Dienraščio „Lietuvos žinios“ 2016-ųjų sausio 8 d. numeryje „Istorijos“ skiltyje žurnalistas Aras LUKŠAS išsamiai pasakoja iš Anykščių krašto kilusio Vasario 16-osios Akto signataro Stepono KAIRIO gyvenimo istoriją.

Prieš 137 metus, 1879-ųjų sausio 3 dieną, gimė Vasario 16-osios akto signataras, vienas iš lietuviškos socialdemokratijos kūrėjų Steponas Kairys. Remdamiesi signataro ir jo amžininkų prisiminimais, peržvelkime ryškesnius jo gyvenimo epizodus.

Turbūt mažai kas žino, kad tikroji mūsų pasakojimo herojaus pavardė turėjo būti visai ne Kairys, o Tumasonis. Dėl Kairio pavardės kaltas kairiarankis Stepono senelis Jurgis, kurį kaime visi vadino Kairiu. Ilgainiui ši pavardė tiek prilipo, kad Jurgio sūnaus ir Stepono tėvo Vincento dokumentuose buvo įrašytos abi pravardės. O krikštijant Steponą kaimo klebonas Tumasonio pavardę visai pamiršo ir užrašė jį Steponu Kairiu.

Augo Steponas pasiturinčioje šeimoje – 60 hektarų žemės ir miško valdę jo tėvai buvo laikomi turtingiausiais Užunvėžių kaimo (tuomet – Kurklių valsčiaus Ukmergės apskrityje) ūkininkais. Taigi, dėl vaiko ateities tėvai galėjo sau per daug nesukti galvos – jei tik bus gabus, Stepukas neliks žemės arti, galės baigti mokslus ir tapti kuo panorėjęs, bet geriausia, kad rinktųsi kunigystę.

Tiesa, šios savo svajonės Vincentas ir Uršulė Kairiai sūnui anksti neatskleidė – tegu vaikas pirma baigia bent kelias gimnazijos klases. Pasimokęs pas kaimo daraktorių ir metus palavintas rusiškoje Kurklių valsčiaus mokykloje Steponas buvo išsiųstas mokytis turbūt toliausiai, kur buvo galima įsivaizduoti. Niekada toliau negu Kurklių miestelyje nebuvusiam dešimtmečiui tai buvo neįtikėtina kelionė – kelios dešimtys kilometrų vežimu iki Jonavos, toliau – traukiniu į Liepoją, o jau iš ten – bangų mėtomu mažučiu garlaiviuku į Palangą. Kodėl Kairiai savo sūnui parinko būtent Palangos progimnaziją, nuspėti nesunku – ši mokykla tada vadinta kunigų kalve, nes dauguma jos moksleivių vėliau stodavo į Kauno kunigų seminariją.

Maištingasis gimnazistas

Progimnazijoje Steponas sutiko daug jaunuolių, kuriems vėliau buvo lemta tapti žymiais nepriklausomos Lietuvos veikėjais. Čia mokėsi būsimasis generolas Vladas Nagius-Nagevičius, būsimasis Vasario 16-osios akto signataras Jurgis Šaulys, būsimasis krašto apsaugos ministras Petras Šniukšta ir net būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Su pastaruoju S. Kairys patyrė ir vieną nuotykį, galėjusį baigtis labai liūdnai. Vieną dieną Steponas, A. Smetona ir dar keli moksleiviai sumanė iš Palangos nelegaliai nukakti į vos už kelių kilometrų esančią Prūsiją. Pasiėmę žvejų laivelį, vaikinai jau beveik pasiekė pasienyje esančią Nemirsetą, tačiau, sutikę ten progimnazijos mokytojus, buvo priversti pasukti atgal į jūrą ir grįžti į Palangą. O jų ant kranto jau laukė pasienio policininkai. Už nelegalų sienos kirtimą keliauninkams grėsė rimti nemalonumai, tačiau viskas baigėsi išgąsčiu ir 24 valandomis karcerio. Šio nuotykio gal ir nebūtų verta prisiminti, jei nežinotume, kad po kelių dešimtmečių S. Kairys tokia pat žvejų valtele leisis į daug pavojingesnę kelionę – 1944-ųjų pavasarį, gelbėdamasis nuo gestapininkų persekiojimo, jis pamėgins pasiekti Švediją.

Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas grįžkime į 1894-uosius, kai Steponas su pagyrimu baigė progimnaziją ir mėgino tęsti mokslus Liepojoje, tačiau neradęs ten laisvos vietos turėjo rinktis gimnaziją Šiauliuose. Kitaip nei Palangoje, tarp tenykščių moksleivių vyravo labai jau pasaulietiška dvasia – tik nedaugelis iš ten besimokančiųjų galvojo apie kunigo kelią, kiti svajojo apie Maskvos, Peterburgo ar kitų didžiųjų Rusijos miestų universitetus. Neviliojo dvasininko kelias ir S. Kairio, tad grįždamas namo paskutinių vasaros atostogų jis jau žinojo, kad bus priverstas sudaužyti seną tėvų svajonę matyti savo sūnų kunigu.

Pokalbis namuose buvo slogus ir sunkus, būta ir tėvo pykčio, ir motinos ašarų. Rudenį baigti mokslų Steponas išvažiavo sunkia širdimi, vis dar slegiamas abejonių, tačiau paskutiniai metai gimnazijoje paskatino apsispręsti galutinai. Viskas prasidėjo nuo to, kad 1897 metų rugsėjo 1-ąją stačiatikių šventikui gimnazijos salėje pradėjus pamaldas atsistojo ir išėjo grupė lietuvių katalikų, tarp kurių buvo ir S. Kairys. Už tai Steponas su grupe bendramokslių buvo išmestas iš gimnazijos, tačiau, Vilniaus mokslo apygardai šio mokyklos vadovybės sprendimo nepatvirtinus, vėl grąžintas.
Po „maišto“ daugelis gimnazistų susitarė kalbėti tarpusavyje tik lietuviškai. Kažkaip savaime susiorganizavo ir uždraustus lietuviškus raštus skaitanti kuopelė, kurios vienas kūrėjų irgi buvo S. Kairys. „Po „bunto“ gimnazijoje aš, kaip ir kiti mano draugai, išėjome viešumon; turėjome išeiti viešumon, nes ir mes priaugome lietuviškos mobilizacijos metą ir turėjome stoti kovon su visais galimais priešais“, – po daugelio dešimtmečių prisimins pats signataras.

Tuo pat metu formavosi ne tik tautinis S. Kairio apsisprendimas, bet ir jo politinės pažiūros. Tam didelę įtaką turėjo ir Vilniuje surengta moksleivių konferencija, kurios dalyviai aiškiai krypo socialdemokratine linkme, ir susitikimas su Peterburgo technologijos universiteto studentu Vladu Sirutavičiumi. Šis supažindino mokslus baigiantį gimnazistą su neseniai įsikūrusios Lietuvių socialdemokratų partijos (LSDP) programiniais dokumentais. Kadangi LSDP pirmoji iš besikuriančių partijų paskelbė, kad jos vienintelis ir svarbiausias tikslas – sukurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę, nes tik taip bus galima užtikrinti gerovę ir socialinį teisingumą, S. Kairio politinės preferencijos atrodo visiškai suprantamos.

Revoliucijos verpetuose

To paties V. Sirutavičiaus paakintas, S. Kairys 1898 metais įstojo į Peterburgo technologijos institutą, kur iš karto įsitraukė į lietuvių studentų kuopelę, pavadintą „Ratelio“ vardu. „Prisimenu mano pirmąjį studentų susiėjimą Petrapilyje, kur aiškinai, kad ateis laikas, kad Rusija turės virsti tautų federacija, kur lietuviai bus lygiateisiai, ir kad tas, žinoma, galutinai bus sprendžiama Lietuvos Seimo Vilniuje“, – taip kelių dešimtmečių senumo įvykius 1949-aisiais S. Kairiui rašytame laiške prisimins jo bendramokslis inžinierius Jurgis Čiurlys. „Ratelio“ nariai dalyvavo ir 1899 metais vykusiose studentų demonstracijose. „Protestavome prieš brutalų žiaurumą, prie kazoko nagaikos simbolizuojamą režimą, arklio kanopomis trypusį žmogų su mongolišku pasigardžiavimu“, – vėliau prisimins S. Kairys. Į protestus caro valdžia atsakė dar žiauresnėmis represijomis. Tų pačių metų pavasarį S. Kairys drauge su daugybe kitų studentų aktyvistų buvo pašalintas iš instituto.

