Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2012-01-10   "Anykšta" – apie kultūros paieškas vonioje
 
 

Laikraštis Anykščių krašto visuomenei "Anykšta" su rubrika "Iš pirmų lūpų" sausio 7-ąją paskelbė žurnalistės Daivos Goštautaitės publikaciją "Kultūros paieškos vonioje", kurioje įvairių sričių atstovų paprašė pasidalinti mintimis apie Anykščių kaip 2012-ųjų Lietuvos kultūros sostinės simbolius, jau pasklidusius viešosiose erdvėse. Siūlome susipažinti su šiomis nuomonėmis ir pratęsti mintis, kad diskusijos kultūros temomis šiemet taptų įprasta Anykščių krašto kultūrinės raiškos priemone.

Šie plakatai reklamuoja Anykščius kaip Lietuvos kultūros sostinę. "Anykštos" nuotrauka.

Anykščiai, kaip 2012 metų Lietuvos kultūros sostinė, jau reklamuojami plakatais, skrajutėmis, kalendoriukais. Miestą reprezentuoja savi – iš Anykščių kilę garsūs žmonės. Tiesa, pasak Anykščių rajono mero patarėjos Jurgitos Bugailiškienės, nors kultūros sostinės ambasadorių yra kur kas daugiau, apsinuoginę plakatams fotografuotis sutiko trys – plaukikas Giedrius Titenis, šokėjas Deividas Meškauskas bei verslininkė Ieva Juodelytė. Savo įžvalgomis ir mintimis apie kultūros sostinei skirtus plakatus bei ten atsispindinčią kultūrą su „Anykšta" dalinosi mokslininkai Antanas Tyla bei Tomas Baranauskas, menotyrininkė Dalia Tarandaitė, dailėtyrininkė bei reklamos specialistė Margarita Jankauskaitė, o pačius plakatus ir jų potekstę pristatė Jurgita Bugailiškienė.

Kultūrinės haliucinacijos vonioje

Margarita JANKAUSKAITĖ, dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė, Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė:

„Taip, reklama savotiška... Jei atvirai, aš nelabai supratau jos idėjos. Žmonės vonioje man labiau asocijuojasi su prausimusi, taigi „apsivalymu", o ne „atsivėrimu". Ir nelabai aišku, ką raginama „gaudyti"... Jei reklamoje vaizduojamas labai pasyvus vaizdas – mirkimas vonioje, tada nebent būtų kalbama apie vonioje iškilusias haliucinacijas...
 
Nuogas kūnas reklamose pats savaime nėra blogybė, svarbu, kokia į jo vaizdavimą yra sudedama prasmė (kurios šiuo atveju aš nesupratau, – pašnekovės past.). Anatomijos atlasuose kūnas turi vienas prasmes, klasikinėje dailėje – kitas, menininkių feminisčių kūryboje – dar kitokias, o seksistinį atspalvį įgyjančioje vizualikoje – dar kitas. Visad svarbu kontekstas.

Šių reklamų atveju man užkliūna ne tiek kūnas (nors, kaip minėjau, nesuprantu tokio jo vaizdavimo būtinybės ir prasmės – ką turėtų reikšti moteris, sėdinti vonioje su maudymosi kostiumėliu, ar vyras su plaukiko kepuraite?..), bet vertinant lyčių požiūriu, į akis krinta kitos detalės:

1. Vyrų daugiau nei moterų (tarkim, neužteko pinigų ketvirtam plakatui, – pašnekovės past.),

2. Moteris stereotipiškai siejama su uždara, klaustrofobiška erdve – šilas už jos nugaros yra kaip vonios užuolaida, suplokštinanti vaizdą, sukelianti uždaros, statiškos plokštumos įspūdį, tuo tarpu plakatuose su vyrais aiškiai akcentuota erdvė, judėjimas (upės tėkmė, bėgiai) – ryšys su „išoriniu" pasauliu, į kurį raginama „keliauti" bent jau mintimis – „nuvažiuoti", „nuplaukti"). Taigi, eilinį kartą reprodukuojamas stereotipas, kad moters vieta yra privačioje erdvėje, o vyrų – viešoje.

Vyrų vaizdiniai siejami su gyvūnais, kurie simbolizuoja jėgą, galią ir statusą (dogas, Šiaurės meška), tuo tarpu moteris – su stilizuotu medžiaginiu žaisliuku (kas tai per žvėrelis, sunku suprasti – pašnekovės past.), ji iš esmės yra infantilizuojama, prilyginama vaikui.

