2018-ųjų Anykščių rajono Metų mokytojos vardą pelnė Troškūnų Kazio Inčiųros gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė Rasytė GAIDIENĖ. Interneto portalas www.zpasaulis.lt skelbia pasakojimą apie šia anykštėnę pedagogę.

Visada smagu sutikti žmogų, kuris yra neabejingas ne tik gamtai, o ir gamtos draugų savaitraščiui „Žaliasis pasaulis“. Manyčiau, jog tokia yra ir Rasytė Gaidienė, Anykščių r. Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijos biologijos mokytoja metodininkė. Rasytė jau ne vienerius metus vis ką nors parašo mūsų savaitraščiui. Parašo apie moksleivių vykdomus projektus, paprasčiausius gerus darbus gamtai.

Neatsitiktinai, nes Rasytė jau per dvylika metų vadovauja gimnazijoje esančiam jaunųjų miško bičiulių būreliui „Girinukas“. Žinau, jog anksčiau būta itin tamprių ryšių tarp miškininkų ir moksleivių, priklausančių „Girinuko“ būreliui. Viliuosi, jog po valstybinių miškų valdymo reformos miškininkai nuo mokyklų nenusigręš, nors geros tradicijos dažnai sumindžiojamos… Mat dar sovietiniais metais Lietuvoje būta mokyklose vadinamųjų žaliųjų girininkijų, kai vaikai po pamokų tarsi ir imituodavo miškininkų veiklą, ar bent talkindavo giriose gerais darbais gamtai. Ir sau. Juk žmogus, imdamasis pozityviosios veiklos, augindamas gėlė ar medį, ir pats, žiū, beaugąs…

Rasytės Gaidienės pasiteiravus kokio amžiaus vaikus gimnazijos esantis „Girinukas“ priglaudžia, išgirdau, jog jaunųjų miško bičiulių būrelyje esama ir vienuolikmečių, ir devyniolikmečių (nuo penktokų iki dvyliktokų). Tokia amžiaus skirtumų skalė tik rodytų, jog vadovė Rasytė Gaidienė yra išmani pedagogė, gebantį girios (o ir gamtos) pasauliu sudominti visus. Veiklos išradingumas, žinoma, keičiasi, nors jaunuosius miško bičiulius jungia vis tas pats „Girinukas“.

Šio būrelio veiklos metai būtų dar ženklesni, jei prisimintume, jog anksčiau, nei šią veiklą perėmė Rasytė Gaidienė, „Girinukui“ vadovavo Regina Baršauskienė, nūnai jau ne pedagogė, o dirbanti Troškūnų girininkijoje girininko pavaduotoja. Tarsi ir giria iš mokyklos paviliojo… Gal ir ne atsitiktinai. Juk Regina Baršauskienė netgi sukūrė jaunųjų miško bičiulių logotipą, kuris nūnai tapo kaip ir etalonu visos šalies jauniesiems girių gerbėjams.

Pasiteiravus apie nūdienos jaunuosius miško bičiulius jungiantį „Girinuką“ Rasytė Gaidienė pasakojo:

„Mūsų būrelis labai aktyvus. Kasmet dalyvaujame veikloje, kurią įvardinčiau kaip tiriamieji darbai miške. Dalyvaujame ir įvairiuose konkursuose. Esame atstovavę ir Lietuvą viename iš tarptautinių konkursų, kuris buvo surengtas Rusijoje. Bent tris metus: 2007-ais, 2012-ais, 2014-ais. Esame dalyvavę ir konkurse Vokietijoje „Jaunimas Europos miškuose“ (prieš tris metus), kur taipogi buvome gerai įvertinti.

Kita vertus, vaikai, matydami, jog savitai ir įtemtai dirbant (kad ir su žievėgraužiais, juos tiriant, skaičiuojant; jaunuolynuose prieaugį tiriant ir t.t.) galima ir šlovės Lietuvą atstovaujant susilaukti.“

Rasytė Gaidienė pasidžiaugė, jog gabiausieji vaikai ir studijas pasirenka Aleksandro Stulginskio universitete, kur įgyja miškininko profesiją. Tokiais minėjo Ugnę Kustaitę, Simoną Karaliūtę, kurios anksčiau atstovavo Lietuvą tarptautiniuose konkursuose. Pašnekovė džiaugėsi ir buvusiais aktyviais „Girinuko“ nariais, tokiais, kaip Samanta Gražytė (ir kai kuriais kitais), kuri mokėsi Girionyse esančioje ir miškininkus rengiančioje Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje.

Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje mokosi kaimo vaikai, tad jie ir dažniau renkasi profesijas, kurios artimesnės kaimui. Žinoma, kai kas „prasikerta savojo gyvenimo langus“ ir kitose aukštosiose mokyklose.

„Girinuko“ nariai kartu su savo vadove Rasyte Gaidiene dalyvauja ir įvairiose kasmet organizuojamose akcijose. Štai neseniai visoje šalyje ūžavo Lietuvos atkūrimo 100-mečio minėjimai. Troškūnų gimnazijos jaunieji miško bičiuliai ėmėsi kalti 100 inkilų. Bus kur sugrįžusiems paukšteliams įsikurti. Rasytė pasidžiaugė, jog toje veikloje labai patalkino Troškūnų girininkas Audrius Kusta, Samantos Kustaitės tėvelis. (Atsiprašau, jei naujieji pertvarkų šulai ims ir pamanys: kaip blogai, jog yra miškininkų dinastijos! Tačiau tuo jie įvardins save tik kaipo Lietuvos nedraugais, niekdariais gamtoje, savotiškais naujaisiais petriukais kurmeliukais.) Keliami inkilai ir šikšnosparniams.

