Gegužės 11-ąją Anykščių Jono Biliūno gimnazijoje puikiai pažįstamas Antano Baranausko tekstas skambėjo ispaniškai. Čia ispanų kalbos mokytojos Laimos Juzėnienės iniciatyva buvo pristatyta naujausia knyga, kurioje „Anykščių šilelis“ pateiktas, pasak šios poemos vertėjos, trečdaliui pasaulio suprantama kalba.

Dvejus metus vis tobulinusi ir dailinusi A. Baranausko poemos vertimą, Vilniaus universiteto dėstytoja Carmen Caro Dugo savo rankose šį pavasarį jau laiko Ispanijoje išleistą tekstą, pristatantį ne tik jo autorių, bet ir visą Lietuvos kultūrą. Pirmieji knygos skaitytojai Ispanijoje iškart atkreipė dėmesį, kokia svarbi ir profesionali literatūrologės Brigitos Speičytės įžanga, ispanams atverianti ne tik  A. Baranauską ir jo kūrinį, bet ir visą Lietuvą.

Vertėjos žiniomis, vos tik išleistas „Anykščių šilelis“ šiuo metu ispaniškai skaitomas ne tik jos gimtojoje šalyje. Knyga jau pasiekė Argentiną, kur ją pirmiausiai atrado lietuvių emigrantų palikuoniai, lietuviškai nebesuprantantys, bet branginantys Lietuvą kaip savo istorinę tėvynę. Jiems „Anykščių šilelis“ ispaniškai tampa nostalgišku tiltu į protėvių kraštą. A. Baranausko tekstas sudomino Estijoje, Suomijoje ir kitur gyvenančius ispanologus – per šią kalbą poema ėmė sklisti ten, kur apie ją iki šiol nebuvo girdėta.

C. Caro Dugo, pagyrusi anykštėnes gimnazistes už taisyklingai ispaniškai skaitytus vertimo fragmentus, pasiūlė lyginti teksto skambesį, kai tie patys fragmentai girdimi lietuviškai ir ispaniškai. Poemos ištraukas ji skaitė kartu su aktore, buvusia tos pačios Anykščių mokyklos auklėtine Dalia Michelevičiūte.

Pasakodama gimnazistams apie vertimo sunkumus, skiriantis lietuvių ir ispanų kalboms, C. Caro Dugo labiausiai akcentavo A. Baranausko gausiai vartotus deminutyvus – mažybines daiktavardžių formas, kuriomis lietuviams įprasta pabrėžti savo malonybinį emocinį ryšį su pasakojimo objektu. Ispanams tai nebūdinga – mažybinė forma šioje kalboje nurodo vien tik daikto mažumą, menkumą, nieko daugiau.

Tad net ir poemos pavadinimui išversti filologė ieškojo specialaus ispanų kalbos termino – parinko rečiau vartojamą būtent moteriškos giminės miško pavadinimą. Pažodžiui išverstą A. Baranausko tekstą ispanai būtų supratę kaip eiles apie menką Anykščių miškelį...

Vertėja anykštėnams prisipažino, jog šiuolaikinės lietuvių literatūros nenorėtų imtis – mat du dešimtmečius gyvendama Lietuvoje, jau negalėtų prabilti tikslia šiuolaikine ispanų kalba, kokia ji dabar įprasta. Tad jai mielesni klasikos tekstai, pažadinantys atmintyje ir senuosius, neretai jau pamirštus ir kasdienybėje nebevartojamus ispanų kalbos žodžius. Taip vertimai, pasak C. Caro Dugo, praturtina net ir vertėjo gimtosios kalbos žinias.

Vertėjos susitikimą su gimnazistais ir lietuvių literatūros klasikos kūrinio ispaniškojo vertimo pristatymą filmavo LRT televizijos sekmadieninės laidos „Šventadienio mintys“ kūrėjai.

„La floresta de Anykščiai“ – dvidešimtasis „Anykščių šilelio“ tekstas, skambantis kita kalba, nei lietuviškai. Ispanų kalbos pamokas lankantiems Anykščių gimnazistams ši poema dabar taps savita vizitine kortele, bendraujant su ispaniškai kalbančiais bendraamžiais visame pasaulyje.

Tautvydas Kontrimavičius