Taip pat akivaizdu, jog bendra reklaminė kampanija pašalina, paverčia nematomomis kitas visuomenės grupes – vyresnio amžiaus vyrus, moteris, vaikus, žmones su negalia. Žodžiu, stebėtojas, į kurį apeliuojama, yra vadinamasis normatyvinis subjektas – jaunas, įgalus, dominuojančią etninę grupę reprezentuojantis vyras, o visi kiti, išskyrus infantilizuotą moteriškę, kurios funkcija – sustiprinti vyro galios įspūdį, paliekami neregimybės nežinioje, arba, kitaip sakant, „už vonios borto".

Be komentarų

Antanas TYLA, habilituotas humanitarinių mokslų, istorijos daktaras, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas, Anykščių rajono Garbės pilietis:

„Nieko nesupratau, koks ryšys tarp vonios ir Anykščių – 2012 m. Lietuvos kultūros sostinės. Tiesiog neturiu ką komentuoti... Truputį nutuokiu apie Anykščių ir anykštėnų valstybinės laisvės savimonę, lietuvių kalbos, savo krašto kūrinių, gamtos grožio suvokimą ir vertinimą. Tai tokios dovanos, kurias kaip duona Anykščiai turėtų dalintis su visa Lietuva ir jos turėtų būti generuojamos reklaminiuose plakatuose. Bet tai tėra mano nuomonė ir nieko daugiau..."

Sąmoningas žaidimas kiču

Dalia TARANDAITĖ, menotyrininkė, 2011 m. už kultūrinę veiklą įvertinta Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premija:

„Plakatai yra labai drąsūs. Gal todėl, jog dabar vyrauja tokios tendencijos – patraukti dėmesį bet kokia kaina. Matyt, taip tikimasi intriguoti jaunimą, atkreipti dėmesį tų, kurie yra toliau nuo aukštosios kultūros. Gal todėl plakatuose sąmoningai žaidžiama buitiškumu ir kiču... Aš priklausau vyresnei kartai, be to, esu klasikinio meno gerbėja. Kaip meno kūriniai, manęs šie plakatai nežavi. Bet, jei suintriguos ir patrauks daugiau jaunimo, tebūna. Tai tik plakatai... Svarbu, kad renginiai būtų prasmingi ir orientuotųsi į kultūrą, o ne vien į žaidimus ir parėkavimus".

Užkliuvo interneto svetainė

Tomas BARANAUSKAS, Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto lektorius, Lietuvos istorijos instituto internetinio tinklalapio www.istorija.lt administratorius:

„Kultūra plačiąja prasme yra viskas, ką sukuria žmogus, tad, jei laikysimės šios sampratos, dėl bet kokių plakatų, kaip kultūros dalies, ginčytis nereikėtų. Plakatai yra ir tam tikras meno žanras, ir, suprantama, tokie yra ir šie konkretūs plakatai. Prasmingiau kalbėti apie vieno ar kito kultūros reiškinio išliekamąją vertę. Šiuo požiūriu ypatingos išliekamosios vertės neįžvelgiu. Tai tipiški reklaminiai plakatai, reklamuojantys ne visai išbaigtą ir gana klaidžią interneto svetainę www.manotinklas.lt. Kaip reklaminiai plakatai, jie nelabai vykę, iš jų neaišku, ką galima rasti toje svetainėje, kuo ji gali sudominti. Tiesa, vaizdai kiek neįprasti, jie gali atkreipti dėmesį, bet nesuintriguoja. Jie verčia ne tiek susidomėti, kiek pažiūrėjus gūžtelėti pečiais ir nueiti. Gal tai lemia ir pats svetainės turinys, kuris ne mažiau miglotas, nei ją reklamuojantys plakatai. Vis dėlto tenka pripažinti, jog anykštėnų sukurta svetainė, deja, neprilygsta tvarkingai, patogiai ir informatyviai praėjusių metų Lietuvos kultūros sostinės Šilutės svetainei www.silute500.lt".

Kultūra visame kame

Jurgita BUGAILIŠKIENĖ, Anykščių rajono mero patarėja, kultūros sostinės renginių kuratorė:

„Kultūros sostinės plakatai drąsūs ir novatoriški. Jie kainavo 3600 litų (kalendoriukai, plakatai, lankstinukai). Apžiūrinėdami kelis kūrybinės studijos „beLedo" pateiktus plakatų variantus, išrinkome būtent šiuos. Na, tam nebuvo sudaryta speciali komisija, tiesiog susirinko žmonės, atstovaujantys įvairias tikslines grupes. Sutinku, plakatai – drąsūs ir novatoriški, orientuoti į jaunus žmones. Plakatų idėja – skatinti žmones ieškoti kultūros ir jai „atsiverti" bet kokiose erdvėse. Plakatams sutikę fotografuotis žmonės puikiai žinomi – vieni gal labiau anykštėnams, kiti žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje".

 
 
    Atgal...