Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2015-09-01   KAUNAS: anykštėnai keliavo po protėvių aisčių žemes Lenkijoje
 
 

Paskutinį rugpjūčio savaitgalį Kauno anykštėnų draugija surengė įdomią kelionę po mūsų protėvių aisčių žemes Šiaurės Lenkijoje.

Kauno anykštėnai Seinuose, prie Lietuvių namų.

Pasak profesorės Onos Voverienės, ekskursijos spiritus movens buvo istorijos mokytoja Irena Eigelienė, puiki šio krašto žinovė.

Kelionėje įsitikinome, kad istorija – nuostabus mokslas, prikeliantis mirusiuosius gyvenimui, juos įkvepiantis kalbėti, pasakoti, tartis, ieškoti paralelių tarp praeities ir dabarties, kartu tiesti kelius į ateitį. Tik istoriją reikia mokėti prakalbinti. Ši įnoringa dama nuoširdžiai ir atvirai nori kalbėti tik su ją mylinčiais, ją pažįstančiais žmonėmis, siekiančiais savo žinias panaudoti dorai ir sąžiningai savo Tėvynės ateičiai.

Irena Eigelienė puikiai atrado kalbą su Lietuvos istorija, ir ji atsivėrė kaip gražiausia romantinė legenda, išaukštinanti mūsų protėvių didybę ir jų dvasios tvirtumą, skatinanti ir vedanti į tos dvasinės didybės atkūrimą.

Ši kelionė buvo istorijos pamoka ir dvasinė atgaiva, skatinanti, kad ir kas beatsitiktų čia ir dabar, visada išlikti savimi, ištikimu savo Tautos ir savo Valstybės idealams, nes Tėvynė visų žmoniškųjų vertybių sistemoje yra pati aukščiausia. Tik gindami ir kurdami ją, remdamiesi jos idealais, mokydamiesi iš jos istorijos ir kultūros, mes esame stiprūs, nepalaužiami savo dvasia ir nenugalimi, nors kartais ir pralaimėję mūšį...

Pirmoji ekskursijos stotelė buvo Beržininkai. Tai sutvarkytos ir prižiūrimos kapinės, kur palaidoti 1918–1920 metais už Lietuvos Nepriklausomybę kovoje su lenkais žuvę Lietuvos kariai.

Beržininkų kapinėse – už Lietuvos nepriklausomybę žuvusių karių memorialas.

Gyvus pasakojimus išgirdome bei generolo Kazimiero Ladigos gyvenimo faktus prisiminė jo vaikaitis profesorius Tomas Ladiga ir Irena Eigelienė. Lietuvos himnu, giesmėmis ir malda aplankėme ir pagerbėme kovojusius didvyrius, padėjome lietuviškų gėlių vainiką, Trispalvę, uždegėme žvakutes...

Kauno anykštėnai Beržininkų kapinėse. Centre - kelionės gidė Irena Eigelienė.

Antroji istorijos pamoka buvo Seinuose, lietuviškoje žemėje, klastingai kaimynų lenkų užgrobtoje ir atplėštoje nuo Lietuvos 1918–1919 metais. Čia nuo 1818 iki 1919 metų buvo Seinų ir Užnemunės vyskupijos centras; čia 1897–1902 m. vyskupavo didysis „Anykščių šilelio“ autorius vyskupas Antanas Baranauskas; dabar Seinuose liko tik puiki skulptoriaus Gedimino Jokūbonio sukurta vyskupo A. Baranausko skulptūra, vieniša našlaitė, kaip istorijos priekaištas nusilpusioms lietuvių buvusių didvyrių kartoms, per ginčus, rietenas, susmulkėjimą ir raudonliges nesugebėjusioms apginti savo gimtųjų žemių nuo plėšraus ir agresyvaus kaimyno. Per lietuvių-lenkų karus dešimt kartų Seinai ėjo iš rankų į rankas. Lenkai buvo stipresni, geriau ginkluoti.

Liko šiame krašte ir lietuvaitės Rožės Pliaterytės-Strutinskos funduota ir 1703 metais pradėta statyti Seinų bažnyčia, joje dabar ir vyskupo Antano Baranausko palaidojimo kripta. Čia ir lietuvių šviesuolių Vinco Kudirkos, kun. Nikodemo Švogžlio-Milžino, Antano Tatarės, Vinco Mykolaičio-Putino, Jono Butelaičio, Jono Totoraičio, Petro Kriaučiūno, Maironio ir kitų įmintos pėdos, jiems lankantis, dėstant arba studijuojant Seinų kunigų seminarijoje (1826–1919), čia veikė lietuviška „Žiburio“ gimnazija, buvo leidžiami periodiniai kultūros leidiniai „Šaltinis“ (1906–1914); „Vadovas“ (1914–1919). Dabar Seinuose nedaug beliko lietuvių...

Kauno anykštėnai prie Antano Baranausko paminklo Seinuose.

Trečioji ekskursijos stotelė – Vygriai, antrieji lietuviški Trakai.

Vygrių bažnyčios ir vienuolyno kompleksas.

