Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2017-05-16   Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas: „Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“
 
 

Dienraštis „Lietuvos žinios“ 2017 m. gegužės 16 d. paskelbė Daliaus Žygelio ir Gintaro Vaičiūno publikaciją iš žurnalo „Karys“ apie ryškiausią Anykščių krašto laisvės kovų asmenybę Antaną Slučką-Šarūną.

„Gyvenimas Tėvynei, siela Dievui“ – toks užrašas, Jogailaičių kryžius ir žodis „Viktorija“ buvo išsiuvinėtas antsiuve, kurį ant uniforminio švarko rankovės nešiojo Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas, toks pats ženklas buvo nupieštas ant Algimanto apygardos periodinio leidinio „Partizanų kova“ antraštinio lapo. Toks buvo A. Slučkos-Šarūno ir bendražygių, Algimanto apygardos partizanų, šūkis ir gyvenimo credo.

Šių metų balandžio 19 d. sukanka 100 metų, kai Troškūnų miestelyje, Anykščių rajone, gimė Aukštaitijos partizanų vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Remdamiesi tiek bendražygių, tiek ir priešų prisiminimais, partizanų spauda ir dokumentais, MGB sudarytomis bylomis ir planais, skaitytojams pateikiame straipsnį, kuris buvo spausdintas žurnale „Karys“ apie šio iškilaus Lietuvos laisvės kovotojo gyvenimo ir kovos kelią.

Vytauto apygardos vadas Vincas Kaulinis-Miškinis, Šiaurės rytų Lietuvos srities partizanų vadas Jonas Kimštas-Žalgiris ir Algimanto apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas. Fotografuota 1947 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro nuotrauka.

Aukštaitijos partizanų vado šeima

Asmenybė pradeda formuotis šeimoje. Labai daug įtakos žmogui turi artimieji – tėvai, broliai ir seserys. Antanas Slučka augo gausioje 11 asmenų šeimoje kartu su 3 seserimis ir 5 broliais. Jis buvo penktas Pranciškaus Slučkos ir Viktorijos Urbonaitės-Slučkienės vaikas.

Gausi šeima nebuvo turtinga ir vertėsi sunkiai. Tėvas Pranciškus, geras stalius ir pamaldus žmogus, 15 metų likęs našlaičiu, gerai mokėjo įvairius statybos darbus bei dailidės amatą – iš to ir gyveno. Troškūnų klebonas, pastebėjęs kad Pranciškus turi auksines rankas, pasiūlė jam Troškūnų bažnyčios zakristijono pareigas ir leido jam apsigyventi parapijai priklausančiame Troškūnų Pranciškonų vienuolyne greta bažnyčios.

Čia 1917 m. balandžio 19 d. ir gimė būsimasis Aukštaitijos partizanų vadas. 1926 m. Lietuvos valstybė bežemei ir daugiavaikei Slučkų šeimai skyrė 3 ha žemės greta Troškūnų. 1929 m. šeima pasistatė savo namus Troškūnų miestelyje ir išsikėlė iš vienuolyno, kur iki tol gyveno.

Visi vaikai nuo mažens padėjo tėvui. Berniukai jo buvo mokomi įvairių amatų, reikalingų statant arba remontuojant pastatus.

Užaugę broliai Slučkos buvo žinomi statybininkai, gerai išmanė skardinimo darbus, nebijojo remontuoti aukštų bažnyčios pastatų. Kiekvienais metais, švenčiant Vasario 16-ąją, Stasys Slučka užlipdavo ant Troškūnų bažnyčios varpinės stogo ir iškeldavo trispalvę. Tėvas mirė 1932 m., Antanui tuo metu buvo 15 metų.

Patriotiškai išauklėti penki broliai Slučkos dalyvavo partizaninio pasipriešinimo sovietiniams okupantams kovose. Be Antano, Lietuvos partizanų gretose kovojo Vladas Slučka, pastarasis 1945 m. buvo suimtas ir nuteistas 20 m. lagerių.

Stasys Slučka-Bistrūnas, brolio Antano siūlymu, legalizavosi 1948 m. rugsėjį; suimtas 1965 m. ir už dalyvavimą partizaninėje kovoje nuteistas 13 m. lagerių. 1978 m. jis grįžo į Lietuvą ir iki gyvenimo pabaigos gyveno Kaune. Mirė 2009 metais. Bronius Slučka-Lakūnas žuvo 1946 m. rugsėjį, Jonas Slučka-Žalgiris žuvo 1945 m. birželį.

Gyvenimo kelio paieškos

Antanas mokėsi Troškūnų pradžios mokykloje, vėliau – progimnazijoje, dalyvavo religinių jaunimo organizacijų – pavasarininkų ir ateitininkų – veikloje, bendravo su Troškūnuose gyvenusiais vienuoliais ir patarnavo jiems per religines apeigas. Vienuolių paskatintas, 1934 m. jis išvyko į Kretingos pranciškonų vienuolyną, ketindamas tapti vienuoliu, bet įžadų nedavė ir, vienuolyno vadovybės patartas, grįžo į pasaulietinį gyvenimą. Palikęs vienuolyną, bet vienuolių toliau remiamas, 1934 m. jis išvyko į Kauną, kur tęsė mokslus ir dirbo batsiuviu.

Čia 1935 m. aštuoniolikmetis A. Slučka savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, baigęs tarnybą pasiliko liktiniu ir iki 1940 m. tarnavo Kaune, Penktojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko Minosvaidžių kuopoje, kuriai vadovavo būsimasis Vyčio apygardos partizanų vadas kpt. Juozas Krikštaponis.

A. Slučka užsitarnavo puskarininkio, o netrukus ir viršilos karinį laipsnį. 1940 m. vasarą pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu performavus Lietuvos kariuomenę į Raudonosios armijos korpusą jis, kaip kilęs iš neturtingos šeimos, buvo paliktas tarnyboje. Performuojant kariuomenę, pasiųstas į Vilnių, kur tęsė tarnybą Karo inžinerijos dalinyje prie geležinkelio. 1941 m. birželį besitraukiančios sovietinės kariuomenės politrukai bandė jį sulaikyti ir priversti trauktis į Rusiją, bet Antanas atsišaudydamas pabėgo ir liko Lietuvoje.
Vokiečių okupacijos metais įstojo į karo tarnybą savisaugos daliniuose – 1941 m. rugsėjo 21 d. A. Slučka buvo paskirtas prie geležinkelio ruožo Joniškėlis–Joniškis statybos bei remonto darbų. Buvo šio ruožo viršininku ir ėjo šias pareigas iki 1942 m. pavasario – vadovavo geležinkelio atstatymo darbams.

1942 m. pavasarį jis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Troškūnus. Savarankiškai pasiruošęs ir gavęs Anykščių progimnazijos direktoriaus Rapolo Šaltenio leidimą, 1942 m. gegužę eksternu išlaikė keturių gimnazijos klasių baigimo egzaminus. Turėdamas brandos atestatą, įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir 1942–1943 m. ten studijavo. Mokslai nutrūko vokiečių okupacinei valdžiai uždarius universitetą.

1944 m. pavasarį A. Slučka stojo savanoriu į gen. Povilo Plechavičiaus buriamą Lietuvos vietinę rinktinę (LVR), tarnavo Marijampolės pulke, mokėsi rinktinės kariūnų mokykloje, kur jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Po kelių mėnesių, vokiečiams likviduojant LVR ir sulaikant kai kuriuos kariūnus, A. Slučka susišaudė su vokiečiais, buvo sužeistas, bet suėmimo išvengė ir sėkmingai grįžo į gimtuosius Troškūnus. Čia kurį laiką slapstėsi, bet supratęs, kad vokiečiai jo neieško, įsidarbino valsčiaus valdybos sekretoriumi ir šias pareigas ėjo iki antrosios sovietinės okupacijos pradžios.

