Nauja monumentalia medžio drožėjo Prano Petronio skulptūrine kompozicija šį rudenį pasipuošė Didžiulių šeimos memorialinė sodyba Griežionėlių kaime.

Spalio 6-osios popietę pirmieji ją apžiūrėjo Anykščių krašto mokytojų bendruomenės atstovai, pakviesti į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios švietėjų rašytojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos ir bibliofilo Stanislovo Didžiulio namus susipažinti su memorialiniu paveldu ir edukacinės veiklos galimybėmis.

Senųjų sodybos šeimininkų atminimą svečiai pirmiausia pagerbė prie jų kapų Padvarninkų kaimo kapinaitėse. Nuo šios iškilios kalvos atsiveria plačios apylinkių erdvės.

Memorialinėje sodyboje lankytojus nuo šiol pasitiks P. Petronio medžio drožinys, kuris saugos ir liudys šios sodybos istorinę praeitį ir kultūrinė misiją.

Masyvaus ąžuolo kamiene menininkas, ir pats kilęs iš šių apylinkių, sutelkė keliolika simbolių, kurie primena Didžiulių šeimos nuopelnus lietuvių kultūros istorijai. Jis kruopščiai perkėlė į medį šeimininkų ir jų vaikų veido bruožus ir net įtaisė slaptavietę, kur į sodybą užklydę knygnešiai galėtų palikti draudžiamos spaudos. Skobdamas ąžuolo kamieną, P. Petronis ne tik žvelgė į Didžiulių atvaizdus, bet ir vis prisimindavo savo prosenelį – bendraamžį ir labai panašų į S. Didžiulį.

Didžiulių muziejuje nuo šių metų rugsėjo šeimininkaujanti muziejininkė Jūratė Pačinskienė pristatė mokytojams edukacines programas, kurias ji čia rengia įvairaus amžiaus vaikams, lankantiems egzotiškąjį vienkiemį – tipišką XIX a. palivarką.

Tik šioje sodyboje dar galima rasti autentišką XIX a. pabaigoje įrengtą ir ilgą laiką naudotą slėptuvę – jos taip niekada ir neaptiko caro žandarai, ne kartą šiuos namus, garsėjusius turtingiausia Aukštaitijos biblioteka, krėtę.

Tačiau dabar Griežionėlėse ne tik saugomas memorialinis Didžiulių paveldas bei pristatoma knygnešystės istorija, bet ir leidžiama patirti tai, ką iš kasdieninės buities kitur jau ištrynė laikas.

Sodybos lankytojai kaskart bando skaityti tikras lietuviškas knygas, kurias XIX a. iš Prūsijos į Lietuvą nešdavo knygnešiai, atskirti, kurios carinės Rusijos buvo draudžiamos, o kurias skaityti ir platinti leista. Čia dažniausiai pirmąkart gyvenime tenka paskaityti ir tekstus, tuo metu išspausdintus graždanka – lietuviškus, bet rusiškomis raidėmis. O jei užkluptų kratos daryti užsukęs žandaras, tektų skubiai slėpti tai, kas draudžiama, ir išsisukti nuo arešto.

Čia galima pasitikrinti ir savo gebėjimus rašyti tikra žąsies plunksna, kaip tai darydavo lietuvių vaikai XIX a. pabaigoje. Neklusnieji lankytojai gali sulaukti autentiškų bausmių – bus paklupdyti į kertę, kurioje papilta žirnių, o jei ir toliau išdykaus, jiems į rankas bus įsprausta šluota, teks ją iškėlus laikyti.

Ypatingų emocijų suteikia pojūtis, kai muziejininkė J. Pačinskienė papuošia galvą surištu nuometu, tuo metu būtinai aidint ir senovinei giesmei. Tai išbandžiusi mokytoja Dangira Nefienė prisipažino iki šiol net negalėjusi įsivaizduoti, kokio saugumo ir pasitikėjimo savimi jai kaip moteriai gali suteikti šis senovinis išeiginis galvos apdangas.

Didžiulių sodyboje branginamas ir Liudvikos Didžiulienės kulinarinis paveldas. Pirmąją lietuvišką kulinarijos knygą "Lietuvos gaspadinė" 1893 m. išleidusi moteris, aštuonių vaikų motina, užfiksavo ir taip išsaugojo būdingą to laiko Aukštaitijos virtuvės patiekalų skonį. Dabar Didžiulių sodyboje populiariausias pagal jos receptą kepamas leguminas – saldus virtų bulvių pyragas, kurio receptus šeimininkės per šimtmetį kitur jau pamiršo.

O tą popietę L. Didžiulienės kadaise irgi kepto legumino paragavo vienintelė šių dienų sulaukusi jos anūkė, Panevėžyje gyvenanti gydytoja 89 metų Irena Didžiulytė-Jurevičienė. Jai buvo tik treji metukai, kai mirė jos garsioji močiutė, tad moters atmintyje išliko tik nuo mažens įprastos viešnagės jos namuose ir nuotraukos, kuriose jis kūdikystėje fotografavosi su rašytoja L. Didžiuliene. "Tuo metu nuotraukos buvo brangios, todėl jei močiutė norėjo su manim nusifotografuoti, vadinasi, ji mane labai mylėjo", – pasakojo I. Jurevičienė.

Saulėtą spalio popietę Griežionėlėse susirinko visa garsiosios Didžiulių giminės dinastija: I. Jurevičienę į tėvoniją palydėjo jos dukra Giedrė Stuknienė, anūkė Justina Stankevičienė ir proanūkė dvejų metukų Luka Stankevičiūtė.

Smalsiai besižvalgydama po erdvius savo protėvių namus, penktosios L. ir S. Didžiulių palikuonių kartos atstovė juose aptiko senutėlį pianiną, pabandė juo išgauti garsus ir labai džiaugėsi dar negirdėtu senoviniu skambesiu.

 
Kol ji ūgtelės, mamos muzikės lavinama, senuosiuose Didžiulių namuose tikriausiai jau bus restauruotas ir vėl galės prabilti čia ilgai tylėjęs muzikos instrumentas.

Tautvydas Kontrimavičius