Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2012-11-23   Pro memoria. Sodžiaus šviesuolio atminimui
 
 

Lapkričiui perkopus į antrąją pusę, Svėdasų kapinėse šalia savo artimųjų amžinojo poilsio atgulė garbaus amžiaus sulaukęs Pauriškių kaimo gyventojas Antanas BALIŪNAS (1923-2012), palikęs gražių prisiminimų apie savo nueitą gyvenimo kelią.

Kai kas senolį vadino net ir "vaikščiojančia enciklopedija". Jis ištisus dešimtmečius domėjosi gimtojo krašto istorija ir savo atmintyje buvo išsaugojęs be galo daug vertingos informacijos. Susidomėjęs kraštotyra, jis užrašinėjo senų žmonių prisiminimus, kaimų istorijas, tad prireikus jis galėjo pasidalinti vertingomis žiniomis.

Visą gyvenimą A. Baliūnas kolekcionavo, kaupė knygas, fotografijas, archyvinius dokumentus, įvairias senienas – tai, ko kiti net nevertino, išmesdavo. Šio pauriškiečio dėka buvo sukauptas vertingas Svėdasų krašto istorijos rinkinys, kuriuo ne kartą pasinaudojo istorikai, muziejininkai, studentai, moksleiviai. A. Baliūno išsaugotų unikalių fotografijų kopijas galima pamatyti muziejuose, taip pat ir Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, senų fotografijų parodose, kraštotyros rinkiniuose.

A. Baliūno surinkta medžiaga apie partizanines kovas panaudota "Laisvės kovų archyve", kai kuriuos įdomesnius faktus iš svėdasiškių praeities, surinktus šio veiklaus kraštotyrininko, spausdino "Anykšta", "Utenis", "XXI amžius", "Ūkininko patarėjas", "Valstiečių laikraštis" bei kiti leidiniai. Be šio išmintingo šviesuolio konsultacijų, patarimų, paaiškinimų, jo surinktos vertingos informacijos niekuomet neišsiversdavo autoriai, rengdami knygas, informacinius leidinius, spaudos publikacijas apie Svėdasų kraštą. Į jį vis kreipdavosi studentai, moksleiviai, dalyvaujantys kraštotyros ekspedicijose, ruošdami kursinius, kontrolinius ar diplominius darbus, rengdami projektus, rašinius įvairiems konkursams.

Ne kartą ir man teko lankytis jaukioje sutuoktinių Antano ir Vlados Elenos Baliūnų sodyboje Pauriškiuose, kur daug kas primena žilą Svėdasų krašto senovę. Tai ir išsaugoti, rūpestingai prižiūrėti trobesiai, išstatyti po Pirmojo pasaulinio karo Antano tėvelio Mykolo, ir iš "visagalės" melioracijos sunaikintų, nuo žemės paviršiaus nušluotų sodžių išgelbėti, išsaugoti ateities kartoms seni rakandai, žemės ūkio padargai, namų apyvokos daiktai, ir sukaupta gausi senų, retų fotografijų, įvairiausių dokumentų, knygų kolekcija.

Ne kartą tų namų šeimininkas A. Baliūnas man tvirtino, kad be galo svarbu išsaugoti, įamžinti, išlaikyti, sukaupti kuo daugiau istorinės medžiagos apie gimtojo krašto praeitį ateities kartoms. Juk daug kas negrįžtamai nugrimzta į praeitį, pasidengia užmaršties dulkėmis, su išeinančiais Anapilin nueina ir vertingiausi prisiminimai, istoriniai faktai.

"Tiktai tas yra vertas dabarties ir ateities, kas vertina gimtojo krašto praeitį", – man vis menasi ir menasi šio Pauriškių šviesuolio, tikro sodžiaus "filosofo" ne kartą ištarti žodžiai...