Metus praleidęs Vilniuje, S. Kairys vėl laikė egzaminus į tą patį institutą ir vėl buvo priimtas mokytis, tačiau turėjo pasirašyti oficialų pasižadėjimą „nedalyvauti draudžiamose sueigose ir pasitarimuose“. Suprantama, kad šio pasižadėjimo laikytis jis nė neketino, tad vėl turėjo atsisveikinti su studijomis. Po metų sugrįžo į institutą trečią kartą, tačiau prasidėjus 1905-ųjų revoliucijai S. Kairiui atsirado svarbesnių reikalų nei mokslai – jis pasiprašė trejų metų akademinių atostogų, kad niekas netrukdytų dalyvauti politinėje veikloje.

Tais metais S. Kairys minimas kone visuose lietuvių socialdemokratų susirinkimų ir suvažiavimų aprašymuose. Jis važinėjo po Lietuvą, organizuodamas prieš caro valdžią nukreiptus darbininkų mitingus ir demonstracijas, rašė straipsnius, atsišaukimus, drauge su LSDP įkūrėju gydytoju Andriumi Domaševičiumi parengė partijos manifestą, kuriame, be kita ko, sakoma, jog „savarankišką, žmonių valdomą Lietuvą su Seimu Vilniaus mieste tik tuomet galėsim turėti, kada išgriausim dabartinę caro valdžią“. Šiai idėjai buvo pritarta ir 1905 metų lapkričio 21–22 dienomis vykusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kurio pirmajam posėdžiui taip pat pirmininkavo S. Kairys, ir tai, regis, nebuvo lengva. „Man teko Didžiojo Vilniaus Seimo posėdžiui pirmininkauti visą pirmąją ir pačią audringąją dieną. Suvažiavę Vilniun kaimo atstovai su savųjų valsčių nutarimais, reikalavimais ir viltimis, su savotišku Seimo vertinimu buvo pradžioj palaida bala. Seimo prezidiumo sudarymo ir jo dienotvarkės nustatymo klausimas sukėlė salėj sunkiai suvaldomas aistras“, – skaitome S. Kairio prisiminimuose.

Nors Didžiojo Vilniaus Seimo požiūris į carinės Rusijos valdžią buvo aiškus, Lietuvos socialdemokratai nutarė pasinaudoti ir visomis legaliomis kovos už Lietuvos autonomiją priemonėmis bei dalyvauti rinkimuose į Antrąją Rusijos Valstybės Dūmą. 1907-ųjų kovą į ją buvo išrinktas ir S. Kairys. Tačiau neilgam – vos po 103 dienų Dūma buvo paleista, jos nariai socialdemokratai apkaltinti antivalstybinio sąmokslo rengimu, 16 jų atsidūrė katorgoje ar Sibiro tremtyje. Dūmos LSDP frakcijos sekretoriui S. Kairiui tokios lemties pavyko išvengti tik todėl, kad tuo metu jo Peterburge nebuvo – tų metų vasarą politikas daug važinėjo po Europą, dalyvaudamas Rusijos socialdemokratų partijos suvažiavime Londone ir LSDP suvažiavime Krokuvoje.

Išbandymų metai

Caro valdžiai galutinai nuslopinus revoliuciją, S. Kairys buvo priverstas kuriam laikui pasitraukti iš politinės veiklos. 1908-aisiais baigęs institutą ir įgijęs inžinieriaus diplomą, jis prisidėjo prie inžinieriaus Petro Vileišio komandos, stačiusios geležinkelio tiltus Rusijos imperijoje. Atrodytų, ko daugiau gali trūkti jaunam perspektyviam inžinieriui – įdomus darbas, geras atlyginimas, puikios perspektyvos siekti tolesnės karjeros. Tačiau širdis vis dėlto šaukė namo. „Jau pirmuosius bundančios tautos šviesuolius „Varpas“ metų metais turėjo už tai barti, kad pareigą tėvynei iškeitė į šiltas vietas Rusijoje. Vergto kaimo vaikas užmiršo, ką jis buvo skolingas saviesiems“, – vėliau atsiminimuose rašys S. Kairys.

