Registruotiems vartotojams
   vartotojas
   slaptažodis
 


Rodyti daugiau
 
2019-01-12   Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka: KARTAIS PAVYKSTA
 
 

„Architektūros kritika: Lietuvos bibliotekos“ interaktyviame Lietuvos architektūros žemėlapyje www.archmap.lt – kritinių straipsnių ciklas, analizuojantis architektūrą ne vien kaip estetinį, kompozicinį, tūrių ir struktūrinių sprendimų darinį, bet ir aptariantis, kam šie pastatai yra skirti – jų programą, instituciją ir naudotojų veiklos galimybes. Šio ciklo kūrėjai Dalia Čiupailaitė ir Matas Šiupšinskas žvalgėsi ir Anykščiuose... Jų publikaciją 2019 m. sausio 12 d. pateikė ir www.bernardinai.lt.

Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka. Mato Šiupšinsko nuotrauka

Sometimes we do it right“, – rašė architektūros kritikos pradininkė Ada Loise Huxtable. Kartais pavyksta sukurti architektūros kūrinį, kuriame puikiai susiejamas mastelis, ribos ir ryšiai. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešoji biblioteka yra labai arti šio standarto. Kontekstuali ir moderni, organiškai įkomponuota miesto centre, puikiai susijusi su aplinka ir kartu išsiskirianti ir krintanti į akis – Anykščių bibliotekos pastatas atrodo sukurtas būtent šiai vietai, tarsi iš jos išaugęs. O savo veiklomis ir erdvėmis – tai gyvybingas kultūrinis Anykščių centras.

Iš trijų masyvų sudarytas pastatas apgaubia Vyskupo skverą istoriniame miesto centre – tarsi pusiasalis iškilusį virš upės pakrantės. Juosdamas vieną skvero kraštą, suteikia jam užuovėją ir paverčia erdvę jaukia žalia scena. Raudonomis molio plytelėmis dengti fasadai harmoningai atspindi Anykščių bažnyčios plytų mūrą, o šlaitiniai stogai atkartoja miesto centro (urbanistinio kultūros paminklo) namų stogų linijas. Nors, atrodo, padaryta tiek daug atsargių sprendimų: banguojantis tūris, šlaitiniai stogai ir fasadų spalva subtiliai dera prie aplinkos, bet pastatas nėra foninis ar nematomas. Priešingai, patraukia akį ir masina prieiti. Užrašas ant fasado išdidžiai praneša – BIBLIOTEKA. 

Skveras pereina nuo viešos, atviros ir memorialinės erdvės, kurioje stovi Antano Baranausko skulptūra šeimyniškos greta bibliotekos link. Žaliuojanti erdvė tampa bibliotekos kiemu. Jame ant medinių pakylų / terasų jaukiai prisėsite ar pasisupsite po kupliais medžiais svyrančiose sūpynėse. Ties bibliotekos fasadu driekiasi takelis, nusėtas suoliukais ir plytelėmis, kuriose įvairiomis kalbomis užrašyta „laba diena“. Mažos detalės, kurios masina prieiti, pasižiūrėti, paskaityti, užeiti.

Aplinkoje dominuojančio įėjimo fasade nerandame – jis įterptas viename iš pastato trūkių. Akį traukiantis įėjimas reikalingas iš toli matomiems ir erdvėje dominuojantiems pastatams, jis sufleruoja lankytojui, kur reikia eiti. Šiuo atveju pasirinktas kompaktiško miestelio charakteriui tinkamesnis nuosaikus sprendimas, orientuotas į pėsčiuosius. Einant jaučiamas fizinis ir emocinis pastato artumas, matomi jo fragmentai, bet ne visas tūris, todėl pompastiškas įėjimas nereikalingas. Žmonių srautas teka visai greta pastato fasado – norint užsukti pakanka žengti vieną žingsnį, ir praeivis taps lankytoju.

