Dienraštyje "Lietuvos rytas" sausio 7-ąją, praėjus lygiai savaitei nuo rašytojos Alės Rūtos (Elenos Nakaitės-Arbienės) mirties, buvo publikuojamas žurnalistės Rita Stankevičiūtės paskutinis pokalbis su rašytoja, savo gyvenimo rudenį leidusia Santa Monikoje prie Los Andželo (JAV).

„Nenoriu jokių paminklų”, – Alė Rūta ištarė „Lietuvos ryto” korespondentei, praėjusių metų lapkričio viduryje aplankiusiai išeivijos rašytoją Los Andžele. Tada neatrodė, kad ji nujaustų artėjančią mirtį. Nors ir silpnos sveikatos, 96 metų Alė Rūta mieliau kalbėjo apie savo nepaprastą gyvenimą ir meilę knygoms.

Atsisėsti už rašomojo stalo Alei Rūtai nebuvo lengva, bet ji sukaupė jėgas ir leidosi iki savo mėgstamiausios vietos namuose lėtais žingsneliais, pasiremdama vaikštyne. Kaip ir kiekvieną dieną.

Nors rašytojos regėjimas nusilpo prieš daugiau nei dešimt metų, ji žinojo, kur ras popieriaus ir rašomąją priemonę. Dešinėje – švarūs lapai, kairėje – prirašyti, o per vidurį Alė Rūta lėtai vedžiojo žodžius ant popieriaus, ranka jausdama, kada baigiasi eilutė.

„Be rašymo aš negaliu”, – galvą purtė rašytoja, liesdama pieštukus, rašiklius ir popieriaus krūveles.

Namai persmelkti lietuvybės

Iki pat mirties praėjusią savaitę Alė Rūta kiekvienos dienos dalį skirdavo rašymui. Apie tarpukario Lietuvos kaimą, savo šeimą ir ilgesį tėvynei vaizdinga lietuvių kalba, lyriškai ir labai tikroviškai ji rašė daugiau nei 70 metų.

Daugiau negu dvidešimt Alės Rūtos parašytų knygų – romanų, eilėraščių, prisiminimų – puošė jos namų Santa Monikoje, netoli Ramiojo vandenyno, lentynas.

Šiuose namuose su savo šviesaus atminimo vyru architektu Edmundu Arbu (buvęs Arbačiauskas) rašytoja praleido per penkiasdešimt metų, kai Antrojo pasaulinio karo išstumta šeima iš Lietuvos atsidūrė už Atlanto.

Nors ir toli nuo namų, gimtinė jiems visada buvo šalia. Ant sienos svetainėje – austų lietuviškų juostų eilė. Ant stalo – gintaro skulptūrėlė. Lentynose – gausybė lietuviškų knygų ir mediniai drožti kryžiai. Net jaunystėje tapyti Alės Rūtos portretai – lietuvių dailininko Adalberto Staneikos darbai.

„Tremtiniais vadinu tuos, kuriuos išvežė į Sibirą, o mes buvome išstumti iš savo krašto”, – prieš pusantro mėnesio kalbėjo Alė Rūta.

Pokalbį suko nuo savęs

„Sėskitės arčiau, kad geriau girdėčiau”, – pakvietė rašytoja į savo svetainę, kvepiančią vazoje žydinčiomis lelijomis, ir davė paskutinį interviu savo gyvenime.

Tačiau daug kalbėti apie save jai nesinorėjo.

Išeivė tik atsiduso, kad liūdna, jog nusilpus regėjimui nebegali ne tik skaityti, bet ir išeiti pasivaikščioti.

Šiltas Pietų Kalifornijos dienas ji mėgo leisti sėdėdama nedidelėje terasoje namo kieme, kuriame ištisus metus žaliavo sodas ir kvepėjo prinokusiais persimonais.

„Kai jums bus apie šimtą metų, stenkitės nenukristi”, – šyptelėjusi perspėjo Alė Rūta, kelis kartus susižalojusi krisdama. Ir suskaičiavo: „Šiandien man – 96 metai ir dvi savaitės.”