Tačiau buvo ir dar viena aplinkybė, verčianti S. Kairį mesti visus darbus Rusijoje ir grįžti namo. Vilniuje jo laukė sužadėtinė Aloiza Paškevič – medicinos felčerė ir baltarusių atgimimo poetė, pasirašinėjanti Ciotkos slapyvardžiu. 1911 metų vasario 20-ąją pora susituokė ir įsikūrė kukliame dviejų kambarių butelyje Žvėryne. Kvalifikuotas specialistas nesunkiai susirado gerai mokamą vyriausiojo inžinieriaus darbą savivaldybės vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje, aktyviai įsitraukė į lietuvišką visuomeninę ir kultūrinę veiklą. Atrodė, gyvenimas vėl stoja į tvirtas vėžes, tačiau likimas jau ruošė naujus sunkius išbandymus.

1915-aisiais Vilnių užėmusiems vokiečiams miesto vandentiekio tvarkymas rūpėjo mažiausiai, tad visi S. Kairio darbai nutrūko. O čia dar užklupo atšiauri žiema – mieste ėmė stigti ir kuro, ir maisto. Lyg to būtų maža, 1916-ųjų vasarį Aloizą iš tėviškės pasiekė žinia apie tėvo mirtį. Išvykusi pas artimuosius moteris užsikrėtė šiltine ir netrukus mirė.

Nenusakomą netekties skausmą S. Kariui tuomet palengvino tik aktyvi politinė ir visuomeninė veikla, į kurią jis pasinėrė visa galva. Jis dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, birželio mėnesį vyko į Pavergtųjų tautų kongresą Lozanoje, dalyvavo ten pat surengtoje II lietuvių konferencijoje, nutarusioje siekti Lietuvai visiškos politinės nepriklausomybės, o Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir tapo jos pirmuoju vicepirmininku.

Kaip žinoma, nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos kelias nebuvo rožėmis klotas ir prieš vasario 16-ąją, ir po jos. „Man teko stoti griežton opozicijon, kai Tarybos dauguma parodė didelio palankumo vokiečių peršamoms keturioms konvencijoms, ir ginti tokį Nepriklausomybės Akto turinį, koks jis yra paskelbtas. Teko priešintis Tarybos daugumai ir tada, kai ji pasisakė už vokiečio Uracho kvietimą Lietuvos karaliumi“, – taip tas dienas prisimena S. Kairys. Jis turi galvoje 1917-ųjų gruodžio 11 dieną paskelbtą Lietuvos Tarybos pareiškimą, pasisakantį už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą sąjungoje su Vokietija. Vokiečiai šios deklaracijos įsikibo kaip priemonės nepripažinti Lietuvos nepriklausomybės, kol nebus pasirašyti sąjungą su Vokietija nustatantys susitarimai. Berlyne tuo metu buvo svarstoma, kaip paversti Lietuvą Vokietijos provincija, prijungiant ją prie vienos iš šios imperijos karalysčių: Prūsijos arba Saksonijos. Vokiečiai planavo, kad Lietuva negalės būti atstovaujama Reichstage, savarankiškai vykdyti užsienio, muitų ar finansų politikos, kad čia galios tik Vokietijos įstatymai.