Partizanų gretose

1944 m. vasarą, prieš pat atslenkant frontui, A. Slučka kartu su kitais troškūniečiais suorganizavo vietinės savisaugos būrį. 1944 m. birželio 10 d., susijungę su Kavarsko vietinės savisaugos būrio vyrais, Troškūnų miške išvaikė suįžūlėjusių raudonųjų sovietų partizanų būrį, nukovė būrio komisarą K. Štarą ir kulkosvaidininką J. Kepalinską, visiškai sunaikino raudonųjų stovyklą. Tačiau nepraėjus nei mėnesiui Rytų Lietuvoje jau šeimininkavo Raudonoji armija.

Nieko nelaukdamas A. Slučka Troškūnų savisaugos būrio pagrindu sudarė pirmą partizanų būrį, veikusį Troškūnų valsčiuje, ir jam vadovavo. Pasirinko partizaninį Šarūno slapyvardį. Pagal jo slapyvardį vadinosi ir troškūniečių būrys, o vėliau ir rinktinė. A. Slučkos-Šarūno vadovaujamo partizanų būrio pirmos kautynės su priešais nebuvo sėkmingos. 1944 m. spalio 4 d. septyni partizanai apsupo ir bandė nuginkluoti penkis Andriaus Vaičiūno sodyboje (Vaidlonių kaime netoli Troškūnų) vakarieniavusius sovietinės armijos karininkus – lakūnus iš Troškūnų karinio aerodromo. Dar mažai parako uostę partizanai neapskaičiavo tikimybės, kad patyrę, fronte kovęsi karininkai visada prie savęs turės kovai parengtus ginklus. Į kambarį įėję partizanai Kazys Talanta ir Povilas Šmočiukas liepė karininkams kelti rankas aukštyn, bet vienas iš jų, keldamas rankas, iššovė į žibalinę lempą, kambaryje pasidarė visiškai tamsu. Prasidėjusio susišaudymo metu K. Talanta žuvo, o P. Šmočiukui buvo sužeista koja. Per sumaištį sovietų lakūnai pasitraukė iš A. Vaičiūno sodybos.

Kitos kautynės, kuriose partizanams vadovavo A. Slučka-Šarūnas, įvyko 1944 m. gruodžio 31 d. netoli Grybulių kaimo, Troškūnų girios pakraštyje. Čia Šarūno rinktinės partizanai susidūrė su NKDV kariuomenės įgula, vadinamuoju garnizonu, kurios nuolatinė dislokacijos vieta tuo metu buvo Panevėžyje. Į šią vietą sovietai geležinkeliu iš Panevėžio buvo atsigabenę 2 šarvuočius, virš kautynių vietos skraidė žvalgybinis lėktuvas. Partizanai buvo gerai ginkluoti ir kovingai nusiteikę, bet po intensyvaus susišaudymo atsitraukė į Troškūnų girią ir, pasidalinę mažomis grupėmis, išsisklaidė. Žuvo keturi rinktinės partizanai, tikslus žuvusių priešų skaičius nėra žinomas.

1945 m. gegužės 4–5 d. netoli Gečionių kaimo Troškūnų valsčiuje vykusiame šio krašto, taip pat partizanų nuo Andrioniškio, Surdegio, Kavarsko, Dabužių susirinkime A. Slučka buvo išrinktas Šarūno rinktinės vadu.

Pirmasis kovinis naujai įkurtos A. Slučkos vadovaujamos Šarūno rinktinės krikštas įvyko 1945 m. birželio 21 d. prie Vyšniakalnio kaimo netoli Dabužių, Kavarsko valsčiuje. Tada susikovė apie 60 Šarūno rinktinės kovotojų ir panašus skaičius NKVD kareivių bei istrebitelių, Aukštaitijoje vadinamų skrebais. Šiose kautynėse žuvo trys rinktinės partizanai, tarp jų – A. Slučkos brolis Jonas Slučka-Žalgiris, jį nušovė priešų snaiperis.

Šiose kautynėse dalyvavusio partizano Liudo Sudeikio-Klajūno dienoraštyje pažymėta, kad žuvo 10 priešo kareivių. Ukmergės apskrities NKVD skyriaus dokumentuose įvardintas vienas žuvęs NKVD viršila.

Po pirmųjų 1944–1945 m. vykusių kautynių partizanai pakeitė taktiką. Stengėsi nesitelkti į didelius būrius, neorganizuoti didelių išpuolių, nes jėgos buvo labai nelygios.

Organizacinė partizanų judėjimo veikla

Puikiai suvokdamas realijas ir būtinybę, A. Slučka-Šarūnas aktyviai ėmėsi organizacinio darbo – partizanų karinių struktūrų, organizacinio sektoriaus (OS) – ryšininkų ir rėmėjų tinklo kūrimo, partizaninės spaudos leidybos organizavimo.

Itin daug dėmesio ir pastangų buvo skiriama OS tinklo kūrimui. Šiam darbui Šarūnas turėjo ypatingą bendražygį – suformavus rinktinės štabą, pirmuoju Šarūno padėjėju tapo buvęs Lietuvos saugumo darbuotojas Jonas Stanevičius-Dėdė Vaitkus. Jis štabe ir buvo atsakingas už OS veiklą. J. Stanevičius, gerai žinodamas agentūrinio darbo taisykles, pasirinkęs sau naudingus bendradarbius, Šarūno rinktinės veikimo ribose sudarė keletą OS grupių, į jas užverbuodamas net sovietinių pareigūnų. 1946 m. sovietams vis tik pavyko sunaikinti OS organizaciją „Laisvės gynėjas“, bet jos vietoje labai greitai buvo sukurta kita. Jos nariai apie pogrindinę savo pažįstamų veiklą nežinojo nieko, nes organizacija veikė trejetukų principu, bet su visais palaikė ryšius J. Stanevičius-Dėdė Vaitkus. Jis sugebėjo užverbuoti ir įtikinti dirbti laisvės kovotojams Troškūnų valsčiaus MVD skyriaus leitenantą Leoną Giniotį, MVD skyriaus pasų stalo viršininką viršilą Vladą Ladauską, Troškūnų pašto viršininką Joną Žakevičių, Troškūnų valsčiaus Vykdomojo komiteto Butų ūkio skyriaus viršininką Kazį Valiaugą ir kooperatyvo pirmininko pavaduotoją Antaną Šmigelską.

Gretimame Viešintų valsčiuje veikė OS organizacija, pasivadinusi „Minezingeriais“. Joje buvo 25 nariai. „Minezingeriams“ vadovavo Viešintų mokyklos mokytoja Bronė Maldaikytė-Ramunėlė. Organizacijai priklausė Viešintų progimnazijos direktorius Stasys Jonaitis, taip pat keli mokytojai, Viešintų gydytoja Emilija Narbutaitė.

