Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2011-12-31   "Lietuvos rytas" 2011-uosius palydėjo su anykštėnių dvynių istorija
 
 

"Našlaitėms dvynėms – likimo dūris ir šypsnys" – tokiu korespondentės Audronės URBONAITĖS straipsniu dienraštis "Lietuvos rytas" palydėjo 2011-uosius metus, primindamas seną tiesą: ir gera, ir bloga visuomet yra šalia ir pernelyg viena nuo kito nenutolsta. Tai – pasakojimas apie dvynes Aureliją ir Kristiną Budrytes, kurias jau dešimt metų lydi žinomų Anykščių medikių rūpestis.

Gydytoja N. Januškienė visam gyvenimui įsipareigojo rūpintis našlaitėmis dvynėmis Aurelija ir Kristina.  M. Kulbio ("Lietuvos rytas")  nuotr.

Jei Lietuva būtų pajėgi kurti dramatiškus holivudinius filmus, Naujųjų metų išvakarėse galbūt žiūrėtume jausmingą istoriją apie dvynių Aurelijos ir Kristinos gyvenimą. Šios dešimtmetės, atrodo, ištraukė laimingą likimo bilietą.

Aurelijos ir Kristinos Budryčių gyvenimas primena stebuklinę pasaką. Joje dviejų našlaičių tykojo gausybė pavojų, bet dvi geradarės fėjos – Anykščių gydytojos Svetlana Smertjeva ir Nijolė Januškienė – išgelbėjo seseris nuo duobių su žarijomis.

Anykščių dvynių istorijoje yra visko, ko reikėtų dramatiškam filmui. Motina palaidūnė, nenorėjusi gimdyti. Medikės, iš pradžių įkalbėjusios nėščią nepilnametę nenutraukti seserų gyvybės, o vėliau tapusios jų krikštamotėmis.

Pašalinis žmogus Jurgis Čirbinskas, tapęs griežtu ir reikliu tėvu. Motinos pabėgimas iš namų ir jos žūtis. Aplinkinių apkalbos ir įtarinėjimai. Smulkios vaikiškos išdaigos ir dideli džiaugsmai.

Dešimtmetį atšventusios dvynės šiemet šypsosi prie šventinės eglutės. Jos judrios ir pašėlusios. Tačiau tik jų krikštamotės ir globėjas žino tokio mergaičių gyvenimo kainą.

Susipynė gėris ir blogis

Prieš trejus metus „Lietuvos ryto” žurnalistai viename Anykščių rajono kaime aplankė 60-metį J. Čirbinską, priglaudusį nėščią nepilnametę Jurgitą Budrytę ir tapusį jos dviejų dukterų įteisintu globėju.

Vyriškis gyveno dvynėms priklausančiame name, kurį joms dovanojo viena televizijos laida.

Kai tuomet lankėmės, Aurelijos ir Kristinos motina Jurgita jau buvo pabėgusi iš namų su kitu vyru ir susilaukusi dar vieno nesantuokinio vaiko – sūnaus Mariaus.

Jurgitos dukterų atėjimą į pasaulį lėmė Anykščių medikės N. Januškienė ir S. Smertjeva. Jos atkalbėjo nėščią šešiolikmetę nuo aborto.

Gydytojos vylėsi, kad jauna mergina atsistos ant kojų, kai taps motina ir turės kuo rūpintis. Tačiau abi suprato, kad Jurgitą ir jos dukteris teks globoti visą gyvenimą.

Šios šeimos istorijoje keistai susipynė svetimų žmonių geranoriškumas ir visiškai painus dvynių tėvo elgesys. Negana to, globėjui buvo mesti baisūs, bet visiškai nepagrįsti kaltinimai.

Dabar nuotaika dvynių namuose – daug optimistiškesnė. Kaltinimai atmesti, o istorijos herojai šias šventes sutinka prie papuoštos eglės.

Tapo krikštamotėmis

J. Budrytė iš Anykščių rajono gyveno palaidą gyvenimą. Motina ja nesirūpino, o pikti liežuviai kalbėjo, kad tėvas dukterį netgi buvo linkęs parduoti už lašinių paltį ar porą butelių.

