Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2017-02-05   „Sekundė“: Didžiulių istorijos liudytojai – 95-eri
 
 

Panevėžio laikraštis „Sekundė“ ir interneto portalas www.sekunde.lt paskelbė Ingridos Nagrockienės pasakojimą apie Anykščių krašto šviesuolių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių anūkės Irenos Didžiulytės-Jurevičienės 95-metį, kuris Panevėžyje buvo švenčiamas 2017 m. vasario 4-ąją.

„95-ąjį gimtadienį tikrai švęsiu kavinėje“, – taip savo vaikams ir anūkams prieš penkerius metus juokavo vienintelė gyva likusi kultūros ir visuomenės veikėjo Stanislovo Didžiulio ir rašytojos Liudvikos Didžiulienės-Žmonos anūkė Irena Didžiulytė-Jurevičienė.

Jubiliatė Irena Jurevičienė.

Savo senelių sodybą Anykščių rajone ji jau retai beaplanko, bet visada didžiuojasi jų indėliu Lietuvos kultūroje.

Pasveikinti jubiliatės į kavinę susirinko didžiulis būrys jos giminaičių, draugų, buvusių kolegų ir Didžiulių giminės istoriniu palikimu besirūpinančių kultūrininkų. Svečiai linkėjo sukaktuvininkei sveikatos ir dėkojo už ilgus metus, atiduotus medicinai. I. Didžiulytė-Jurevičienė net penkis dešimtmečius dirbo vaikų gydytoja Panevėžio rajone ir mieste.

Jubiliatę sveikino Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos direktorius Romas Kutka.

Nors jos profesija gana smarkiai nutolo nuo senelių veiklos, moteris visą gyvenimą itin domėjosi savo šaknimis. Deja, Lietuvai praeityje nusipelniusią močiutę ir senelį sukaktuvininkė pažinojo tik iki trejų metukų. Anūkei iš to meto liko vienintelė nuotrauka.

Tačiau ir tada dar mažai mergaitei jau teko savo namuose susitikti įvairių XX a. pradžioje žinomų šviesuolių, kurie jos gyvenime vėliau padarė didžiulę įtaką.

„Penkiasdešimt metų atidaviau vaikų sveikatai. Ir šiandien, važiuodama į savo gimimo dieną, prisiminiau, kur dirbau, su kuo susitikau, bendravau. Atėjus pensiniam amžiui stengiausi būti naudinga visuomeninėje veikloje. Dalinausi su mano giminės istoriją tyrinėjančiais žmonėmis žiniomis, prisiminimais. Mano močiutė buvo rašytoja, senelis – knygnešys, jie bendravo su žinomais to meto kultūros atstovais. Tėvai taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje“, – pasakojo I. Didžiulytė-Jurevičienė.

Giminės metraštininkai

Anūkės pasakojimai itin pravertė rašytojams iš Anykščių Mildai Telksnytei ir Vygandui Račkaičiui. Jie išleido Liudvikos Didžiulienės-Žmonos dvitomį, raštų ir laiškų knygas, parašė apybraižą apie šią rašytoją.

Jubiliejaus svečiai Vygandas Račkaitis ir Milda Telksnytė.

„Griežionėlėse yra Didžiulių sodyba. Mes gyvename netoli nuo jos. Sugalvoję įamžinti L. Didžiulienės-Žmonos kūrybą, daug informacijos susiradome Vilniaus archyvuose, o po to užsimezgė ryšys su jos anūke. Iš jos gavome visų likusių anūkų adresus, su kuriais galėjome susirašinėti laiškais“, – apie draugystės pradžią su Didžiulių giminės palikuoniais pasakojo rašytojai.

Panevėžyje ir Anykščiuose garsi giminė, anot jų, ir šiandien turi kultūrai nusipelniusių narių. O tie, kurie pasuko kitokiu keliu, savo istoriją žino ir didžiuojasi.

Kulinarinės literatūros pradininkė

Gausų Didžiulių palikimą saugo ir Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Jos vadovas Antanas Verbickas, atvykęs pasveikinti jubiliatės, pasakojo, kad vis dar atsiranda besidominčių L. Didžiulienės-Žmonos darbais.

Jubiliatę sveikina Antanas Verbickas.

„Sekundės“ kalbintas vyras juokavo, kad šiai laikais labai madinga leisti kulinarines knygas, o minėtą rašytoją esą galima vadinti tokios literatūros pradininke. Savo nedidelėje knygelėje „Lietuvos gaspadinė arba pamokinimai kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ (1893 m.) ji mokė namų šeimininkes pasigaminti įvairius patiekalus.

Ši rašytoja buvo pirmoji lietuvė moteris beletristė, debiutavusi to meto spaudoje. Tik po poros metų pasirodė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos kūryba.

„L. Didžiulienė buvo ramesnė, augino vaikus, todėl ir nesulaukė tokio didelio atgarsio kaip Žemaitė. Tačiau jos indėlis to meto literatūrai – svarbus“, – teigė A. Verbickas.

Žinomos alyvos

Dalis rašytoją ir jos vyrą, knygnešį, menančių daiktų laikoma Didžiulių sodyboje-muziejuje Griežionėlių kaime. Čia, pasak muziejaus direktoriaus, lankytojų nebūna daug – daugiausia užsuka piligrimai, pro šalį minantys dviratininkai.

Tačiau istorinėje vietoje galima pamatyti labai įdomių dalykų. Sodyboje tebeauga alyvos, kurias savo eilėse aprašė poetė Salomėja Nėris.

Labai retai paskutiniais metais čia atvažiuoja ir pati namų šeimininkė – I. Didžiulytė-Jurevičienė.

„Penkerius paskutinius metus daugiausia būnu namie. Labai mėgstu paskaityti, vartau spaudą. O jei kam įdomu, visada papasakoju apie savo senelius“, – sakė Didžiulių anūkė.

Jai vis dar labai svarbu giminės istoriją perduoti naujoms kartoms. Moteris pati susilaukė dviejų dukrų Rūtos Marijos ir Giedrės. Turi krūvą anūkų ir proanūkių. Senolė tebegyvena savo tėvų namuose Panevėžyje.

I, Jurevičienė su dukterimis Giedre ir Rūta Marija.

T. Šiaudinio nuotraukos

 
 
    Atgal...