1947–1948 m. Algimanto apygardos vado A. Slučkos-Šarūno nurodymu buvo sudarytos atskiros OS ryšininkų grupės Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje. Panevėžyje veikė aštuonių OS narių grupė – dalis jos narių dirbo Panevėžio draudimo skyriuje, kita dalis – Panevėžio moterų gimnazijoje. Kauno OS grupei vadovavo pats Algimanto apygardos štabo narys J. Stanevičius-Dėdė Vaitkus. Jis nuo 1948 m. pradžios gyveno Kaune, turėdamas fiktyvius, Juozo Jankausko vardu išduotus dokumentus. Dėdei Vaitkui pavyko užverbuoti Kauno 2-ojo milicijos skyriaus viršilą Povilą Puteikį, kuriam tarpininkaujant, gauti fiktyvūs dokumentai ir mieste priregistruota grupė svarbių ryšininkų bei partizanų.

Vilniuje Algimanto apygardos partizanams dirbo Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys (nuo 1943 m.), Vilniaus miesto 6-ojo milicijos skyriaus viršininko pavaduotojas, MVD kuopos vadas troškūnietis Antanas Gailiušis ir Pranas Vaitkevičius, taip pat iš Troškūnų, LLA narys (nuo 1943 m.), Vilniaus 1-osios geležinkeliečių mokyklos dėstytojas. Pastarasis įkūrė OS organizaciją geležinkeliečių mokykloje ir įtraukė į jos veiklą 18 šios mokyklos mokinių.

Anykščių valsčiaus vykdomajame komitete finansų inspektore dirbo asmeninė Algimanto apygardos vado ryšininkė Janina Žemaitytė-Živilė.

Didelėmis pastangomis A. Slučka-Šarūnas kūrė karinę organizacinę Algimanto apygardos, o nuo 1949 m. gegužės ir visos Rytų Lietuvos – Karaliaus Mindaugo partizanų srities struktūrą. Šiam darbui jis negailėjo nei savo jėgų, nei laiko. Su artimiausiais pagalbininkais keliaudamas pėsčiomis aplankė visus partizanų būrius nuo Andrioniškio iki Rokiškio, nuo Utenos iki Ukmergės.

Pagrindinis A. Slučkos-Šarūno tikslas buvo suvienyti Rytų Lietuvos partizanus ir suformuoti Aukštaitijos partizanų štabą. Siekdamas šio tikslo, 1946–1948 m. jis ne kartą susitiko ne tik su kaimyninių apygardų vadais (Vyčio apygardos vadu Danieliumi Vaiteliu-Briedžiu, Vytauto apygardos vadu V. Kauliniu-Miškiniu ir Didžiosios Kovos apygardos vadu Alfonsu Morkūnu-Plienu), bet buvo įkliuvęs ir į MGB provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio pinkles, iš kurių sėkmingai išsilaisvinti jam suteikė jėgų tik Dievo apvaizda.

Po ilgo ir sudėtingo organizacinio darbo Šarūnui pavyko savo vadovaujamos Algimanto apygardos teritorijoje esančioje Šimonių girioje 1948 m. rugpjūčio 4 d. sukviesti Šiaurės rytų Lietuvos partizanų kovinių junginių vadovybės sąskrydį. Iš sąskrydžio protokolo matyti, kad susirinko 25 partizanų vadai ir štabo ryšininkė. Ji atvyko iš Jungtinės Kęstučio apygardos. Vadai atstovavo septynioms Aukštaitijos partizanų rinktinėms (Šarūno, Žaliajai, Kunigaikščio Margio, Liūto, Lokio, Tigro) ir „B“ rinktinei. Šis sąskrydis buvo plačiausiai atstovaujamas partizanų susirinkimas per visą Šiaurės rytų Lietuvos (nuo 1948 m. spalio – Karaliaus Mindaugo) srities istoriją.

Sąskrydžio posėdžiams pirmininkavo Algimanto apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas. Šiame sąskrydyje buvo deklaruotas svarbiausias Aukštaitijos partizanų tikslas – siekti judėjimo centralizavimo, iš kovojančių partizanų sudaryti naują vadovybę. Aptardami tolesnį srities likimą partizanų vadai pabrėžė glaudų Aukštaitijos partizanų apygardų bendradarbiavimą – šitaip veikiant būtų galima pasiekti sėkmingų kovos su okupantais rezultatų.

Pirmu klausimu dėl Vyriausiosios vadovybės sukūrimo nutarta, kad sričiai Vyriausiojoje vadovybėje atstovaus srities vadas J. Kimštas-Žalgiris ir Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas Juozas Šibaila-Diedukas. Tai pat nutarta, kad Šiaurės rytų Lietuvos sričiai kariniais-strateginiais reikalais atstovaus Algimanto apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas, o politiniais – Vytauto apygardos vadas V. Kaulinis-Miškinis.

Tų pačių metų rudenį, minint Lietuvos kariuomenės dieną, Jonas Žemaitis-Vytautas Algimanto apygardos vadui A. Slučkai-Šarūnui suteikė Lietuvos partizanų majoro laipsnį.

Išsilaisvinimas iš MGB provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio nagų

1947 m. antrojoje birželio pusėje Šimonių girios rajone pasalas vykdė dvi čekistinės-karinės MVD grupės. Jų tikslas buvo partizanų paieška Šimonių girioje ir jų sunaikinimas. Šioms grupėms vadovavo LSSR MGB operatyvinės grupės viršininkas kpt. Bojerovičius. Patekęs į vieną iš pasalų, 1947 m. birželio 24 d. Šimonių girioje netoli Ertėjų kaimo tik per plauką žūties išvengė Šiaurės rytų Lietuvos srities partizanų vadas J. Kimštas-Žalgiris. Dengdamas vadą, krito jo adjutantas Stasys Morkūnas-Karys, buvo suimta vado žmona Fibronija Kimštienė.

Šiose vietose J. Kimštas-Žalgiris pasirodė todėl, kad birželio 25 d. turėjo susitikti su MGB provokatoriumi Juozu Markuliu-Ereliu. Tikriausiai MGB nesuderino planų, nes MGB 2-osios valdybos viršininkams buvo naudingas Markulio susitikimas su Žalgiriu. Bet po išvakarėse įvykusio susišaudymo Žalgiris susitikimo vietoje nepasirodė, į Markulio laiškus nebeatsakinėjo. Emgėbistai, matydami kad žlunga jų operacija, nutarė į Vytauto apygardą siusti savo agentą – jau minėtą Lavrentijų Maksimovą-Kauną. Vytauto apygarda buvo pasirinkta neatsitiktinai, nes per ankstesnius fiktyvaus Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) komiteto atstovų atvykimus į apygardą su jais buvo susitikęs ne tik Žalgiris, bet ir Vytauto apygardos partizanai.

Nei J. Kimštas-Žalgiris, nei kiti Aukštaitijos partizanų vadai tuo metu dar nesuprato, kad jie susidūrė su MGB priedangos organizacija – Markulio neva vadovaujamu fiktyvaus BDPS komitetu. Tai paskatino MGB ruošti Aukštaitijos partizanų vadų pasitarimą, vadinamąjį BDPS komiteto Karinės kolegijos posėdį. Tačiau MGB siekius užvaldyti ir sunaikinti Aukštaitijos partizanų apygardas sustabdė paprasčiausi atsitiktinumai ir Markulio bei jo „globėjų“ įsitikinimas, kad Aukštaitijos partizanai patikės visomis MGB agentų skleidžiamomis „tiesomis“.

Į fiktyvaus BDPS komiteto rengiamą Karinės kolegijos posėdį Markulis oficialiai pakvietė J. Kimštą-Žalgirį 1947 m. rugpjūčio 16 dieną. Prieš tai, 1947 m. rugpjūčio 8–9 d., Algimanto ir Vytauto apygardų partizanus aplankė kitas fiktyvaus BDPS MGB agentas L. Maksimovas-Kaunas. Jis į susitikimus su partizanais vyko kariniu automobiliu, vadinamuoju viliuku, tuo lyg ir parodydamas visišką BDPS pasitikėjimą savo jėgomis. Kad ir kaip būtų keista, partizanams minėtas automobilis didelių įtarimų nesukėlė.