Šioje vietovėje buvo įsikūrę vienuoliai kamalduliai, 1326 m. iš Romos atsiųsti į Vygrius kovai su reformacijos plitimu. Jie čia įkūrė kamaldulių vienuolyną, vienuoliai dirbo žemės ūkio darbus, gražino savo gyvenamąją vietovę, švietė kaimus. Aplink Vygrius esantys kaimai šimtmečius nemokėjo lenkiškai kalbėti – kalbėjo tik lietuviškai. XVIII amžiuje Vygriai tapo stambiu lietuvių kultūros centru, čia 1798 m. net Vygrių vyskupija įsikūrė ir gyvavo iki pat 1818 metų, kol persikėlė į Seinus. Paskutinysis vienuolyno vienuolis kamaldulis Vinikaitis (g. 1927 m.), karštas Lietuvos patriotas, mirė 1994 metais. Dabar Vygriuose – turistinė bazė ir nuostabiai graži, auksu tviskanti bažnyčia, kurioje tebesaugomi lietuvio dailininko Pranciškaus  Smuglevičiaus tapyti paveikslai.

Kauno anykštėnai Vygrių bažnyčioje.

Pagal Lietuvos-Rusijos 1920 m. liepos 12 d. sutartį Vygriai atiteko Lietuvai, lygiai taip pat, kaip ir Suvalkai. 1920 m. rugpjūčio 30–31 dienomis jų, kaip ir Suvalkų, netekome per Lietuvos-Lenkijos karą. Nors Lietuvos kariuomenė juos narsiai gynė, tačiau jėgos buvo nelygios. Suvalkai iki tol buvo lietuviškas miestas. Jų mokyklose mokėsi mūsų šviesuoliai Vincas Pietaris, Tomas Žilinskas, Adomas Lastas-Lastauskas. 1920 m. spalio 7 d. buvo pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos sutartis dėl Suvalkų, nustačiusi abiejų valstybių demarkacijos liniją. Pagal ją du trečdaliai Suvalkų apskrities atiteko Lenkijai. 1920 m. spalio 9 d. Josifas Pilsudskis įjojo į Vilnių, o su juo kartu ir 80 000 generolo Liucijono Želigovskio vadovaujamos kariuomenės. Visoje Lietuvoje buvo iškabintos Trispalvės su juodais kaspinais...

Kai Lietuvos vyriausybė priėmė lenkų ultimatumą, visai spaudai buvo uždrausta užsiminti „žodžiu ar daina“. Tik drąsesni mokytojai suklupdę klasėje pirmokėlius, tada tepasakė „Pasimelskime už Vilnių paskutinį kartą... Visos pasaulio tautos turi savo valstybės širdį, tik Lietuva dabar jau jos neturės“.

Ketvirtoji istorijos pamoka – Šventoji Liepa, aisčių kultūros ir katalikybės sandūra. Žalia kaip smaragdas, tarp miškų ir protarpiais pievų, primenančių lietuvišką kraštovaizdį, ji užburia savo paprastumu. Tai – buvusi prūsų žemė. Kas žino, gal čia ir Herkus Mantas rinko sukilėlius prieš kryžiuočius ir vedė juos į garbingą mūšį už Tėvynę. Šventojoje Liepoje – garbinga Švč. Mergelės Marijos šventovė, kuri jau nuo viduramžių traukia maldininkus ne tik iš Lenkijos ir Lietuvos, bet ir iš visos Europos.

Šventos Liepos bažnyčia ir vienuolynas.

Tai labai vertingas kompleksas, priskiriamas prie puikiausių vėlyvojo baroko šedevrų. Architektūros ansamblį sudaro bažnyčia, galerija ir vienuolynas; beveik nepakitusi išliko turtinga auksu tviskanti sienų tapyba ir puošyba, akmeninės ir medinės skulptūros, auksakalių, stalių ir raižytojų dirbiniai, taip pat unikalūs kalvystės ir šaltkalvystės kūriniai.

Šventoji Liepa – senosios lietuvių deivės Laimos buveinė. Lietuvoje jos sostapilis – Rambynas. Manoma, kad bažnyčia pastatyta XIV a. pirmoje pusėje, apie 1300 m., kai šiuose kraštuose buvo įvesta krikščionybė. Jos vidaus prabanga, judančių mechaninių skulptūrėlių, grojančių įvairiais muzikos instrumentais ant puošnių auksu tviskančių vargonų, skambant J. S. Bacho, F. Šopeno muzikai, bei M. K. Oginskio ilgesingam polonezui, gausa stebina ir žavi, net nelygintina su kuo nors. Ji unikali. Švč. Mergelės Marijos paveikslą šiai bažnyčiai padovanojo Vilniaus miesto jėzuitai.

Įspūdingieji Šventos Liepos bažnyčios vargonai.

Istorijos pamokos, kaip ir pati kelionė baigėsi. Bet jos paliko neišdildomą įspūdį ir norą dar geriau pažinti šitą kraštą, atrandant lietuvių pėdsakų. Taip gyvu žodžiu, vaizdu ir įspūdžiu galima prisiliesti prie istorijos ir ją prakalbinti. Vadovo žodis, jo patriotizmas ir meilė savo krašto istorijai, ko gero, kiekvienoje ekskursijoje yra svarbiausias veiksnys.

Todėl mums labai pasisekė, kad istorijos pamokoms vadovavo 1863 metų sukilimo dalyvio anūkė kraštietė mokytoja Irena Semaškaitė-Eigelienė. Esame dėkingi Virgilijai Randienei už tai, kad rūpinosi kelionės organizavimu, bei visiems keliavusiems už puikią nuotaiką ir geras emocijas.

Romas PAČINSKAS

 
 
    Atgal...