Šešiolikmetė kreipėsi į medikus norėdama nutraukti nėštumą, bet dviejų gydytojų buvo atkalbėta. S. Smertjeva dirbo akušere-ginekologe Anykščių poliklinikoje, N. Januškienė – Anykščių ligoninės akušerijos ir ginekologijos skyriuje.

„Tokio amžiaus merginai visas gyvenimas dar prieš akis. Padaryti abortą – lengviausias sprendimas. Tačiau man ir Svetlanai atrodė, kad reikia ją gelbėti ir padėti, kuo galime”, – pasakojo N. Januškienė.

Medikės ne tik įkalbėjo išsaugoti nėštumą, bet ir prisiėmė pareigą rūpintis gimusiomis mergaitėmis.

N. Januškienė priprašė savo vyro gydytojo Viliaus Januškos tapti vienos dvynės krikštatėviu, o kitos mergaitės krikšto tėvais tapo S. Smertjeva ir J. Čirbinskas.

Priglaudė tėvo draugas

Tuo metu nėščia nepilnametė Jurgita glaudėsi, pasak jos pačios, pas tėvo draugą J. Čirbinską. Išsiskyręs vyras Anykščiuose nuomojosi kambarį, o iš specialiosios mokyklos pabėgusi mergina pasiprašė priimama laikinai pagyventi.

Pas J. Čirbinską prašytis prieglobsčio ji atėjo sumušta ir sudraskytu veidu. Po kelių mėnesių vyras sakė pastebėjęs, kad mergina ėmė pilnėti.

Kai vyriškis tapo dvynių globėju, kai kurie anykštėnai paskleidė gandus, jog jis esą globoja savo paties dukteris, kurių susilaukė su nepilnamete Jurgita.

Kiti laikė tai absoliučia nesąmone ir gyrė J. Čirbinsko gerą širdį.

Tačiau vaikų labui tuomet buvo nuspręsta nesigilinti į aplinkybes, nes atrodė svarbiau, kad nepilnametė motina su dukterimis turėtų namus.

Motina netrukus pabėgo

J. Čirbinskas mokė jaunąją motiną prižiūrėti naujagimes, neleido girtauti, griežtai reikalavo tvarkos.

„Turėdavau jam atsiskaityti už kiekvieną žingsnį – net išėjusi į parduotuvę negalėdavau penkių minučių pavėluoti”, – prieš trejus metus „Lietuvos ryto” korespondentams skundėsi Jurgita.

Kai dvynėms sukako ketveri, Jurgita paprasčiausiai pabėgo iš namų. Ji tvirtino neapsikentusi, kad J. Čirbinskas nesuteikia jai jokios laisvės, tikrina net asmenines žinutes jos telefone. Pasak Jurgitos, jis nepritaręs ir jos norui susirasti darbą.

Tuo metu šeimoje jau gyveno ir dvylikametė J. Čirbinsko duktė iš pirmosios santuokos.

Jurgitai dingus, dalis namų ruošos teko šiai paauglei – maudyti mažąsias, skalbti jų drabužius, gaminti valgyti, o vėliau, kai jos ėmė lankyti parengiamąją grupę prieš mokyklą, ir padėti ruošti namų užduotis.

Namuose – ideali tvarka

O N. Januškienė gyrė dvynių globėją Jurgį. Tiesa, pripažino, kad vyras esąs kategoriškas, greit užsidega, bet mergaitėmis rūpinasi nuoširdžiai ir tai daug geriau, nei atiduoti seseris į vaikų globos namus.

„Tokios švaros ir pedantiškos tvarkos nerastum rūpestingiausios moters namuose. Mergaičių drabužėliai nesuplyšę, šaldytuve visada yra maisto”, – vardijo Anykščių gydytoja.

Pasibeldę į J. Čirbinsko duris įsitikinome, kad gydytoja ne veltui žarstė pagyras dvynių globėjui. Grindys – išplautos, drabužiai tvarkingai sukabinti ant pakabų, mergaitės po trobą bėgiojo avėdamos dailias šlepetes.

