radijas. Buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija (cituoju įrašą):

„Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas. Laisva ir Nepriklausoma Lietuva!

Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.

Žiauraus bolševizmo teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“.

Po to paskelbta LLV sudėtis. Giedamas Himnas, „Lietuviais esame mes gimę“ ir K. Petrausko atliekama liaudies daina „Saulelė raudona“, kaip sutartinis ženklas pradėti sukilimą.

Skelbiamas LAF atsišaukimas į Tautą.

Tos pačios dienos (birželio 23) vakare Vilniuje sukilimą pradėjo doc. Stasio Žakevičiaus vadovaujami sukilėliai. Prasidėjo įstaigų, Radijo stoties, milicijos nuovadų užiminėjimas, nedidelių sovietinių grupių nuginklavimas, sukilėlių aprūpinimas ginklais. Pilies bokšte buvo iškelta Trispalvė. Sekančią dieną į Vilnių įžygiavo vokiečių tankai. Tačiau, kaip ir Kaune, Vilniaus sukilėliams nepavyko sutrukdyti čekistams traukiniu išvežti iš Vilniaus kalėjimo suimtųjų LAF Vilniaus štabo narių.

Birželio 26 d vokiečių kariuomenė užėmė visą Lietuvą. Birželio 28 d. sukilimas buvo baigtas, vadovavimą perėmė LLV. Okupacinis sovietinis režimas buvo panaikintas per vieną savaitę ir atkurta iki sovietinės okupacijos buvusi administracija. Programiniai politiniai uždaviniai buvo įvykdyti. Nacių įsakymu sukilėliai buvo nuginkluoti. Sukilimo metu žuvo apie 600 sukilėlių, daugiausia Kaune ir Vilniuje. Alytuje vokiečiai sušaudė 42 sukilėlius, paskui tai vertinę kaip skaudžią klaidą. Sukilimo metu buvo išaiškinti sovietinio teroro karo pradžioje padaryti nusikaltimai Rainiuose, Pravieniškėse, Panevėžyje, Juodupėje ir kt.

Prie politinių sukilėlių prisijungė nieko su juo bendro neturinčių asmenų, todėl sukilimo metu nepavyko apsaugoti visuomenės nuo kerštavimo ir nacių rasistinės politikos akcijų.

Ar reikėjo Vokietijai Lietuvos politinio sukilimo?

Paradoksalu, tačiau nacių Vokietija, Lietuvą pasmerkusi Sovietų sąjungos okupacijai, pati tapo prieglauda visiems nuo sovietinio teroro per žaliąją sieną pasitraukusiems aneksuotos Lietuvos gyventojams: Lietuvos aukščiausiai valdžiai, vyriausybių nariams, valstybės tarnautojams, karininkams, policininkams, partijų veikėjams, inteligentams.

Kaip minėjau, 1941 m. pavasarį Vokietijoje jų buvo apie tūkstantį. Vokietija jų neperdavinėjo sovietiniam režimui ir tokiu būdu išgelbėjo juos nuo čekistinio teroro – Rainių kankinių, Panevėžyje, Juodupėje, Pravieniškėse, Červenėje, Gorkyje, Rešiotuose ir kt. sušaudytųjų kalinių ir tremtinių likimo. Deja iki šiol oficialiai Lietuva už tai nepadėkojo vokiečių tautai – tautai, ne naciams. Naudodamasis proga aš asmeniškai, kaip Lietuvos pilietis, padėką šiandien išreiškiu šioje auditorijoje.

Tuomet buvo tikimasi, kad Vokietija ne tik išvys sovietinius teroristus, bet ir bus tolerantiška lietuvių politiniams siekiams. Už tai vokiečių kariuomenė buvo sutikta su gėlėmis ir vaišėmis.

Tačiau iš tikrųjų Lietuvos nepriklausomybė netilpo į nacių strateginius politinius ir rasinius planus. Hitleris 1940 VII 16 Reicho vadovybės pasitarime pareiškė, „kad visas Pabaltijys turi tapti imperijos dalimi“.