S. Kairys ir dar du kairieji Tarybos nariai – Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis – kiek įmanydami priešinosi tokio dokumento priėmimui, tačiau liko mažumoje. Tarybos daugumai nepritarus jų siūlymui išmesti iš deklaracijos nuorodą į amžinus ryšius su Vokietija, jie iš Tarybos pasitraukė. Po kurio laiko, solidarizuodamasis su kolegomis išėjo ir Mykolas Biržiška. Praradusi penktadalį narių, Taryba pateko į rimtą krizę. Tuo tarpu Vokietijai ir Rusijai pasirašius Brastos taiką tapo aišku, kad laukti nebėra ko, – reikia skelbti tuoj pat, nebelaukiant, ką pasakys vokiečiai. Padėtį išgelbėjo Petras Klimas – 1918-ųjų vasario 11 dieną sukvietęs „maištininkus“ į „Lietuvos aido“ būstinę, jis įkalbėjo juos sugrįžti į Tarybą, pažadėdamas, kad Nepriklausomybės Akte nebeliks nė užuominos apie sąjungą su Vokietiją. Po penkių dienų S. Kairys pasirašė istorinį Vasario 16-osios aktą.

Vis dėlto Berlynas apie tokią nepriklausomybę nenorėjo nė girdėti. Tarybos narių dauguma tuomet nutarė, kad iš keblios padėties būtų galima išsisukti tik skelbiant monarchiją ir pasirenkant tinkamą kandidatą į valdovo sostą. Viurtembergo hercogas Wilhelmas von Urachas šiuo atveju buvo ideali kandidatūra: būdamas vokietis, jis akivaizdžiai oponavo Prūsijai. O prijungti Lietuvą prie Viurtembergo jis neturėjo jokių įgaliojimų, mat nebuvo nei karalius, nei sosto įpėdinis. Vis dėlto dėl tokių ketinimų Tarybą užgriuvo kaltinimų lavina – visuomenė buvo nepatenkinta tiek dėl paties monarchijos atkūrimo, tiek dėl įgaliojimų viršijimo, nes ankstesniu pačios Tarybos sprendimu karaliaus rinkimo klausimą galėjo spręsti tik Steigiamasis Seimas.

Protestuodami prieš tokį sprendimą S. Kairys ir dar trys socialdemokratai: J. Vileišis, M. Biržiška bei S. Narutavičius, vėl pasitraukė iš Tarybos. Ir nors lapkričio 18-ąją, po Vokietijoje įvykusios revoliucijos, priėmus Laikinąją Konstituciją W. von Uracho išrinkimas Lietuvos karaliumi buvo atšauktas, S. Kairys išliko principingas iki galo ir į Lietuvos Tarybą nebegrįžo. „Tai buvo pavėluotas ir neišvengiamas nutarimas, padiktuotas susidariusios padėties. Jis negalėjo atitaisyti to skaudaus smūgio, kurį Taryba Uracho išrinkimu pati sau sudavė“, – prisiminė signataras ir pridūrė, kad karaliaus rinkimo peripetijos tik pagelbėjo Vincui Mickevičiui-Kapsukui ir jo bolševikams, skubėjusiems į Vilnių ant Raudonosios armijos durtuvų.

Sau naudos neieškojo

1918 metų gruodį bolševikų daliniams artėjant prie Vilniaus, principingas bolševizmo priešininkas S. Kairys gerai suprato, kad patekęs į V. Kapsuko ir jo kompanijos nagus vargu ar liks gyvas. Noromis nenoromis jam teko palikti pamiltąjį miestą. Išėjo pėsčiomis, nuošaliomis Šnipiškių gatvelėmis Maišiagalos link. Apie tai, ką išgyveno S. Kairys, atsisveikindamas su sostine, tapusia neatskiriama jo gyvenimo dalimi, galime spręsti iš jo prisiminimų: „Ir kai pagaliau įkopiau į Šeškinės kalno viršūnę, kažkas nematomas tapštelėjo per petį. Atsigrįžau. Atsigrįžau atsisveikinti su Vilniumi. Jau pradėjusiam melsva migla dengtis slėnyje dar galėjau matyti kaip ant delno gulintį Vilnių. Mūsų, taigi, ir mano Vilnių su bažnyčių bokštais, dar rudavusiais namų pilkos masės stogais, perjuostą sidabrinės Neries diržu, iš vakarų ir rytų supamą Antakalnio, Žvėryno ir Vingio miškų. Iš slėnio manip sklido duslus nutilusio miesto alsavimas, tik protarpiais skrodžiamas bene Katedros varpų sidabrinio aidėjimo. Sustingau, tarsi įaugau į žemę. Gal ir ilgam nepamatysiu.“ Nuojauta neapgavo – tą gruodžio popietę S. Kairys su savo mylimu Vilniumi atsisveikino visiems laikams.