Statybininku dirbęs vyras gyvena iš neįgalumo pašalpos ir dvynėms skirtų pinigų. Jis kasdien du kartus važiuoja į Anykščius – veža mergaites į mokyklą ir pasiima po pamokų, kad joms nereikėtų šalti laukiant autobuso.

Nors arčiau namų veikia kaimo mokykla, J. Čirbinskas nori, kad jo augintinės mokytųsi geriau aprūpintoje miesto mokykloje.

Vyriškis negaili pinigų karštiems pietums mokykloje, stengiasi globotines ir namuose maitinti visaverčiu maistu, kad sustiprėtų nuolat gendantys jų dantys.

„Ar geras jūsų tėtis?” – pasiteiravome mergaičių.

„Labai. Nuperka viską, ko prašome”, – viena per kitą čiauškėjo dvynės.

Jos pasigyrė, kad per rugsėjo 1-ąją krikštamotės jas vedasi į kavinę, kad vaikšto pas jas į svečius per kiekvienas šventes, nuolat gauna žaislų, knygų, o per atostogas gali važiuoti į stovyklas.

Nuolat kildavo konfliktų

J. Čirbinskas įvairiais būdais bandė susigrąžinti vėl valkatauti pradėjusią dvynių motiną Jurgitą, bet ši nesugrįžo.

Teismo sprendimu J. Budrytei netrukus buvo apribotos motinystės teisės. Moteris susilaukė sūnaus su dvigubai už save vyresniu vedusiu Utenos rajono gyventoju ir glaudėsi apleistame jo tėvo name.

Tačiau ji vis tiek tvirtino sieksianti susigrąžinti teisę savarankiškai auginti dukteris. Dėl šio užmojo nuolat vyko konfliktai su J. Čirbinsku.

Jeigu J. Budrytei būtų pavykę įgyvendinti savo planus, globėjas būtų turėjęs išsikelti iš dvynėms priklausančio namo.

„Tikrai neatiduosiu mergaičių. Ji atvažiuoja lankyti dukterų girta, o sykį prie lovos net buvo pasidėjusi peilį.

Sakė, kad vaikų nebus nei jai, nei man, jeigu neatiduosiu mergaičių geruoju”, – kalbėjo anykštėnas.

N. Januškienė matė, kad Jurgitos siekis susigrąžinti dukteris iš tiesų yra tik noras pasisavinti joms skirtus pinigus.

„Jurgita negalvojo, ar sugebės mergaites prižiūrėti, ar mokės joms paruošti maistą, nugabenti į mokyklą. Motinai svarbu buvo gauti pinigų girtuoklystėms dukterų sąskaita”, – atsiduso gydytoja.

Įkalbėjo paauglę kerštauti

Tačiau jaunoji motina buvo nepėsčia ir savo tikslo siekė bet kokiomis priemonėmis.

Jurgitos paskatinta netikėtai iš namų išėjo ir J. Čirbinsko duktė. Nepatenkinta, kad tėvas spaudžia ją prie darbo ir verčia rūpintis mažosiomis dvynėmis, mergina jį apšmeižė.

Ji sukūrė istoriją, esą tėvas kvietęs ją į lovą. Šį kaltinimą kruopščiai ištyrė Anykščių vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistai ir atmetė kaip paauglės išsigalvojimą.

Vėliau psichologai Vilniuje atliko tyrimus ir analizavo mažųjų dvynių elgesį – buvo pripažinta, kad jokios pedofilijos nėra buvę, mergaičių psichika yra sveika, o elgesys atitinka jų amžių.

Tačiau tąsyk šis įvykis visai suglumino ir krikštamotes, ir patį Jurgį.

„Duktė apskundė mane vaiko teisių apsaugos tarnybai, kad verčiu ją dirbti namuose kaip vergę. Jeigu taip elgiasi, tegul gyvena pas motiną – atgal nepriimsiu. Netikiu, kad pati tokią nesąmonę sugalvojo. Jurgita ją prikurstė”, – tada „Lietuvos rytui” kalbėjo vyras.

Būstas – apšnerkštas

Prieš trejus metus pažliugusiais keliais išmaišėme atokiausius kaimus, kol suradome pabėgusią Jurgitą ir pas motiną sugrįžusią J. Čirbinsko paauglę dukterį.