Tai paskatino Markulį siekti, kad partizanų vadai į jo organizuojamą Karinės kolegijos posėdį būtų atvežti tuo pačiu vadinamuoju viliuku ir šitaip apsidrausti nuo bet kokių netikėtumų. Todėl jis, laišku kviesdamas Žalgirį į posėdį, rašė: „Esant sunkioms nuvykimo sąlygoms siūlau jums pasinaudoti komiteto susisiekimo priemonėmis. Už jūsų saugumą komitetas atsako savo vardu ir garbe.“ Bet Žalgiris pasinaudoti jam maloniai siūlomais kelionės palengvinimais atsisakė. Jis bandė tartis su Šarūnu, kad į Vyčio apygardos teritoriją, kur turėjo vykti fiktyvus Karinės kolegijos posėdis, būtų einama pėsčiomis. Žalgirio atsargumas nuolat pamaišydavo MGB planams...

Po to, kai J. Kimštas-Žalgiris nutraukė susirašinėjimą su Markuliu, emgėbistai ir jų agentai nusprendė jį apeiti ir pradėjo tiesiogiai bendrauti su jo pavaldiniais – Vytauto ir Algimanto apygardų partizanų vadovybe. Tai sužinojęs, Žalgiris įsižeidė ir nutarė, kad jis BDPS komitetui nebereikalingas, kad komitetas ieško naujo srities vado. J. Kimštą-Žalgirį labiausiai papiktino faktas, kad Algimanto apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas apie BDPS komiteto „rengiamą“ Karinės kolegijos posėdį sužinojo ankščiau negu jis – srities vadas. Tai paskatino jį atnaujinti susirašinėjimą su Markuliu. 1947 m. rugpjūčio 21 d. laiške Markuliui Žalgiris rašė: „Kokiu pagrindu apygardos vadas gavo ankščiau žinią apie suvažiavimą negu aš. Kokiu pagrindu centras patikėjo Šarūno ryšininkui tuos ryšių punktus, kurie turėjo būti žinomi tik mano ryšininkams. Kokiu pagrindu centras pradėjo derybas su apygardų vadais aplenkdamas srities vadą. Darau išvadą, kad aš buvau pakviestas į suvažiavimą tarp kitko, o Aukštaitijos partizanų vadas yra Šarūnas. Už tokį žėstą širdingai jums dėkoju ir nei kiek nepergyvenu. Gerai supratau, ko reikia šiandien Tėvynei ir tam pilnai pasirengęs. Gimiau dėl Tėvynės ir už ją mirsiu. Kokias pareigas užimsiu, kai mirsiu, nesvarbu. Svarbu, kad mirsiu su ginklu rankose. Jūsų ir Šarūno pasiūlyto transporto atsisakau. Priežastys rimtos: nurodžiau prieš tai, kad aš atkirstas priešo nuo patalpos, kurioje yra mano dokumentai ir jų negaliu paimti. Su ginklu rankose galiu vykti ir už 1000 km., bet su pasiūlyta priemone ne. Todėl atsisakau dalyvauti suvažiavime. Mylėdamas Tėvynę ir jausdamas pareigą kovoti už jos laisvę iki pergalės, lieku eiliniu kovotoju iki mirties. Supratau, kad centro tikslas pažeminant apeiti bendradarbį. Bet jeigu ir po šio suvažiavimo Žalgiris bus reikalingas, prašau jo neužmiršti. Pirmame laiške (1947 m. rugpjūčio 19 d.), Jums pranešiau, kad ponas Šarūnas suvažiavime atstovaus visai sričiai, bet dabar šiuos įgaliojimus atšaukiu.“

Kitą laišką tą pačią dieną Žalgiris išsiuntė Šarūnui. Laiške Šarūną apkaltino dėl slaptai vedamu derybų su centru, dėl neatvykimo į pasitarimą su Žalgiriu ir dėl savo bei srities vado autoriteto pažeminimo. „Į suvažiavimą, galvojau eiti su jumis per būrius. Bet jūs išrinkote savo žygiui tokį būdą, kuris man netinka, linkiu jums laimingo kelio. Jums ankščiau duotus įgaliojimus atstovauti visą sritį panaikinu. Prašau jus duoti centrui kuo mažiau žinių apie mane. Linkiu sėkmės kelyje ten ir atgal. Pasibaigus pasitarimui kviečiu pas save rimtoms deryboms“, – baigė laišką J. Kimštas-Žalgiris.

Taip dėl per stipriai sukurstytų intrigų žlugo viena iš svarbių MGB plano dalių – fiktyviame Karinės kolegijos posėdyje kategoriškai atsisakė dalyvauti Šiaurės Rytų Lietuvos srities partizanų vadas J. Kimštas-Žalgiris. Bet tai dar buvo ne viskas. Atskiro pasakojimo verta Algimanto apygardos vado A. Slučkos-Šarūno ir Vytauto apygardos vado V. Kaulinio-Miškinio kelionė vadinamuoju viliuku į tariamą Karinės kolegijos posėdį.

Kiek anksčiau Šarūnas ir Miškinis buvo gavę Žalgirio laiškus, kuriuose jis siūlė apygardų vadams į posėdžio vietą eiti pėsčiomis per partizanų būrius. Iki tos vietos atstumas buvo apie 40–50 kilometrų. Į vado kvietimą neatsakė nei Šarūnas, nei Miškinis. Matyt jų apsisprendimą lėmė Žalgirio nesugebėjimas ar nenoras paaiškinti, kodėl jis nutraukė ryšius su BDPS komitetu. Apie tai Šarūnas sužinojo iš ryšininkių ir į apygardą atvykusio Markulio patikėtinio L. Maksimovo-Kauno. Pagrindinis Šarūno ir Miškinio tikslas buvo Aukštaitijos partizanų suvienijimas. Matydami, kad J. Kimštas-Žalgiris stabdo šią veiklą, jie ėmėsi iniciatyvos ir, apeidami srities vadą, tiesiogiai užmezgė ryšius su Markuliu. Jų nesustabdė net, atrodytų, lemtingomis aplinkybėmis gautas įspėjimas iš Tauro apygardos vado, kad šis Markulio sukviestas suvažiavimas yra MGB provokacija, o pats Markulis neabejotinai yra MGB agentas, siekiantis visiško partizaninio pasipriešinimo sunaikinimo. Šarūnas ir Miškinis sužinojo šią žinią jau sėdėdami MGB automobilyje, vadinamajame viliuke. Bet apie viską iš eilės.

MGB agentas L. Maksimovas-Kaunas, jis gi ir Gintautas, ankstų 1947 m. rugpjūčio 27-osios rytą su automobiliu ir neva samdytu vairuotoju nuvažiavo į Utenos apylinkes, kur netoli Antalgės kaimo į vidų įsėdo Vytauto apygardos vadas V. Kaulinis-Miškinis. Paskui visi važiavo į Anykščių valsčių ir čia iš anksto sutartoje vietoje netoli Plikiškių kaimo į automobilį įsėdo kitas keleivis – Algimanto apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas. Šarūnas ir Miškinis turėjo važiuoti tiesiai į fiktyvaus vadų susitikimo vietą Vyčio apygardos partizanų veikimo teritorijoje, Panevėžio apskrityje, bet jie nusprendė pasivažinėti rimčiau – išreiškė norą pirmiausiai nuvykti į Vilnių ir ten, nedalyvaujant J. Kimštui-Žalgiriui, išsiaiškinti santykius Markuliu; vėliau jie esą kartu važiuos į Panevėžio apskritį. Partizanų bendrininką vaizduojančiam MGB agentui neliko nieko kito, kaip tik teigiamai reaguoti į šį ypatingų keleivių – apygardų vadų – pageidavimą.

