Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2015-02-28   VILNIUS: balsas, ateinantis iš tylos
 
 

Dėkoju už balsą,  ateinantį iš tylos. Tylos, esančios ten, giliai, viduje.  Sieloje.  Ir kol jis kyla, kol teka,  kaip kraujas, per gylį, per širdį, jis susirenka viską... Balsas, dainuojantis savo sielos kelionę. Jis spindi, krinta ir verkia, balsas kenčia ir šnabžda, ir vėl pakyla – į   kovą, į džiaugsmą, į pergales. Ir sugrįžta į save. Į pradžią. Kad pasimelstų. Kad padėkotų tam, viduje esančiam, tai pradžiai – už tai, kad, štai, ir atėjo laikas balsui skambėti Valdovų rūmuose, ir kad to visai ne per daug, ir kad karališka gobelenų  precizika, šviestuvų šiltas virpėjimas ir šimtmečiais alsuojančios sienos pagarbiai klausėsi to balso. Jis taip ten tiko!.. Balsas, ateinantis iš amžinosios sielos tylos…

Iš Skiemonių krašto kilusi R. Juzukonytė jubiliejiniame koncerte.

Tai – apie  operos solistės Rasos Juzukonytės, soprano, jubiliejinį koncertą „Pabūkime kartu“, skirtą kūrybinės veiklos 30-mečiui paminėti.

Kartu su R. Juzukonyte koncertavo ir jos ugdomi giminaičiai, anykštėnės Rimos Lesnikauskienės anūkai Miglė ir Marius Sakavičiai.

R. Juzukonytė su dukra ir anūke.

„...Tai gražiai mane augino laukas, pieva, kelias, upė... Tai gražiai iš jų išaugo vienas žodis – Lietuva!“ – nuskambėjo koncerto paskutinis posmas, ir pilnutėlė Lietuvos valdovų rūmų Didžioji salė atsistojo. Žiūrovai plojo, dėkodami už muziką, kuri laimina gėriui ir išminčiai.

Jubiliejiniame koncerte tarp kitų artimųjų dalyvavo ir R. Juzukonytės mama, ir jos sesuo.

O vakaro jubiliatė, švelniai globdama glėbyje netelpančias gėles, pagarbiai lenkėsi ir tuo savo spindinčiu balsu ištarė: „Dėkoju Lietuvai, kad čia esu, čia gyvenu... Kad čia gera būti, dainuoti ir atiduoti jums visiems Aukščiausiojo man suteiktas dovanas. Esu labai laiminga, kad visada turėjau galimybę eiti paskui savo pašaukimą... Ir atsiprašau savo mergaičių, kad ne visada užteko jums laiko“, – pasisuko į dukteris ir nusilenkė. Ir nutekėjo ašara balsu...

Solistė po koncerto su artimaisiais.

...Koncertas truko valandą. Balsas pasakojo savo gyvenimą. Visą. Nes per trisdešimt karjeros metų dainuotos operų partijos – tarsi generalinė gyvenimo repeticija. Ir buvo jame visko. Ir ji, Rasa Juzukonytė – tokia skirtinga!.. Nes buvo ir karaliene, ir verge. Čia aistringa, stipri, čia kenčianti ir švelni, čia žėrinti, čia, žiūrėk, jau klūpanti nuolankume. Nes spektakliai baigiasi, ir užgęsta šviesos, ir nusileidžia uždanga, o gyvenimo vaidmenis turi išgyventi ir nulipusi nuo scenos.

...Buvo ji laisvės trokštanti, išdidi Safi „Čigonų barone“ (J. Strauss), nes tuomet buvo jaunystė, ir ji buvo labai graži... Buvo ir Lizos vaidmuo P. Čaikovskio „Pikų damoje“, o gyvenimas tuo tarpu nuolat pynė pagundomis klotą taką gražiai moteriai. Reikėjo turėti daug vidinės švaros, kad atsispirtum  lengvu kortos mostelėjimu atneštai laimei ir spalvotiems pažadams.

...Buvo balsas ir Fraskita, ir nesuvaldoma Karmen (G. Bizet „Karmen“), kur mirtis ir tikėjimas meile – ant tos pačios svarstyklių lėkštės. Šniokštė tada aistra žemuoju sopranu Donos Anos balse „Don Žuane“ (W. A. Mozart), nes moteris juk – nuodėmės instrumentas. Ak, kiek nuodėmingai daug jų Rasoje, tų moteriškai žavių aistrų! Nes ji ne tik graži ir panaši į egiptietę. Ji piešia ant šilko ir ant ryžių popieriaus. Artėjant kokioms nors šventėms, beveik viską, ką nupiešė, išdovanoja. Ji augina gėles. Ji žemę paverčia japonišku žydinčiu sodu su tekančiu vandeniu ir rečiausiais augalais. O kaip skaniai ji gamina valgį!