Iš Vilniaus pasiekęs Uteną, S. Kairys ėmėsi ten organizuoti apskrities komitetą, rūpinosi, kad vargstantiems gyventojams būtų išdalytos nuo vokiečių likusios grūdų atsargos. Tačiau prieš pat Kalėdas Raudonoji armija pasiekė ir šiuos kraštus, tad S. Kairiui vėl teko trauktis. Raudonarmiečiams minant ant kulnų, jis pėsčias pasiekė gimtuosius Užunvėžius. Vėliau brolio vežimu pavėžėtas iki Ukmergės ir pernakvojęs pas pažįstamus ūkininkus, kitu vežimu pasiekė Jonavą, kurioje dar stovėjo vokiečių sargyba, tad grėsmės būti bet kurią akimirką bolševikų sušaudytam jau nebebuvo. „Artimoje smuklėje jau atsipalaidavęs nuo visokių pavojų ir kiek sušalęs išgėriau karštos arbatos“, – prisimena S. Kairys. Tolesnio savo likimo jis laukė toje pačioje stotyje, iš kurios prieš daugelį metų pirmą kartą išvyko į savarankišką gyvenimą.

Pasiekęs Kauną, S. Kairys kaipmat įsitraukė į visuomeninę veiklą, o 1919-ųjų balandžio 12 dieną buvo paskirtas Mykolo Sleževičiaus Vyriausybės tiekimo ir maitinimo ministru. Tuo metu, vykstant nepriklausomybės kovoms, svarbiausias IV ministrų kabineto prioritetas buvo apsiginti nuo išorės priešų – bolševikų ir lenkų: „Mano uždavinys buvo organizuoti naujai kuriamos mūsų savanorių kariuomenės aprūpinimą visu kuo, kas buvo jai reikalinga, o jei ministerija pasirodytų pajėgi, tiekti maisto ir dėl karo išbadėjusiems mūsų miestams.“

Šiandien net sunku įsivaizduoti, kokiomis sunkiomis sąlygomis teko dirbti S. Kairiui ir jo žinybai. Ministeriją teko kurti iš nieko. S. Kairys vėliau prisimins, kad ministerijai skirtose patalpose Donelaičio gatvėje nebuvo jokių baldų ir jam pačiam teko ieškoti rašomojo stalo bei kėdžių sau ir sekretorei. Nepaisydami visų sunkumų, ministerijos tarnautojai ir jos įgaliotiniai apskrityse dirbo nesiskųsdami ir neaimanuodami dėl nepriteklių. Ir šio darbo rezultatai buvo panašūs į stebuklą: kaimo žmonės entuziastingai vežė kariuomenei grūdus ir gyvulius, būtiniausius drabužius, arklius. „Švito naujo gyvenimo aušra, žadino pasiryžimą ir entuziazmą, praeities užmarštin stūmė ką tik išgyvento laikotarpio vargą bei patirtas skriaudas ir skatino dirbti geresnei ateičiai, retą kurį paskatindama prašyti atlyginimo už dirbtą laiką ir atliktąjį žygį. Gyvenome nepaprastą metą ir jam derėjo nepaprasta laikysena“, – taip šį laikotarpį prisimins S. Kairys.

1920-ųjų balandį išrinktas į Steigiamąjį Seimą S. Kairys dirbo ir visuose vėlesniuose parlamentuose iki pat 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmo, o paskutiniame III Seime buvo išrinktas vicepirmininku. Tautininkų valdymo metais iš politikos pasitraukė ir vėl grįžo prie profesines veiklos – jam vadovaujant 1928-ųjų vasarį oficialiai pradėta Kauno vandentiekio statyba.