Pravažiavus Andrioniškį, Šarūnas pastebėjo keliu skubančią Algimanto, Vytauto ir Didžiosios Kovos apygardų štabų ryšininkę Janiną Tamulytę-Vaivą. Dieną prieš tai ji Kaune buvo susitikusi su Tauro apygardos vadu Antanu Baltūsiu-Žveju ir Tauro apygardos štabo specialiuoju pareigūnu Kazimieru Pypliu-Mažyčiu. Žvejys jai perdavė laišką, adresuotą Šarūnui ir primygtinai prašė jį kaip galima greičiau pristatyti į Anykščių valsčių adresatui; taip pat papildomai žodžiu perspėti Šarūną, kad Markulio rengiamas partizanų vadų pasitarimas yra MGB provokacija, ten visi gali būti suimti arba nužudyti. Ryšininkei Vaivai jau esant netoli galutinio tikslo, ją ir pastebėjo MGB automobiliu važiuojantis Šarūnas. Vairuotojo paprašęs sustoti, jis trumpai pasikalbėjo su ryšininke, paėmė jam adresuotą Žvejo laišką ir vėl įsėdo į automobilį. Vėliau Algimanto apygardos štabo nariui A. Kubiliui-Rūgštymui Šarūnas apie šį netikėtą susitikimą su Vaiva yra pasakojęs taip: „Išgirdęs šias naujienas liepiau Gintautui pasiaiškinti, bet jis užtikrino, kad tai melas ir Žvejys informuoja neteisingai. Tada Šarūnas pasakęs Gintautui; jeigu kas nors mums atsitiks vyrai už mus atkeršys ir nutarė toliau važiuoti į Vilnių“.

Pasiekus Vilnių, MGB agentas, pažadėjęs ryte susitikimą su Markuliu, o paskui ir kelionę į suvažiavimą, apygardų vadus įkurdino jam priskirtame konspiraciniame bute Žvėryne, Vilkų g. 2. Bet šį kartą jų planus sužlugdė atsitiktinumas. Vyriausiosios Vilniaus miesto MVD valdybos pareigūnai, kaip buvo tais laikais įprasta, tikrino butus, ieškojo nelegalių gyventojų, įtartinų asmenų ir piliečių be dokumentų. Naktį, kai partizanai jau buvo atsigulę poilsio, milicininkai pasibeldė į šio konspiracinio MGB buto duris. Spėtina, kad jie tiesiog suklydo, nes paprastai tokie butai nebūdavo tikrinami. Juolab MGB neturėjo interesų Šarūną ir Miškinį taip teatrališkai viduryje nakties areštuoti. Bet jie to žinoti negalėjo. Šarūnas su visais rėmais ir stiklais iššoko per antrojo aukšto langą, stipriai susipjaustė rankas ir veidą. Iš paskos bėgęs Miškinis nukentėjo mažiau, bet vėliau, plaukdamas per Nerį, vos joje nepaskendo. Vadai skirtingais keliais į savo apygardas grįžo tik po dviejų savaičių ir buvo įsitikinę, kad čekistai, padedant Markuliui, juos bandė suimti.

Galutinai išsiaiškinus santykius, nuslūgus įtampai, srities vadas J. Kimštas-Žalgiris 1947 m. rugsėjo 20 d. paskelbė įsakymą Nr. 19, kuriame nurodė, kad visame Šiaurės rytų Lietuvos krašte skelbiama ypatingoji padėtis ir nutraukiami visi ryšiai su Vilniumi, sustabdomos ryšininkų kelionės. Taip žlugo ilgai čekistų ruošta operaciją prieš Aukštaitijos partizanus.

Gyvenimo ir kovos bendražygė Neringa

1947 m. spalį ties Padvarninkų kaimu netoli Andrioniškio A. Slučka-Šarūnas, jo adjutantas A. Kisielius-Sakalas ir juos lydėjęs Perkūno būrio partizanas Jonas Staškevičius-Aušra susidūrė su Viešintų skrebais. Per susišaudymą Šarūnas buvo sunkiai sužeistas – kulka pataikė į krūtinę, perėjo kiaurai per plaučius ir išlindo per nugarą. Sunkiai sužeistą vadą išgelbėjo fiziškai stiprus beveik 2 metrų ūgio jo adjutantas Sakalas, jis sužeistąjį greitai nunešė į saugią vietą ir laikinai po eglutėmis paslėpė, o pats šaudė į priešą iš dviejų savo ir Šarūno ginklų ir kartu su Aušra, dažnai keisdami pozicijas, bandė sudaryti įspūdį, kad miškelyje yra ir daugiau partizanų. Skrebai, nežinodami tikslaus partizanų skaičiaus ir galvodami, kad neužteks jėgų jiems persekioti, greitai iš tos vietos pasitraukė. Partizanai ruošėsi Šarūną nugabenti į jo bunkerį Butkiškių vienkiemiuose, Jovaišų sodyboje. Bunkeris buvo maždaug už 2 km nuo įvykio vietos. Bendražygiai, pasiskolinę iš netoliese gyvenusio ūkininko arklį, užkėlė ant jo Šarūną. Šarūnas įtikino bendražygius, kad jis ir vienas sugebės pasiekti bunkerį, todėl jie šiek tiek pasitraukė kita kryptimi, kad prireikus nukreiptų dėmesį ir suklaidintų priešus, jeigu jie sumanytų grįžti.

Tačiau sunkiai sužeistas Šarūnas nujojo netoli – neteko sąmonės ir nukrito nuo arklio. Po kiek laiko atgavęs sąmonę, bet jausdamas, kad jėgos sparčiai senka, atsisėdo ant kelio pakraščio ir jau ketino nusišauti, bet tuo momentu visai netikėtai šalia jo atsirado partizanų ryšininkė Marytė Žvirblytė, ėjusi tuo keliu link Andrioniškio. Pastebėjusi, ką ruošiasi daryti Šarūnas, ištraukė iš jo rankų pistoletą. Tada, nubėgusi į netoliese esantį vienkiemį, grįžo su arkliu kinkytu vežimu ir dviem draugėm, kurios padėjo įkelti sunkiai sužeistą apygardos vadą į vežimą. Šarūnas buvo sėkmingai nugabentas pas eigulį Gintautą Gindrėną, kurio namuose buvo gerai įrengtas bunkeris. Tą pačią dieną iš Anykščių atvyko vaistininkė Elena Rinkevičiūtė – ji išplovė ir sutvarstė žaizdas, suleido būtinų vaistų.

Kiek sustiprėjęs Šarūnas buvo pervežtas į pagrindinį itin gerai užmaskuotą vadavietės bunkerį pas Jovaišas. Dar kelis kartus perrišti žaizdų ir suleisti vaistų buvo atėjusi E. Rinkevičiūtė, vėliau Šarūną gydė Algimanto apygardos štabo narys gydytojas Alfonsas Palavenis-Skirmantas.