Bibliotekos vidus kartu kontrastuoja ir dera su pastato išore. Kaip kaštonas, kurio rudeniškas kevalas slepia baltą vidų – raudonomis klinkerinėmis plytelėmis ir čerpėmis dengtame pastate interjeras pasitinka baltos ir pilkos atspalviais. Pastato išorėje matomas modernus žaidimas tradicinėmis formomis ir medžiagomis. Moderniame pastato interjere užuominų į tradicines formas aptinkame antrame aukšte, kuriame dominuoja šlaitinio stogo suformuota erdvė ir metalinės santvaros, primenančios medinės stogo konstrukcijos motyvą.

Interjero ir eksterjero santykis organiškas, kontrastu pasiekta saikinga, neperkrauta pastato visuma. Tas pats autorius ir projektavo pastatą, ir kūrė interjerą, ir atrodo, kad ši biblioteka – vienas pavyzdžių, kur lėšų bibliotekai nepagailėta. Pastato vientisumą sunkiau pasiekti, kai interjerą ir eksterjerą kuria skirtingi žmonės, taip pat jei statybos metu pritrūksta lėšų. Tokiu atveju dažniausiai nukenčia būtent interjeras. Šiuo atveju taip nenutiko. Interjeras estetiškas ir kartu praktiškas. Patogūs, erdves leidžiantys transformuoti baldai atrodo kokybiškai ir moderniai, bet savo dizainu negožia kasdienybės ženklų. Pastato viduje gausu gėlių, keraminių skulptūrėlių ir kitų objektų, kurie darbuotojams leidžia prisijaukinti darbo vietą. Atrodo, kad jie nesunkiai randa savo vietą erdvėje, jos nenuvertina ir patys nėra nuvertinami.

Pirma gal kiek netikėta asociacija, kylanti įžengus į pastatą, yra Toledo katedra. Į miesto audinį įkomponuoto statinio šoniniai įėjimai būdavo atidaryti, kad miestiečiai galėtų kirsti katedrą eidami gatve. Taip katedros erdvė organiškai susiliejo su miesto erdve. Panašus jausmas apima įžengus į Anykščių biblioteką pro pagrindines duris: iš skvero, perėję bibliotekos įėjimo holą, pateksime į vidinį kiemą. Atviros durys įėjimo holą paverčia pereinamąja erdve, tačiau tai veikia pozityviai, suminkština ribą tarp išorės ir vidaus. Ši erdvė tampa informaciniu ir vizualiniu centru, kartu yra judri, vieša prasilenkimo ir pokalbio erdvė.

Joje prisiminimą apie Toledo katedrą veja Jameso Joyce „Uliso“ skyriaus „Eolas“, parašyto laikraščių stiliumi, asociacija: atrodo, ją perpučia vėjai, draikosi naujienos, užeina ir praeina lankytojai, prisėda trumpam ant laiptų, skaito miesto žinias skelbimų lentoje, pavarto laikraščius, apžiūri mainymuisi siūlomas knygas. Nors joks darbuotojas čia nepasitinka, pasitinka pastatas kaip informacinė, daug nuorodų siūlanti, paslaugiai vedanti, prisėsti leidžianti erdvė.

Įžengęs į vidų nesijauti pasimetęs – žvilgsniui atsiveria galimos judėjimo kryptys, ant kolonos didelėmis raidėmis pateikiama informacija, ką kur rasime bibliotekoje, pro stiklines vitrinas matyti, kas vyksta skaityklose. Orientavimąsi dar labiau palengvina virš skaityklų didelėmis raidėmis parašyta paskirtis. Pirmas ir antras aukštas vizualiai sujungti – į atvirą antro aukšto erdvę veda laužyti sraigtiniai laiptai stikliniais turėklais, išrašyti Liudvikos Didžiulienės tekstu. Aiški simbolinė jungtis ir užuomina, kad daugiau rasime antrame aukšte. Stikliniai turėklai sustiprina perregimumo, vizualinės jungties, lengvumo potyrį. Nuo jų atsiveria vaizdas į šviestuvus, plaukiančius palubėje tarsi laivų flotilė. Laiptai primena aukštus jungiantį pandusą Utenos bibliotekoje, tačiau jiems pritrūksta elegantiškos panduso estetikos, jie atrodo įsprausti erdvėje.