Vokietijos valstybės pareigūnams buvo uždrausta duoti bet kokius pažadus apie Baltijos valstybių valstybinį-teisinį statusą po vokiečių užėmimo.

Nacių paruoštoje rasistinės politikos tautų skalėje Baltijos šalis buvo numatyta germanizuoti ir iškelti į Rusijos žemes. 1941 m. balandžio 20 d. A. Rozenbergas buvo paskirtas sudaryti instituciją Rytų žemėms tvarkyti. Taip atsirado Rytų ministerija.

Rytų ministerija, buvusi Heinricho Himmlerio globoje, pats Himmleris, Rozenbergas, Hansas Heinrichas Lohse buvo vieningos nuomonės, „kad reikia panaikinti Baltijos valstybių nepriklausomybę“. Karo išvakarėse – 1941 VI 20 – Rozenbergas kalbėjo apie Pabaltijo Reichskomisariatą, su Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kt. Generaliniais komisariatais.

Šitas Rozenbergo projektas trukdė K. Škirpos strateginiams Lietuvos atkūrimo planams. Todėl K. Škirpa negalėjo pakęsti nei pačio Rozenbergo, nei jo braižomų komisariatų teritorijų projekto. Savo atsiminimuose jis Rozenbergo veiklą vadina imperializmu, o jį patį sarkastiškai – pakaruokliu (Niurnbergo tarptautinio karo tribunolo sprendimu jis buvo pakartas).

Esant tokiai nacių nuostatai LAFo rengiamas sukilimas atkurti Lietuvos nepriklausomybę, nuo pat pradžių šią veiklą stebėjusiam Gestapui tapo „nebesuvirškinama piliule“. Gestapininkas E. Galvanauskui aiškino, kad „LAF reikalavimas Lietuvai nepriklausomybės esąs nerealus dalykas ir iliuzija“.

K. Škirpa rašo, kad artėjant karui su SSRS Berlyne jautėsi stiprėjantis nebesiskaitymas su jam vokiečių paliktu diplomatiniu statusu, nes keitėsi Reicho „politikos nusistatymas Lietuvos ateities klausimu, … didėjo nacių apetitas paversti mūsų kraštą vokiečių ekspansijos plotu, nebesiskaitant su jokiais teisės principais ir ankstyvesniais Vokietijos Reicho įsipareigojimais Lietuvos atžvilgiu.“

Tad sukilimo organizatoriams teliko tik vienas drąsus kelias, – nepriklausomybę ir Laikinąją vyriausybę paskelbti sovietinius okupantus išvyjus iki vokiečių kariuomenės įžengimo į Kauną ir Vilnių. Tai ir buvo įvykdyta. Naciai su tuo nesutiko.

Vokietijos Sausumos pajėgų Vyriausioji vadovybė birželio 26 d. direktyva per Lietuvą žygiuojančią kariuomenę instruktavo: „Naujoji Lietuvos Vyriausybė nepripažįstama. Turi būti vengiama bet kokių aktų, kurie galėtų būti suprasti kaip oficialus jos pripažinimas arba reikštų politinį susirišimą“.

Tai turbūt geriausiai reflektuoja nacių požiūrį į politinio lietuvių sukilimo rezultatus. O priešiškumą sukilėliams atspindi sekantis tos direktyvos nurodymas: „Bendra kova su lietuvių daliniais draudžiama… Smulkesni (daliniai) turi būti geruoju nuginkluojami ir sutelkiami į lagerius…“.

Nuo pat karo pradžios nacių Vokietija, vydama iš Lietuvos sovietinius okupantus ir išlaisvindama nuo sovietinio teroro, atėjo kaip užkariautoja, pasiryžusi tolimam Rytų žygiui prieš komunizmą, nesirengdama paremti Birželio sukilimo deklaruotą Lietuvos nepriklausomybę. Kova prieš bolševizmą sutapo su Lietuvos sukilėlių tikslais. Tačiau užkariauti ir kolonizuoti Rusiją jie nepritarė.