Toliau apygardos vadą slaugė ryšininkė Joana Railaitė-Varčiūnienė-Neringa. Žaizdos gijo sunkiai, šlapiavo, sužeistajam giliau įkvepiant, girdėjosi švokštimas plaučiuose. A. Slučkos-Šarūno sveikata pasitaisė tik po pusmečio. Per tą laiką, kai jo organizmas kovojo su mirtimi, nuo Šarūno nei per žingsnį nesitraukė Neringa. Jie buvo pažįstami dar nuo vokiečių okupacijos metų. Tuo metu J. Railaitė-Varčiūnienė jau buvo ištekėjusi, augino sūnų, tačiau 1944 m. jos vyrą, policijos vachmistrą Stasį Varčiūną, nušovė raudonieji partizanai.

Neringai slaugant Šarūną, užsimezgė ir stiprėjo abipusė simpatija. Juolab tarp jų buvo daug bendro. Antano ir Joanos šeimos, kuriose jie užaugo, buvo panašios – abi daugiavaikės, jose augo po 9 vaikus. Tik Joana turėjo 3 brolius ir 5 seseris, o Antanas atvirkščiai – 3 seseris ir 5 brolius. Railos buvo ūkininkai, turėjo 30 ha žemės Čerelių kaime (dabar Šėtos sen., Kėdainių r.). Slučkos gyveno nedideliame Troškūnų miestelyje ir vertėsi iš amatų bei valdiško darbo. Bet ir viena, ir kita šeima buvo Lietuvos patriotai. Joanos tėvas buvo apsišvietęs žmogus, kurį laiką mokytojavo, vėliau dirbo Pagirių valsčiaus viršaičiu ir vietos smulkaus kredito banko valdyboje. Vien tik už šias pareigas bolševikai jam galėjo sudaryti baudžiamąją bylą ir išsiųsti į lagerį. Todėl jau 1945 m. Railos paliko savo namus ir plačiai pasklido pas tolimus gimines ir įvairius pažįstamus po visą Lietuvą. Abi šeimos patyrė netekčių – partizanų gretose buvo žuvę du Šarūno broliai ir Joanos sesuo. Joanos tėvai 1946 m. rudenį persikėlė į Troškūnus ir ten globojo senuką Ulbą, kuris gyveno dūminėje pirkioje, nuolat pajuodusioje nuo smalos ir suodžių, bet čia jie buvo kurį laiką saugūs. Tuo metu Joana pusiau legaliai gyveno Ukmergėje ir dažnai aplankydavo tėvus, vykdydama specialias partizanų užduotis, važinėjo į Troškūnų kraštą. 1947 m. pradžioje ji galutinai įsitraukė į partizanų gretas. Neringa gerai spausdino mašinėle. Ilgainiui ji tapo pagrindine Algimanto apygardos, vėliau ir visos partizanų srities štabo raštvede. Yra išlikę jos ranka piešti Algimanto apygardos partizanų uniforminiai ženklai, keliolika jos spausdintų, Neringos ir Pūgos slapyvardžiais pasirašytų partizanų dokumentų.

1948 m. pavasarį, kai Šarūno sveikata ganėtinai pasitaisė, buvo iškeltos partizaniškos vestuvės. Ko gero, tada Šarūno ir Neringos ištarti žodžiai „iki mirtis mus išskirs...“ skambėjo kaip niekada reikšmingai...

Pragaištingas 1949-ųjų ruduo

Dar 1948 m., siekdama sunaikinti A. Slučką-Šarūną, MGB 2N valdyba pradėjo agentūrinę bylą „Kanibalai“. Tuo tikslu į Algimanto apygardos ryšininkų gretas buvo infiltruotas MGB agentas Vytautas Kučys (agentūrinis slapyvardis Mikas – aut. past.). A. Slučka tuo metu jau ėjo Rytų Lietuvos – Karaliaus Mindaugo partizanų srities vado pareigas, tačiau savo štabavietės nepakeitė – ja ir toliau, kaip ir vadovaujant Algimanto apygardai, liko tuneliais sujungtų bunkerių sistema Jovaišų sodyboje. Negana to, apie bunkerių vietą žinojo ne vienas vadovaujamas pareigas ėjęs partizanas. Toks konspiracijos taisyklių nepaisymas tapo pragaištingas ne tik A. Slučkai-Šarūnui, bet, kaip greitai paaiškėjo, ir visai Algimanto apygardai.

MGB agentas V. Kučys, įgijęs apygardos Ryšių skyriaus viršininko A. Kubiliaus-Rūgštymo pasitikėjimą, buvo vis arčiau štabo bunkerių vietos išaiškinimo. Bet nepakankamai arti. Todėl agento Miko viršininkai iš MGB 2N valdybos, nepaisydami galimo savo agento iššifravimo, nusprendė eiti va banque – panaudoti migdomuosius preparatus „Neptun-20“, suimti A. Kubilių-Rūgštymą ir, panaudojant visą kankinimų arsenalą, priversti jį parodyti A. Slučkos-Šarūno bunkerio vietą.

Lemtingas susitikimas įvyko 1949 m. spalio 23 d. Piktagalio kaime. Į susitikimą Rūgštymas atėjo ne vienas – kartu su juo buvo ir asmeninis A. Slučkos ryšininkas Alfonsas Vildžiūnas-Vijoklis. Pagal iš anksto suplanuotą veiklos schemą MGB agentas abu partizanus pavaišino migdomųjų preparatų primaišyta vakariene. Rūgštymui ir Vijokliui užmigus, agentas davė ženklą pasaloje tūnojusioms MGB pajėgoms... Tokiu būdu partizanai pateko į negailestingas rankas. Prasidėjo tardymas, kurio metu buvo panaudotos visos įmanomos „poveikio priemonės“. Sprendžiant iš tardymo protokolų datų, tik po kelių dienų, spalio 28-osios ryte, žiauriai kankinami ir tardomi partizanai sutiko parodyti A. Slučkos-Šarūno bunkerio vietą. Jie, be abejo, vadovavosi nerašyta taisykle – kuo ilgiau atsilaikyti kankinimams, tikintis, kad jų suėmimo faktas kovos draugams yra žinomas, kad jie spės pasitraukti į atsarginius bunkerius. Deja, viskas susiklostė kitaip.

MGB dažniausiai vadovaudavosi logiška taisykle – išduotų bunkerių apsiaustį ir šturmą reikia pradėti anksti ryte. Tokiu būdu bunkeryje apsuptiems partizanams likdavo mažai vilčių atsilaikyti iki tamsos ir ja prisidengus bandyti prasiveržti. Tačiau šiuo atveju saugumiečiai nusprendė nerizikuoti laukiant naujo ryto – tą pačią spalio 28 d. apie 14 val. Jovaišų sodyba buvo keliais žiedais apsupta MGB 298-ojo šaulių pulko 3-iojo bataliono kareivių, vadovaujamų pplk. Poginovo ir centrinės MGB 2N valdybos 1-ojo skyriaus viršininko kpt. Nachmano Dušanskij.