„Tikrai palaikysime Jurgį, o ne dvynių motiną, jei ši bandys prisiteisti teisę globoti mergaites. Globėju mes pasitikime, o Jurgita vilčių nepateisino”, – tuomet kalbėjo Aurelijos krikštamotė N. Januškienė.

Tokią gydytojos nuomonę buvome linkę palaikyti, kai aplankėme Jurgitą, apsigyvenusią Utenos rajone.

Nors ant stalo garavo karšta bulvienė, naujosios poros būstas atrodė apšnerkštas ir tikrai nepritaikytas gyventi vaikams.

Bet Jurgita tikino, jog su sugyventiniu statys priestatą, kad būtų daugiau vietos ir galėtų dukteris auginti pati.

Jauna moteris tvirtino, kad mergaitėms tikrai būsią geriau gyventi su ja, motina, nes J. Čirbinskas esą maitinąs jas sausu maistu arba konservuotomis sriubomis iš stiklainių ir elgiąsis su jomis itin griežtai.

„Tačiau mes su mergaitėmis kalbėjomės. Jos tvirtino labai mylinčios tėtį. Karšto ir šviežio maisto namuose buvo”, – paprieštaravome.

„Jos paprasčiausiai bijo, kad negautų rykštės. Jurgis joms nežmoniškai griežtas”, – atkakliai aiškino pabėgėlė.

Paklausti apie girtuoklystes, naujieji sugyventiniai tvirtino geriantys saikingai.

Jurgita laikė ant rankų naujagimį Marių, o aplink šlitinėjo jos pusgirtis ir pusnuogis sugyventinis.

Išvydusi nepatiklius žvilgsnius, Jurgita sviedė pikčiausią argumentą: „Pasiklauskite, kodėl iš namų pabėgo jo paties duktė – jis ne tik pedantas, bet ir priekabiautojas!”

Laidė piktas replikas

Tuomet vėl grįžome į Anykščių rajoną ir susiradome pas motiną gyventi sugrįžusią J. Čirbinsko dukterį. Ji patvirtino, kad tėvas iš tiesų esąs itin griežtas ir vertęs ją nuolat dirbti įvairius buities darbus.

Pasak merginos, konfliktas įvykęs per Kalėdas, nes tėvas paklausęs, ar ji nenorėtų ateiti į jo lovą, kai dvynės užmigs. Jokių priekabiavimo veiksmų jis nesiėmęs.

„Tačiau aš išsigandau ir nuo to laiko miegojau kartu su dvynėmis, o paskui nutariau išeiti iš namų”, – aiškino paauglė, tiesa, vengdama pakelti akis.

Netikėjo ir buvusi žmona

Kai J. Čirbinskas nesulaukė dukters grįžtančios iš mokyklos, jis pats kreipėsi į Anykščių vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojas. Tada jos ir išgirdo, kuo duktė kaltina tėvą.

Pasak merginos, tėvas kerštaudamas jai neatiduoda mokyklinių knygų ir jo namuose likusių drabužių.

Mergaitės motina Elvyra Čirbinskienė patvirtino, kad jos buvęs vyras yra nervingas ir karštakošis.

„Rykšte pagrasinti jis gali. Daiktų susierzinęs neatiduoti irgi gali. Tačiau priekabiavimu aš netikiu. Kažkas čia ne taip”, – aiškino buvusi J. Čirbinsko sutuoktinė.

„Išsamiai apklausėme dukterį ir tėvą, taip pat mergaitės motiną. Kiekvienas informaciją pateikė atskirai, paskui ją palyginome.

Manome, kad paauglė linkusi reaguoti emocingai ir siekti savų tikslų. Tokio amžiaus žmogus ne visada sugeba objektyviai įvertinti situaciją”, – tada kalbėjo Anykščių vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja Asta Palaimienė.

Jurgita žuvo per gaisrą

Tolesni įvykiai parodė, kad Jurgitos žodžiais tikėti iš tiesų nebuvo galima. Ji sąmoningai šmeižė dukterų globėją, nesirūpino ir mažamečiu sūnumi.

Užpernai girtaudama su sugyventiniu ji sudegino tvartą. Blogai prižiūrimas sūnus Marius iš poros namų laikinai buvo perkeltas į valdišką įstaigą.