Sovietinių okupantų priemonės prieš sukilimo rengimą ir kerštas sukilėliams

Sukilimo svarbi, gal net svarbiausia jėga galėjo būti Lietuvos reguliari kariuomenė, kurią okupantai performavo į teritorinį korpusą ir 1940 IX 4 d. įsakymu perdislokavo toliau nuo Vokietijos sienos į Vilnių ir Vilniaus apylinkes. Korpuse sekimui buvo suformuotas NKVD ypatingasis skyrius. 1941 m. sausio pradžioje korpuso nepatikimųjų sąraše buvo jau 2 600 karininkų ir kareivių (15). 1941 VI 14-18 d. buvo suimti 236 karininkai. Birželio 7-9 d. buvo suimti LAFo Vilniaus štabui priklausę karininkai – maj. Bulvičius ir kt. Tai buvo didelis smūgis sukilimo organizavimui ir Lietuvos rezistencijai.

Čekistas Michailas Krysinas tvirtina, kad NKGB karo išvakarėse turėjo patikimos informacijos apie lietuvių pasipriešinimo ryšius su Vokietijos kariuomenės vadovybe ir spectarnybomis. Jis tvirtina. kad iki 1941 m. gegužės mėn. NKGB Lietuvoje susekė 75 abvero ir SD grupes. Tačiau, kaip pastebėjo Juozas Jankauskas, – iki karo pradžios čekistai net nežinojo Lietuvių Aktyvistų Fronto pavadinimo, vadindami sulaikytus jų štabo narius slaptos kontrevoliucinės karinės sukilėlių organizacijos, siekusios su Vokietijos pagalba nuversti tarybų valdžią Lietuvoje, dalyviais.

Išvados

Birželio sukilimas buvo sunkus ir rizikingas Lietuvos piliečių mėginimas atkurti Lietuvos valstybę esant Lietuvoje dviems okupuojančioms valstybėms: panikiškai bėgant sovietinės imperijos jėgoms ir pergalingai žygiuojant Vokietijos kariuomenei. Tai nebuvo analogiška 1918-19 m. padėtis, kaip kad įsivaizdavo sukilimo rengėjai.

Sukilimas buvo politiškai ir organizaciniu požiūriu pribrendęs kaip lietuvių politinės valios pareiškimas ir politinio pasitikėjimo savo jėgomis aktas. Niekas negalėjo garantuoti, kaip pasiseks realizuoti savo politinius siekius, kiek pareikalaus aukų pats sukilimas, kaip paklus Lietuvos visuomenė pagrindiniams sukilimo ir LLV siekiams ir interesams. Visa atsakomybė gulė ant LLV pečių. Ji tą atsakomybę prisiėmė, tačiau iš karto susidūrė su nacių iš principo priešiška Lietuvos suverenitetui nuostata. Reichas nepripažino Nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos, neleido jos realizuoti.

Birželio 23 d. Deklaracija pirmiausia buvo Lietuvos piliečių sukilimo prieš sovietinę okupaciją ir pasipriešinimo totalitariniam sovietiniam režimui aktas. Reokupacijos metais sukilėliai buvo baudžiami mirties bausme ir kalėjimu konclageriuose. Naciai taip pat vadovavosi žmonių naikinimo programa, vykdė rasistinę politiką. Visa tai įvertinusi LLV pasitraukė.

Birželio sukilimas ir Birželio deklaracija buvo lietuvių tautos ir Lietuvos piliečių valstybinės savimonės, sovietinio okupacinio režimo ir aneksijos bei nacių okupacijos atmetimo aktas, paneigiantis sovietinės propagandos skleidžiamus paistalus apie savanorišką nepriklausomybės atsisakymą ir įsijungimą į sovietinę imperiją.

Sukilimo prieš sovietinius okupantus idėja išliko gyva sovietinės reokupacijos laikotarpiu. Ją tęsę Lietuvos Laisvės Kovotojai – partizanai, intelektualinės rezistencijos kovotojai, Lietuvos Laisvės Lyga, Lietuvos Sąjūdis, užbaigęs sukilimo idėjos įgyvendinimą Kovo 11-sios Nepriklausomybės atkūrimo aktu. Taip mes ir šiandien jaučiame Birželio sukilėlių buvimą kartu su mumis.

 
 
    Atgal...