Antanas Slučka-Šarūnas, jo žmona partizanė Joana Railaitė-Slučkienė-Neringa pasiduoti atsisakė. Vienas šio straipsnio autorių vaizdo juostoje yra įamžinęs unikalius partizanų rėmėjos Bronės Jovaišaitės-Pačinskienės, mačiusios paskutiniąsias Šarūno ir Neringos gyvenimo akimirkas, prisiminimus: „Po kiek laiko kareiviai man liepė lįsti vidun į bunkerį. Aš atsisakiau. Tada gavau šautuvo buože per nugarą ir vis tiek buvau priversta lįsti... Ir įlindau. Pasišnekėjau ir su Šarūnu, ir su Neringa. Sakiau, kad išlįstų, pasiduotų – vis gi bent gyvybę išsaugotų. Šarūnas jokiu būdu su tuo nesutiko: „Aš daviau priesaiką, esu pasiryžęs žūti už Tėvynę ir nė per žingsnį nesitrauksiu, ir gyvas nepasiduosiu.“ Neringa paprašė, kad nuo jos išbučiuočiau jos sūnų, jos vardu atsiprašyčiau tėvų, kad uždėjo jiems tokį vargą – taip jau susiklostė gyvenimas, kad anksti atėjo laikas mirti. Apsikabinome visi, pasibučiavome, padėkojo nuoširdžiai jie man už mūsų vargus, už paramą išlaikant bunkerį… Bet dabar atėjo laikas mirti… Šarūnas buvo visas šlapias nuo prakaito. Kai paskutinį kartą apkabino mane, tai net ir mano rūbai pasidarė šlapi nuo jo rankų. Prakaitas bėgo upeliais, plaukai visi šlapi. Ir kaip nenorėjo mirti. Kas norės mirti…

Prieš išlįsdama atgal į paviršių paklausiau, ką man sakyti rusams. Sako, sakyk, kad nieko nematei, kad bunkeris tuščias – nieko jame nėra. Išlindusi taip ir pasakiau. Tada prie bunkerio atvedė mūsų brolį. Liepė ir jam lįsti į vidų. O aš ir sesuo buvome šalia pririštos prie medžių. Brolis prieš lįsdamas į bunkerį atsisveikino: „Sudiev, sesės, daugiau jau nebepasimatysime…“ Jis mums buvo sakęs, kad jo gyvo rusai gyvenime nepaims. Ir viskas. Įlindo į vidų ir nebepasirodė. Po kurio laiko rusai liepė ir man dar kartą lįsti vidun į bunkerį. Dar liepė šaukti brolį, kad išlįstų. Jis taip ir nepasirodė, o aš lįsti dar kartą į vidų atsisakiau. Tada mušė šautuvo buože. Taip mušė, kad nebeturėjau kur dėtis. Vis tiek teko lįsti. Jau mačiau degančią šviesą, lyg ir girdėjau juos šnekančius… Ir iš karto sprogimas. Pasipylė žemės, lentų skeveldros. Pasibaigė viskas. <...> Po to, jau kalėdama lageryje, labai dažnai tą dieną atsimindavau ir pagalvodavau, kad reikėjo ir man neišlįsti, o susisprogdinti kartu su Šarūnu, Neringa ir broliu – nebūtų reikėję visų tų vargų vargti…

Neringai buvo tik 29, Šarūnui – 32 metai. Iki šiol nežinoma, kur MGB paslėpė jų palaikus. Aišku tik tiek, kad jų sudarkytus sprogimo kūnus suimti partizanų ryšininkai paskutinį kartą matė Kauno MGB skyriaus kieme.

A. Slučka-Šarūnas bendražygių ir priešų akimis

A. Slučka-Šarūnas, neabejotinai vienas iškiliausių Lietuvos laisvės kovotojų, Aukštaitijos partizanų vadovybės buvo pristatytas aukščiausiam Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) apdovanojimui – suteikti jam Laisvės Kovos Karžygio garbės vardą. Toks apdovanojimas numatytas LLKS tarybos prezidiumo statuto 3 punkte, kuriame pažymima kad Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas yra aukščiausias LLKS apdovanojimas, suteikiamas jau gavus Laisvės Kovos I laipsnio kryžių arba kartu su šiuo kryžiumi. A. Slučka-Šarūnas buvo pirmasis Aukštaitijos partizanų vadas, kurį bendražygiai pasiūlė tokiam apdovanojimui. Deja, visa tai įvyko partizaninio karo Lietuvoje saulėlydyje, praėjus beveik 3 metams nuo A. Slučkos-Šarūno žūties. Sprendimas siūlyti Šarūną aukščiausiam partizanų apdovanojimui buvo priimtas Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydyje, vykusiame 1952 m. birželio 7–9 d. Žaliojoje girioje netoli Karsakiškio.

Posėdžiams sąskrydyje vadovavo vienas iš LLKS prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto pavaduotojų Juozas Šibaila-Merainis, jis Šarūną pažinojo ne iš nuogirdų – 1948 m. pirmojoje pusėje jie kartu dirbo Algimanto apygardos štabe. Sąskrydyje priimti sprendimai rodo, kad užsitarnauti aukščiausią LLKS apdovanojimą nebuvo paprasta. Sprendimas buvo priimtas tik dėl vieno Šarūno. Dėl tokių pat aukščiausių LLKS apdovanojimų kitiems žuvusiems Aukštaitijos partizanų vadams – Vyčio apygardos vadui Juozui Krikštaponiui, Vytauto apygardos vadui Vincui Kauliniui-Miškiniui, Rytų Lietuvos srities štabo viršininkui Antanui Starkui-Montei ir Didžiosios Kovos apygardos vadui Alfonsui Morkūnui-Plienui – buvo nutarta rinkti papildomą medžiagą. Ar J. Žemaitis-Vytautas suspėjo suteikti A. Slučkai-Šarūnui aukščiausią LLKS apdovanojimą, deja, žinių nėra. Bet visi jo bendražygiai dėl šio savo sprendimo neabejojo.

Po šio sąskrydžio išleistame Rytų Lietuvos – Karaliaus Mindaugo srities partizanų štabo periodiniame leidinyje „Aukštaitis“ (1952 m. Nr. 1) pasirodė J. Šibailos-Merainio straipsnis „Pažintis su a. a. Karaliaus Mindaugo srities vadu partizanų mjr. Šarūnu“. Jame J. Šibaila įvardino savo bendražygio savybes ir atliktus darbus – viską, už ką jį labiausiai vertino. Visų pirma J. Šibaila įvardino Šarūną kaip ryžtingą vadą ir gerą organizatorių, kuris nesitaikstė su priešo paskelbta amnestija ir negalvojo dėl to nutraukti kovos už Lietuvos nepriklausomybę: „Kai užtrukus kovai amnestijos pagunda brovėsi į Sąjūdį su neviltim, Šarūnas būrė jėgas nepalaužiamai kovai.“ Kitos dvi svarbios Aukštaitijos partizanų vado savybės, J. Šibailos nuomone, buvo drąsa ir ryžtas. Nors dėl daugelio sužeidimų, nepakeliamai sunkių gyvenimo bunkeriuose sąlygų A. Slučka-Šarūnas buvo praradęs fizinę sveikatą, jis įgyvendino vieną iš svarbių tikslų – suorganizavo Šiaurės rytų Lietuvos srities partizanų dalinių vadovybės sąskrydį. Sąskrydis 1948 m. rugpjūtį įvyko Algimanto apygardos teritorijoje, Šimonių girioje; jame buvo suvienyti Aukštaitijoje veikę partizanų daliniai ir sudaryta Šiaurės rytų Lietuvos srities partizanų vadovybė.