...Paskui balsas buvo Leonora (G. Verdi „Trubadūras“) – moteris, kurioje tik balta ir juoda, moteris, savo mirtim nutrynusi ribą tarp tyrumu plazdančios vienuolės širdies ir pragariškos aistros. Ta riba tokia plonytė... Ar ji apskritai yra? Rasos Juzukonytės Leonorai – ne. O Rasos gyvenime pasirinkimo riba buvo dar plonesnė. Pirmoji santuoka iširo po daugybės bandymų pradėti dar ir dar kartą iš naujo. Dvi mergaitės augs be tėvo. Skyrybos visada sudaužo tikėjimą ir meile, ir savim, kuriam laikui palikdamos moteriai tik tą pusę už ribos, kuri juoda...

...Gal todėl tada buvo G. Puccini „Sesuo Andželika“. Andželika, kaina, kurią už mūsų nuodėmes moka mūsų vaikai. Ir meldė balsas atleisti už savo sielą, už tą elgetėlę, nuolat prašančią ir prašančią! Bet gi prašančią tiek nedaug, taip žmogiškai, taip moteriškai – tik meilės, meilės, kuri saulę priverčia šviesti ir žemę pavasariu apipila. Ir išprašys balsas, ir gims meilės vaisius, sūnus... Ir jis savo mirtim sumokės už nesuvaldytą mamos aitros atodūsį. Andželika išgers nuodų taurę, kad susitiktų sūnų rojuj ir atleidimo paprašytų. Balsas mels ir raudos, klaupsis ir kils vėl ir vėl ta plonyte vilties gija – jau čia, šitoj realybėj, šitam gyvenime, kai susirgs jauniausia Rasos dukra Justina... Justina pasveiko, nes balsas meldėsi taip, tarsi tai būtų viso pasaulio motinų širdžių malda. Ir grįžo siela į tą pusę už ribos, kuri balta.

...Tik labai turtingai asmenybei gyvenimas dovanoja galimybę išgyventi Aidą. Tai Aidoje (G. Verdi, „Aida“) – visa Rasos Juzukonytės sielos kelionė. Viskuo ji buvo, viską praėjo. Ji buvo vergė – meilės, aistrų, kančios, bet ten, giliai, viduj, sieloje, visada ji – garbingoji karaliaus duktė. Aida Rasoje – valstybės dalis, toji moteriškoji. Aida – tai moters epas apie laisvę, religiją, prievartą, kovą ir pergalės kainą. Aida – tai Rasos Juzukonytės amžinosios sielos likimas. Joje viskas, kas buvo, ko neprisimeni, ko nežinai, dėl ko džiaugiesi šiandien, dėl ko gal verksi rytoj, viskas...

Sielos balsas dainavo gyvenimą. Dabartį. Apie tai, kaip antrą kartą pastatyto gyvenimo namai sudegė iki pamatų. Anot ekspertų, „gaisras kilo nuo kamino“... Sudegė absoliučiai viskas – natos, koncertiniai drabužiai, vaikystės nuotraukos... Ir katytė. „Reikia išgedėti, nes brangūs dalykai buvo, – sako Rasa Juzukonytė, – bet aš juk nieko nepraradau, nereikia prisirišti prie daiktų. Aš viską turiu, nes viskas yra žmoguje. Turiu Žmogų, artimuosius. Ir reikia džiaugtis, kad šiandien šviečia saulė ir gali vaikščioti savomis kojomis...“

...Todėl šiandien balsas dainavo Tatjaną P. Čaikovskio operoj „Eugenijus Oneginas“. Rasa Juzukonytė, sopranas, buvo meilė. Visa apimanti, visa nugalinti, visa ko prasmė ir kelionės tikslas. Šiandien siela pasiekė savo tikslą – tuo keliu iš tylos, per amžių sielvartus, per nuodėmę, per netektis – į visa atperkančią  Meilę...

...Jos Vyras stovėjo salės gale. Ir laikė Ją pakėlęs ant savo širdies ir delnų sosto. O visi Valdovų rūmai plojo Dievo kūriniui, šventai vykdančiam jo priesaką – mylėti. Svečiai dainavo „Ilgiausių metų!..“, o Rasa Juzukonytė glaudė prie savęs anūkėlę, akimis vis paglostydama Tą, Aidos likimu atpirktąjį...

R. Juzukonytė ir Simas Ramutis Petrikis.

„Pabūkime kartu“ – kvietė koncerto pavadinimas. Pabūkime dar truputį kartu su visais žiūrovais, svečiais, pažįstamais ir nepažįstamais, kurie atėjo čia, sukviesti Rasos Juzukonytės gebėjimo apgaubti visus savo plačios širdies prisilietimu. Ir kaip dosniai, kaip skirtingai ji prie kiekvieno prisiliečia! Ką kartu grybauti nusiveža, kam savo daiktus išdovanoja, ką vaikų namuose vietoj mamos priglaudžia, kam kelius kūrybai atveria, kažkam obuoliuką kino teatre prieš filmą paduoda... Taip paprastai, tyliai, be žodžių.

Vilniaus mero Artūro Zuoko sveikinimai.

Lenkiuosi tau, Viešpatie, esančiam balse, kuris ateina iš amžiuose glūdinčios tavosios tylos. Kaip? Tą žino tik ji, Rasa Juzukonytė, sopranas.

Eugenija KOSTINIENĖ

Vilniaus anykštėnų sambūrio archyvo nuotraukos

 
 
    Atgal...