Toks darbas galėjo tapti tikra aukso kasykla – nuo sostinės valdybos vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėjo priklausė ir darbų rangovai, ir jų kaina. Štai viena belgų firma pasiūlė atlikti darbus už 18 mln. litų, kurių dalis galėjo nubyrėti į valdininkų kišenes. Kiek vėliau kainuotų vanduo – jau kitas klausimas. Tačiau S. Kairiui ir Kauno burmistrui J. Vileišiui pirmiausia rūpėjo miesto gyventojų interesai, tad jiedu ryžosi pradėti darbus vos su 325 tūkst. litų, gautų iš Lietuvos banko. 1935-aisiais, darbams jau einant prie pabaigos, tapo aišku, kad visi jie atlikti savomis jėgomis, pinigai neiškeliavo į užsienį, buvo sutaupyta daug lėšų. Už tai S. Kairiui norėta skirti solidžią premiją, tačiau inžinierius jos atsisakė. Vienintelis atlygis, kurį S. Kairys sutiko priimti už šį milžinišką darbą, buvo 1940-aisiais suteiktas Kauno universiteto ordinarinio profesoriaus titulas.

Atsisveikinimas su Tėvyne

Tų pačių metų birželį Lietuvą okupavę sovietai S. Kairio kažkodėl nelietė, nors socialdemokratai ir buvo laikomi ne mažesniais, o gal net ir didesniais bolševikų priešais nei „buržuazinių“ partijų veikėjai. Galbūt nelietė todėl, kad signataras tuo metu neužsiėmė aktyvia politine veikla, o universitete dėstė technines disciplinas. Raudonuosius okupantus pakeitus rudiesiems, profesorius, tikėdamas, jog po Vokietijos pralaimėjimo Lietuva atgaus nepriklausomybę, aktyviai įsitraukė į antinacinę veiklą: „Naujosios Lietuvos“ organizacijos vardu paskelbė atsišaukimą, raginantį lietuvius netalkinti vokiečiams, 1943-iųjų lapkritį dalyvavo kuriant Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) ir buvo išrinktas jo pirmininku.

Tačiau VLIK-o steigėjams nepavyko išsaugoti konspiracijos – 1944-ųjų balandį daugelį jų suėmė gestapas. Toks pat likimas laukė ir S. Kairio, bet jam per stebuklą pavyko išsigelbėti. Gestapininkams atėjus į jo namus Aukštutinėje Fredoje, signataras išsmuko pro užpakalines duris. Dabar likti Lietuvoje tapo mirtinai pavojinga.

Taigi, S. Kairio kelias vėl vedė į pajūrį, kuriame kadaise žengti pirmieji savarankiško gyvenimo žingsniai. Signatarui teko dar kartą pakartoti jaunų dienų žygį žvejų valtele – susitaręs su Šventosios žvejais, jis mėgino pasiekti Švediją. Deja, pakeliui valtelę sučiupo vokiečių karinis laivas ir S. Kairys atsidūrė Liepojos kalėjime, kur jo laukė beveik neišvengiama mirtis. Tačiau likimo ranka ir vėl palanki: Kaunas jau buvo užimtas sovietų, tad Liepojos gestapui nepavyko nustatyti bėglio asmenybės. Paleistas iš kalėjimo S. Kairys apsimetė vokiečiu, įsimaišė į karo pabėgėlių būrį ir laivu pasiekė Vokietiją.

Taip baigėsi signataro S. Kairio gyvenimas Lietuvoje ir prasidėjo du dešimtmečius trukęs politinio emigranto kelias, nusipelnąs atskiro pasakojimo. Visus tuos metus, iki 1964-aisiais užklupusios mirties, signataras tvirtai tikėjo, kad Lietuva vis tiek atgaus laisvę, ir atkakliai dirbo jos labui. O paskutiniais gyvenimo metais išleistos atsiminimų knygos „Tau, Lietuva“ įžanga tapo S. Kairio testamentu okupacijoje gyvenančiam Lietuvos jaunimui: „Tavo uždavinys bus sunkiausias. (...) Visados mokėk tinkamai įvertinti okupanto, tavo pavergėjo ir pikčiausio priešo, režimą, mokėk savo sieloje išlaikyti gyvą ir veiksmingą laisvės troškimą sau, savo tautai, savo Tėvynei. Nenustok ryžto kovoti už tai iki pergalės...“