Lyg nujausdama, kad tai gali būti paskutinė galimybė išsakyti tai, kas jai svarbiausia, Alė Rūta pokalbį nuolat suko nuo savęs prie savo motinos Emilijos Sklėriūtės-Nakienės, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto krikšto dukters, sudėtingo gyvenimo istorijos, kurią aprašė ir paskutinėje savo knygoje „Sklėriai”, išleistoje Kaune 2010-aisiais.

„Regėjimas jau ėjo blogyn, nebegalėjau naudotis spausdinimo mašinėle, bet rašiau akluoju būdu ranka, nes turėjau papasakoti teisybę ir atiduoti duoklę savo tėvams”, – sakė rašytoja, kurios šeimos likimą itin skaudžiai paveikė karas.

Ji iki šiol negali suprasti, kodėl visi penki jos pusbroliai Matulioniai, motinos sesers Teofilijos sūnūs, tapo Komunistų partijos nariais.

Visi jie pabėgo į Rusiją, kai Lietuvą okupavo Adolfo Hitlerio pajėgos, o dėl to labiausiai nukentėjo jų tėvai.

Naciai vertė ūkininkų šeimą išduoti, kur rasti sūnus, bet jie tylėjo, todėl buvo suimti.

„Mano motina su tėvu vežė arkliuku į kalėjimą maisto, šiltų drabužių, bet niekas neleido seserims pasimatyti. Taip jos niekada ir nebesusitiko, nes teta ir dėdė kartu su žydų grupele buvo sušaudyti kaip komunistų tėvai ir sumesti į bendrą duobę”, – pasakojo Alė Rūta.

Skaudžiausia, kad po karo į tėviškę sugrįžę pusbroliai apkaltino jos motiną, jog ši negelbėjo sesers. Be to, nepadėkojo išsaugojus Sklėrių ūkį Kunigiškiuose nuo vokiečių okupantų, o apkaltino Alės Rūtos tėvus jo savinimusi.

„Mamai tai buvo baisus įžeidimas, – kalbėjo Alė Rūta. – Ji su tėveliu įsėdo į vežimą su arkliuku ir nuvažiavo į tėviškę, į laidotuves. Prašė pusbrolių, kad leistų paskutinį kartą pagerbti seserį, bet jie pasakė, kad važiuotų ten, iš kur atvažiavo. Tačiau bent jau neapkūlė, o juk galėjo areštuoti, nes dirbo sovietų valdžiai.”

Nuo okupantų bėgo naktį

E. Sklėriūtė-Nakienė gyvenime daugiau nepasimatė ir su savo trimis vaikais, kuriuos atskyrė karas ir okupacija.

Vyriausia iš šešių Nakų šeimos atžalų Alė Rūta 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus kartu su savo vyru E. Arbu, dirbusiu pogrindyje tiek prieš rusų, tiek prieš vokiečių okupantus.

„Turėjome bėgti naktį su fiktyviais dokumentais. Praradome namus, ūkį, išsilavinimą”, – praėjus 60 metų kalbėjo rašytoja, Vilniaus universitete karo metais studijavusi literatūrą.

Ji rašydavo žurnalams „Naujoji Romuva” ir „Naujoji Vaidilutė”, o pirmąją novelių knygą „Likimo keliu” išleido 1947-aisiais jau Vokietijoje.

Netrukus šeima atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur turėjo pradėti gyvenimą nuo nulio – iš pradžių Detroite, o vėliau Los Andžele.

Savo skausmą dėl tėvynės praradimo Alė Rūta liejo ant popieriaus. „Mes be galo ilgėjomės Lietuvos. Rašydavau verkdama”, – neslėpė rašytoja.

Ginčijosi dėl kilmės Jos vyras JAV pradėjo sėkmingą architekto karjerą, todėl šeima sugebėjo įsigyti namą Santa Monikoje, kur užaugino tris vaikus. Jiems skiepijo lietuvišką dvasią tikėdami, kad jie kada nors sugrįš į tėvų gimtinę.

Alė Rūta prisiminė dieną, kai ėjo pasiimti Amerikos pilietybės dokumentų. Tuomet viena pareigūnė juose norėjo įrašyti, kad Alė Rūta yra rusų kilmės, nes gimė Sankt Peterburge. Sunkiai sekėsi paaiškinti amerikietei, jog ji gimė Rusijoje tik todėl, kad ten šeimą nubloškė Pirmasis pasaulinis karas.