Su didžiausia pagarba savo protėvių atminimui A. Baliūnas vieno tokio susitikimo metu Pauriškiuose rodė savo sodybą, vis pabrėždamas, pasididžiuodamas: "Čia aš gimiau, užaugau, šičia ir gilios senatvės sulaukiau". Dabar su liūdesiu tenka dar pridurti, kad sulaukęs gilios senatvės, pasitiko čia ir savo gyvenimo saulėlydį...

Ten, kur visai paplentėje stūkso jauki Baliūnų sodyba, stovėjusi dar Antano senelių statyta troba. Per Pirmąjį pasaulinį karą užvirus mūšiui tarp carinės Rusijos karių ir vokiečių, visos Pauriškių kaimo trobos buvo sudegintos. Ir Baliūnų kieme tuomet teliko tiktai apanglėjęs medis ir apdegęs kryžius, pastatytas 1863 metais panaikintos baudžiavos proga.

Valstybė nukentėjusiems nuo karo skyrė medienos, ir pauriškiečiai padegėliai vėl pradėjo statytis trobas. Po 1918-ųjų metų trobesius pasistatė ir Antano tėvas Mykolas. Beveik visa sodyba tokia pat išliko iki šių dienų. Tiktai kolūkmečiu buvo nugriautas klojimas, o Baliūnams priklausiusi žemė liko iškasinėta, išknaisiota, nes netoliese įsikūrusiai Vikonių plytinei ten buvo kasamas molis.

Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, toji žemė buvo sugrąžinta, nes plytinė užbaigė savo gyvavimo dienas. Bet kas iš to? Antanas Baliūnas vis išgyvendavo, kad iškasinėtuose molio karjeruose telkšo vanduo, tokioje žemėje niekas neauga, jokia technika negalima įvažiuoti...

Pagarbiai ir pasididžiuodamas sodybos šeimininkas visiems rodydavo senutėlį kryžių, likusį sodyboje dar nuo Pirmojo pasaulinio karo. Pats jį restauravo ir rūpestingai prižiūrėjo. Kaip bebūtų keista, bet tebežaliuoja ir tas apdegęs, kulkų suvarpytas medis, iškentęs net dviejų pasaulinių karų baisumus. Gal todėl, kad jį prižiūrėjo, globojo, puoselėjo darbštaus žmogaus, Tėviškės mylėtojo rankos...

O į kitą savo sodybos medį, visai pakelėje, jis įkėlė savo rankomis sumeistrautą dailią koplytėlę. Kad, eidami pro šalį, žmonės Dievulį pagarbintų, kad Aukščiausiasis Pauriškių kaimą sergėtų ir globotų...

A. Baliūnas turėjo nagingas rankas, tad sumeistravo ne vieną kryžių, kurie vėliau papuošė Svėdasų krašto ar kitų parapijų gyventojų sodybas, senas kaimų kapinaites. Antanas įamžino ir  vyriausiojo savo brolio Juozo, partizanavusio gimtajame krašte ir žuvusio 1945 metais, atminimą. Jo žūties vietoje netoli Jaros upės A. Baliūnas pastatė paminklinį akmenį. Tą vietą, kaip ir kapą Svėdasų kapinėse, brolis visuomet rūpestingai prižiūrėjo...

Nors A. Baliūnas ir pritarė partizaniniam judėjimui, visokeriopai rėmė kovotojus už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, bet pats nepartizanavo. Likimas taip lėmė, kad jam teko užsivilkti raudonarmiečio milinę ir dalyvauti Antrajame pasauliniame kare. Laimė, nereikėjo kariauti, nes besiruošiant galimoms atakoms, besimokant, kaip elgtis su ginklais, pasibaigė ir karas. Užtat ir sugrįžo sveikas ir gyvas gimtinėn, netapo beprasmiško karo auka.