Prieš metus per girtuoklystes supleškėjo namas, o Jurgita užduso dūmuose.

Kaulydavo pinigų

Prieš žūtį ji sugebėjo dar ne sykį įlieti sumaišties į mažųjų dvynių širdis ir tvarkingą gyvenimą. Atvažiuodavo girta su Mariumi ant rankų ir kaulydavo J. Čirbinsko pinigų.

Kai negaudavo, kurstydavo dukteris slapta pabėgti ir pakeleivingais automobiliais atvykti pas ją.

Sykį pati slapta ištraukė iš J. Čirbinsko striukės piniginę su 300 litų, apsimetė, kad eina su dukterimis pasivaikščioti, ir taksi nuvažiavo iki Utenos.

Po dviejų dienų J. Budrytė neturėjo nė lito, o globėjas išsigandęs ieškojo mergaičių po visą rajoną.

Kitą sykį motina prikurstė išdaigininkes dvynes užrakinti globėją troboje ir pačioms pabėgti.

Vienas neįstengtų aprūpinti

Daug sunkių valandų patyręs J. Čirbinskas dvynių krikštamotėms dabar yra dėkingas ne tik už moralinį palaikymą, bet ir finansinę paramą.

„Neįstengčiau augančioms mergaitėms nupirkti drabužių. Net nemokėčiau jų išrinkti.

Gydytojos šiemet nupirko joms naujas striukes, batus, kepures – kainavo tikrai daugiau nei 500 litų. Jos atveža ir maisto, ir mokyklinių reikmenų”, – kalbėjo tėvą dvynėms atstojantis vyras.

Pavadavo susirgusį

„Kai gulėjau ligoninėje, mergaitės gyveno iš pradžių pas vieną, o paskui pas kitą krikštamotę. Jei būčiau atsakingas už jas vienas pats, tikrai nežinočiau, į ką kreiptis ligos atveju”, – kalbėjo J. Čirbinskas.

N. Januškienė šyptelėjusi pridūrė, kad vyrai nuo atsakomybės kartais patrūksta greičiau nei už viską įpratusios būti atsakingos moterys.

Buvo prisiminta ir sena istorija, kai porą mėnesių vyras vežiojo mažyles tik iki vieškelio, nes neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Tačiau dabar J. Čirbinskas pasidžiaugė, kad ir automobilis, ir dokumentai – tvarkingi.

Dviem apsiginti lengviau

Gydytoja N. Januškienė dvynių gyvenimo istoriją kaupia ir nuotraukose.„Kas jums skaudžiausia visoje šioje istorijoje?” – „Lietuvos rytas” šią savaitę paklausė N. Januškienės.

„Kad aplinkiniai žmonės, net klasės auklėtoja, tėvų neturinčias mergaites iki šiol vertina kitaip nei kitus vaikus. Į menkiausią jų išdaigą žiūrima pro didinamąjį stiklą.

Juk ant kopėčių neatsiklausę lipa daugybė vaikų. Arba pamiršta apsilenkti sąsiuvinį. Bet kitiems tai atleidžiama, o dvynukių elgesyje ieškoma, ko visai nėra. Jos – sveikos, aktyvios mergaitės.

Mokytojams sakau: skambinkite mums, krikštamotėms, jei kas nors nutinka. Bet imi ir sužinai – visą klasę išvežė į ekskursiją, o dvynių kažkodėl nepaėmė ir mums nepranešė.

Prisimenu save pačią, kilusią iš gūdaus kaimo. Ateidavau purvinomis panagėmis ir prastais drabužėliais, bet baigiau mokyklą aukso medaliu ir tapau gydytoja. To paties linkiu ir Aurelijai su Kristina”, – kalbėjo N. Januškienė.

Gydytoja patylėjusi pridūrė tai, ką žmogus pasako tik itin didelio atvirumo akimirkomis: „Kartais dėl kokios nelemtos smulkmenos, įžeidžiančios mergaites, būna taip skaudu, kad pagalvoju: „Visa laimė, kad jos dvi – po vieną nuo piktavalių neapsigintų.”

 
 
    Atgal...