„Ji manęs vis klausė, kodėl išsižadu savo kilmės. O aš jai sakiau, kad nesu rusė. Man nereikia jūsų Amerikos pilietybės, jei rašote klaidingą kilmę!

Ji pašaukė savo viršininką, ir aš jam paaiškinau, kad mano seneliai – lietuviai, tėvai – lietuviai, esu krikštyta katalikų bažnyčioje ir parvežta į Lietuvą, kai man buvo dveji su puse metų. Jis buvo inteligentiškas žmogus, išklausęs manęs liepė sekretorei parašyti, kad esu lietuvė”, – pasakojo rašytoja.

Dalis pelenų nusės Vilniuje

Alė Rūta visada svajojo sugrįžti gyventi į laisvą Lietuvą.

Bet kai šalis atgavo nepriklausomybę, rašytojai buvo jau 75-eri. „Būtų buvę sunku kraustytis esant tokio amžiaus, o tėvelis jau sirgo”, – sakė jauniausia rašytojos duktė 57 metų Rasa Arbaitė-Chamberlain.

E. Arbas sirgo Parkinsono liga, o Alė Rūta jį globojo iki mirties. Vyras mirė prieš septynerius metus. „Jis buvo geras vyras, drauge išgyvenome 61 metus. Labiausiai jam dėkinga, kad leido man rašyti”, – ištarė Alė Rūta.

Paskutinį kartą lankydamasi Lietuvoje ji atvežė dalelę savo vyro pelenų, kurie buvo palaidoti Antakalnio kapinėse, – tokia buvo E. Arbo valia.

Prieš mirtį ir Alė Rūta paprašė savo artimųjų to paties. „Anksčiau mamytė sakydavo, kad iš Los Andželo nuvežtume į Lietuvą saujelę žemės. Bet dabar paprašė, kad nuvežtume dalį pelenų”, – sakė R. Arbaitė-Chamberlain. Ji rūpinosi savo motina iki paskutinės minutės.

Alė Rūta mirė ramiai miegodama savo lovoje, prieš tai atsisveikinusi su artimaisiais. Mirė taip, kaip ir norėjo – savo namuose Los Andžele, kuriuos per daugybę metų išeivijoje jau vadino tėviške, nes savąją Lietuvoje prarado.

Jei būtų spėjusi, naujausią savo knygą ji būtų pavadinusi „Tėviškės neparduodamos”. „Jos tik paveldimos”, – sakė Alė Rūta.

Gyvenimo kelias: nuo Rudžių iki Kalifornijos

Alė Rūta (Elena Viktorija Nakaitė-Arbienė) gimė 1915 m. Sankt Peterbuge, tėvams po vestuvių pasitraukus į Rusiją dėl Pirmojo pasaulinio karo. Po karo šeima grįžo į Rudžių kaimą (dabar Rokiškio rajono Kamajų seniūnija).

Studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 1937 m. baigė Klaipėdos pedagoginį institutą, o 1943 m. – literatūros studijas Vilniaus universitete.

1944 m. pasitraukė į Vakarus su vyru Edmundu Arbu. 1948 m. pasiekė JAV – iš pradžių gyveno Mičigano valstijoje, o vėliau Kalifornijoje.

Susilaukė trijų vaikų – Vijolės Elenos, Arimanto Edmundo, kuris žuvo Meksikos pajūryje, ir Rasos Emilijos.

Parašė daugiau nei 20 knygų, iš kurių pati išskyrė premijuotus romanus „Trumpa diena” (1955), „Kelias į kairę” (1964), „Pirmieji svetur” (1984).

2000 m. Lietuvos rašytojų sąjungos išleistas romanas „Vargingos tėvynės vaikai” pelnė Lietuvos rašytojų draugijos premiją.

2006 metais rašytoja apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Alės Rūtos laidotuvių mišios vyks sausio 14-ąją lietuviškojoje Šv. Kazimiero parapijoje Los Andžele. Rašytoja bus palaidota šalia savo vyro Los Andželo Šv. Kryžiaus kapinėse, o dalis jos pelenų – Antakalnio kapinėse Vilniuje.