Kai iš kariuomenės sugrįžo namo, čia jau steigėsi kolūkiai. Išsilavinusiam, apsiskaičiusiam, gabiam jaunuoliui tuoj buvo pasiūlytas darbas ūkyje. Kol tasai dar sprendė, ką daryti, kaip pasielgti, kol dar norėjo po kariuomenės truputį pailsėti, pasikeitė kolūkio valdžia – vietinį pirmininką pakeitė toks buvęs stribas Kolpakovas. O jis kategoriškai pareiškė, kad Antano į kolūkį niekas nepriims. Esą, "bandito" broliui – ne vieta kolūkyje.

Todėl A. Baliūnas ir įsidarbino draudimo agentu, sąžiningai išdirbo šioje sistemoje ne vieną dešimtmetį. Ir paskui nė kiek nesigailėjo, kad nebuvo priimtas į kolūkį.

Dirbdamas draudimo agentu, jis kasdien vaikštinėdavo po kaimus, ėjo nuo sodybos prie sodybos, bendravo su sodiečiais. Prieš kraštotyra susidomėjusio jaunuolio akis atsivėrė tikri liaudies išminties lobiai, papročiai, žmonių likimai. Jis pradėjo užrašinėti senų žmonių pasakojimus, vietovardžius, papročius, domėjosi vienos ar kitos vietovės istorija. Taip ir prasidėjo jo kraštotyros veikla.

Kai kur surasdavo senų, nelabai reikalingų nuotraukų, spaudos leidinių, knygų. Nieko neišmesdavo, viską nešdavosi namo. O tada, kai po galingų buldozerių vikšrais gulė iš melioruojamų laukų iškeldinamų vienkiemių sienojai, visokie sendaikčiai, juos Antanas irgi stengėsi išsaugoti. Nepatingėdavo jis pavartyti dulkėmis užklotas bažnyčių archyvų knygas. Taip po kruopelytę, po smulkmenėlę patriotiškai nusiteikęs Antanas Baliūnas sugebėjo surinkti tai, ką vėliau buvo galima pavadinti istorinėmis relikvijomis, muziejinėmis vertybėmis...

A. Baliūnas vis dalyvaudavo Svėdasų krašte vykstančiuose renginiuose. Ypač jam patiko Svėdasų miestelio jubiliejų minėjimai, lietuvių literatūros klasiko, visuomenės veikėjo kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto atminimui skirti renginiai, Laisvos ir Nepriklausomos Lietuvos valstybinių švenčių minėjimai. Kol leido sveikata, lankydavosi Kunigiškių kaime veikiančiame Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejuje, dovanojo muziejui senų Vaižganto knygų, Svėdasų praeitį menančių fotografijų. Be galo didžiavosi, kai Svėdasuose iškilo įspūdingas paminklas kovotojų už Lietuvos Laisvę atminimui. Iškilmių metu tą vasaros dieną po Šv. Petro ir Pauliaus atlaidų, jis džiaugėsi, kad taip gražiai buvo pagerbtas ir įamžintas jo brolio Juozo bei kitų partizanų atminimas.

Daugelį dešimtmečių svėdasiškiai šį šviesuolį galėdavo sutikti Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje, kur jis giedojo chore. Tiktai prieš keletą metų, kai jau ėmė šlubuoti jo sveikata, po vienų Šv. Mišių parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas, vargonininkas Stanislovas Šeškevičius ir choristai pagarbiai su A. Baliūnu atsisveikino. Tuomet padėkoję už uolų dalyvavimą bažnyčios chore, visi sugiedojo jam "Ilgiausių metų", linkėdami stiprybės, sveikatos, ilgų ir laimingų gyvenimo metų.

Dar taip neseniai žilagalvį, labai šnekų, lengvai bendraujantį, įvairiomis temomis besidomintį senolį, pasiramsčiuojantį lazdele, visi svėdasiškiai buvo įpratę dažnai vis kur nors susitikti: bažnyčioje, parduotuvėje, ambulatorijoje, autobusų stotelėje.

Deja, daugiau tokių susitikimų nebebus, Antanas Baliūnas nuo šiol liks tiktai mūsų prisiminimuose...

Vytautas Bagdonas,
Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejaus vedėjas

 
 
    Atgal...