J. Šibaila savo straipsnyje taip pat pabrėžė A. Slučkos-Šarūno neišsenkamą energiją, sveiką lietuvišką entuziazmą: „Tais pat metais rudenį susitikus su Šarūnu pilnutinai buvo aptartas Rytų Lietuvoje veikiančių dalinių sujungimo planas. Susirinkusieji galėjom džiaugtis Šarūno laime: jo svajonei įvykdyti teliko sušaukti brolių sąskrydį. Sunkus Šarūno sužeidimas tai įvykdyti teleido 1948 metų vasarą. Sąskrydžio metu, kurio laiku buvo sudaryta Rytų Lietuvos srities veiksminga vadovybė, pas Šarūną išgyvenau mėnesį laiko. Per tą laiką beliko stebėtis neišsenkama jo energija, sveiku, lietuvišku entuziazmu. Šiuo kartu buvo gaila žiūrėti tik į jo sveikatą: po daug ir ypatingai sunkių sužeidimų iš gabaus sportininko, buvusio boksininko, buvo telikę tos sveikatos tik procentai.“

J. Šibaila-Merainis įsidėmėjo ir tai, kad Šarūnas pasižymėjo kruopštumu ir stengėsi įamžinti visą Rytų Lietuvos pasipriešinimo bolševikams istoriją. „Atvykęs pas jį radau iš likusių archyvo liekanų beatkuriantį Rytų Lietuvoje antibolševikinės veiklos istoriją. Darbe Šarūnui talkininkavo buvusieji mokytojai ir studentai.“ J. Šibailos nuomone, A. Slučka-Šarūnas buvo aiškus Rytų Lietuvos partizanų lyderis. Partizanai dėl Šarūno nuopelnų Sąjūdžiui ir asmeninių charakterio savybių jautė jam didelę pagarbą. Svarbi A. Slučkos, kaip vado, savybė, J. Šibailos nuomone, buvo jo mokėjimas vadovauti partizanams taip, kad jie niekada neabejotų savo vado įsakymais. „Kiek buvo Šarūnas įtakingas, tai ir man pačiam teko patirti. Pabandžius skųstis žygiu, kuriam neradau jėgų atlikti, nusišypsojo ir ranka parodė žygio kryptį. Ir tuo laiku jis buvo ramus. Jis tik džiaugės, kad pagaliau ir Rytų Lietuva sąjūdžio reikalui atiduoda savo pareigą Tėvynei. Šitas jo džiaugsmas paliko ir man įsakymu, kurio neįvykdymui net ir sapnas nedrįso gundyti. Išsiskyrus po dvejų metų sužinojau Šarūną savo pareigą atidavus Tėvynei už Lietuvos laisvę nebijančiu mirt kariu. Skaudi žinia manęs klausė: Ar Šarūnas savais darbais nepelnė garbės, kuri, iškėlus Jį pirmuoju Rytų Lietuvos Karžygiu, būtų mums vadovu laisvės kovą užbaigti visos tautos pergale prieš bolševizmą?

Taigi J. Šibaila-Merainis šioje charakteristikoje išryškino pagrindines Šarūno savybes: geras organizatorius, drąsus, ryžtingas, darbštus ir energingas lyderis, atkakliai siekiantis savo tikslo ir turintis didelį autoritetą tarp partizanų. Panašiai kaip J. Šibaila A. Slučką-Šarūną apibūdino ir kiti jo bendražygiai.

Algimanto apygardos štabo narys A. Kubilius-Rūgštymas prisimena, kaip A. Slučka-Šarūnas kartu su gydytoju, Algimanto apygardos štabo nariu A. Palaveniu-Skirmantu gydydavo sužeistus kovos draugus, prireikus juos operuodavo. Jau minėta, kad medicinos pagrindus A. Slučka-Šarūnas įgijo 1942–1943 m. mokydamasis Vilniaus universiteto Medicinos fakultete.

Čekistas Lavrentijus Maksimovas, 1946–1947 m. žinomas kaip MGB agento J. Markulio-Erelio patikėtinis slapyvardžiais Aitvaras, Gintautas, Kaunas, 1978 m. išeidamas į pensiją parašė prašymą KGB generolui, tuometiniam LSSR KGB pirmininkui J. Petkevičiui. 1978 m. jis prašė padidinti pensiją už ypač didelius „nuopelnus“ kovoje prieš partizanus. Šiame prašyme jis prisiminė ir A. Slučką-Šarūną, nuo kurio žūties jau buvo praėję 30 metų. Šarūnas įvardytas kaip ypač drąsus ir gudrus priešas. Čia pat L. Maksimovas pateikė pavyzdį, iliustruojantį A. Slučkos-Šarūno sumanumą ir drąsą. Anot L. Maksimovo, norėdamas įsitikinti, ar nėra pasalos, A. Slučka-Šarūnas atėjo į susitikimo vietą gerokai ankščiau, negu buvo sutarta. Atėjo vienas, vilkėdamas sovietinio karininko uniformą. Prie pasalos vietos jį sustabdžiusių kareivių rusiškai paklausė apie užduotį ir juos pavaišino cigaretėmis. Tik gerokai vėliau čekistai susiprato, kad jie paleido patį Šarūną.

Partizanų ryšininkas, Andrioniškio miškų eigulys G. Gindrėnas, kurio sodyboje buvo įrengtas partizanų bunkeris, pastebėjęs, kad jo namai sekami, kreipėsi į Šarūną pagalbos. Norėdamas atitraukti dėmesį nuo svarbaus partizanų rėmėjo, A. Slučka-Šarūnas, iš anksto su juo susitaręs, nutarė suvaidinti „spektaklį“. Viduryje dienos atėjęs pas G. Gindrėną, matant daugeliui miškų ūkyje dirbusių asmenų, Šarūnas ėmė G. Gindrėną mušti ir, klykiant šeimos nariams, išsivedė jį į mišką „sušaudyti“. To įvykio atgarsiai greitai pasiekė ir čekistus, kurių dėmesys eiguliui gerokai sumažėjo. Po kurio laiko G. Gindrėnas, neva bijodamas partizanų, išsikėlė su šeima gyventi į Žemaitiją.

Archeologiniai Algimanto apygardos štabo bunkerio tyrimai

2014 m. rudenį, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) užsakymu, archeologai, vadovaujami Archeologijos mokslų daktaro, Vilniaus universiteto docento Gintauto Vėliaus, atliko detaliuosius buvusio Algimanto apygardos ir Rytų Lietuvos partizanų srities štabo bunkerio tyrimus.

Buvo nustatyta, kad unikalų bunkerių kompleksą sudarė du tuneliais sujungti bunkeriai, iškasti šachtiniu būdu, nesuardant paviršinių žemės sluoksnių, todėl virš pagrindinio – antrojo – bunkerio buvo 4 metrų žemės sluoksnis – tokio bunkerio neįmanoma aptikti įprastiniais paieškos būdais. Kiek žinoma, šis bunkeris yra vienas unikaliausių pagal iškasimo būdą ir įrengimą per visą partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje istoriją. Tyrimų metu surinkta detali istorinė medžiaga apie bunkerio iškasimo procesą, jo įrengimą, gyvenimo jame sąlygas. Taip pat surinkta gausi archeologinė medžiaga apie bunkerio konstrukciją, surasti unikalūs partizanų kovą ir buitį iliustruojantys archeologiniai radiniai. Visi radiniai perduoti į Genocido aukų muziejų. Šalia bunkerio vietos LGGRTC įrengė informacinį stendą.

* * *
1997 m. gruodžio 22 d. A. Slučkai-Šarūnui pripažintas teisinis kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jis (po mirties) apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Ant Troškūnų vienuolyno sienos LGGRTC pastangomis atidengta memorialinė lenta, žyminti šio žymaus partizanų vado gimimo vietą. Šiuo metu rūpinamasi, kad minint 100-ąsias Antano Slučkos-Šarūno gimimo metines, jo vardu būtų pavadinta kuri nors Anykščių arba Troškūnų gatvė.

 
 
    Atgal...