Kita vertus, kiekvienas paukštelis, įsikuriantis miške, yra ir savotiškas girios sanitaras, sunaikinantis įvairius kenkėjus. Miškininkai tatai gerai žino!

Pašnekovė patikino, jog jauniesiems miško bičiuliams iš Troškūnų parūpsta ne vien gyvenimas girioje (jei yra šalta žiema, kartais reikia kiek padėti ir su pašaru; jei yra sniego, savita jame tyrinėti girios gyventojų pėdsakus), o ir… vandenyje. Tam imamasi vandens tyrimų, o kartu neatsisakoma ir rinkti šiukšles. Ne tik iš pakelių, girios, o ir iš Šventosios upės. Kaip tada neatkreipsi dėmesio ir į vandens paukščius. Juos juk taipogi įdomu tyrinėti. Štai Anykščių regioninio parko direkcija įsigijo keliautojams skirtuosius dviračius, tad moksleiviams iš Troškūnų čia – naujos galimybės.

„Vadovauju jauniesiems miško bičiuliams jau dvylika metų, ir kiekvienais metais vis dalyvaujame Anykščių regioninio parko direkcijos įvairiose akcijose. Viena jų – „Švarinkime Šventosios upę“, kai tris dienas plaukiame upe valtimis ir renkame iš vandens įvairiausias atliekas, šiukšles. Žinoma, kartu domimės įvairias medžiais, kitais objektais, esančiais greta Šventosios, susipažįstame su įvairiais augalais, vandens gyvūnija. Kita vertus, vaikai, jaunieji miško bičiuliai, stovyklaudami įgyja ir kitokių, gyvenimui itin reikalingų, bendravimo įgūdžių“, – kalbėjo Rasytė Gaidienė.

Beje, ji dar vadovauja ir gimnazijoje esančiam jaunųjų tyrinėtojų būreliui. Šį būrelį taipogi galima susieti su gamtininkais. Pasak pašnekovės, vaikai, kuriuos vadiname jaunaisiais miško bičiuliais, panorsta lankyti ir jaunųjų tyrinėtojų būrelį. Štai šių metų vasariui baigiantis Rasytės Gaidienės auklėtiniai dalyvavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro surengtame konkurse „Mano žvilgsnis į supantį pasaulį“. Šeštokai Rapolas Skruzdys ir Eironas Bieliūnas kalbėjo apie paukščių žuvimo priežasčių tyrimą. O septintokas Liutauras Smetona bei šeštokas Rokas Deveikis pristatė darbą „Juostos upės vandens biologinis tyrimas“.

Pakalbinus Rapolas Skruzdys ir Eironas Bieliūnas apie paukščių žuvimo priežastis sakė, jog siekė nustatyti, kuriais mėnesiais ir dėl ko žūsta sparnuočiai.

„Dalinome Troškūnų gyventojams paukščių siluetus, kad jie atsidurtų ant langų ir atbaidytų sparnuočius, dažnai atsitrenkiančius į langų stiklą ir dėl to žūvančius“, – kalbėjo šeštokai, kasmet apklausiantys gyventojus – kiek prie jų namų būta žuvusių paukštelių?..

„Gyventojai tiesiog džiaugiasi, kai moksleiviai užimti tokiais gerais darbais, siekia gamtos jauniesiems tyrėjams visa kuo ir patalkinti. Juk Troškūnuose visi vieni kitus pažįsta“, – kalbėjo pedagogė Rasytė Gaidienė.

Pridursiu, jog ankstesniais metais respublikiniams konkursui „Mano žvilgsnis į supantį pasaulį“ ir jaunieji miško bičiuliai iš Troškūnų buvo pristatę darbą, kuriame analizuota medžių metinių rievių priklausomybė nuo aplinkos sąlygų.

Beje, Rasytė Gaidienė jau daugiau nei 10 metų su savo globotiniais moksleiviais dalyvauja ir tarptautinėje GLOBE programoje. Joje dalyvauja nemažai mūsų šalies mokyklų. Pagal šią programą tyrimai (ir tarptautiniai) atliekami ir kiekvieną dieną (dėl temperatūros, kritulių ir pan.), tad sukaupiami saviti duomenys. Jie taipogi pritaikomi ir kitose veiklose, tyrimuose, stebėjimuose. Rasytė minėjo, jog GLOBE programoje sėkmingai dalyvavo ir buvo pagerbtas Justas Šidiškis, nūnai jau studijuojantis Vilniaus universitete.

…Kiek nusistebėjau tokia erdvia ir moksleivius tiesiog integruojančia gamtos link pedagogės Rasytės Gaidienės veikla. Nusistebėjęs net leptelėjau, jog puiki pedagogė turėtų daug ir uždirbti… Pašnekovė nusišypsojo, tarsi konstatavo: „Ne… Tai tiesiog yra mano gyvenimo būdas. Negaliu sustoti. Man vien pamokų tiesiog neužtenka – reikia eiti į gamtą ir tyrinėti, veikti po atviru dangumi“.

Augusto Uktverio nuotrauka