Kertelė yra tinkamas žodis šios bibliotekos erdvėms apibūdinti. Viena tokių – po laiptais. Joje stovi apvalus stalelis su kėdėmis. Sėdžiu prie jo ir rašau. Šalia sėdinti moteris skaito naujienas. Ant stalelio padėti naujausi laikraščiai. Jauku sėdėti erdvėje po laiptais, ši kertelė atrodo užpildyta. Ji pasitarnauja norintiesiems paskaityti laikraščius – vietos naujienas – ar prisėsti nenorintiesiems eiti gilyn į skaityklą. Šalia driekiasi tranzitinė zona tarp dviejų vienas priešais kitą esančių pastato įėjimų. Priešais esama nišos, kurioje lankytojai gali pasikabinti paltus, o ties įėjimu į skaityklą tuščia siena su keliais elektros kištukais. Atrodo, kad čia turėtų stovėti kavos automatas, informacijos stalas ar suolelis, bet čia nieko nėra. Taigi įėjimo zona yra laisva, aktyvi ir orientuojanti, bet architektūros sąrangos požiūriu čia pritrūksta funkcinių ir estetinių sąsajų, išbaigtumo.

Pastatas sudarytas iš atskirų tūrių, suvertų ant vingiuojančios ašies. Ši struktūra formuoja vidaus logiką: biblioteka sudaryta iš atvirų, bet aiškiai apibrėžtų ir uždarų, bet pereinamų patalpų. Jos vizualiai susietos, bet dėl pastato vingių ir logiško paskirčių išdėstymo išsaugo savarankiškumą. Pavyzdžiui, Komplektavimo skyrių galima pasiekti per Vaikų skaityklą, bet į jį patenkama ir tiesiogiai iš lauko, paprastai bibliotekos naudotojai jame nesilanko. Per Kraštotyros skaityklą patenkama į kūrybinę erdvę – Debesyną, tačiau tai nėra nuolatinis lankytojų srautas. Tad patalpos išdėstytos atsižvelgiant į lankytojų srautus – jiems svarbiausios patalpos įsikuria greta paradinių laiptų, o eidamas gilyn palaipsniui atrandi labiau specializuotas patalpas, tokias kaip personalo kabinetai ar Kraštotyros skaitykla.

Pirmame aukšte už Vaikų skaityklos yra nedidelė patalpa, skirta tėvams su mažiausiais bibliotekos lankytojais, o dar giliau – Komplektavimo skyrius. Taigi pastatas veikia kaip skirtingų patalpų ar kertelių kekė, kurioje lankytojas ieško jam tinkamiausios. Pasakodamas apie iš uolų iškilusį Neapolį, atidžiausias miesto stebėtojas Walteris Benjaminas rašo: „Porėta kaip šis akmuo yra architektūra. Pastatas ir veiksmas susilieja kiemeliuose, arkadose ir laiptinėse. Visur jie išsaugo galimybę tapti naujumo teatru, nenumatytomis konsteliacijomis. Galutinumo štampo čia išvengiama. Jokia situacija čia nenumatyta amžiams, ir niekas netvirtina, kad „viskas turi būti tiktai taip ir ne kitaip“. Taip Anykščių biblioteka yra porėta kaip Neapolis, alsuojanti savo susisiejančiomis ir užlaikančiomis, leidžiančiomis lengvai judėti įvairiomis kryptimis erdvėmis, pripildomomis skirtingo veiksmo. Porėtos struktūros leidžia skleistis kompleksiškumui.

Tvirtas betoninis bibliotekos pastatas viduje pasiūlo lankstumą. Nėra izoliuotos renginių salės ar atskiros galerijos erdvės. Atvira antro aukšto erdvė virsta paskaitų ar koncertų erdve, ekspozicijų erdve ar tiesiog vieta prisėsti, pabendrauti, padirbėti drauge. Vieną iš apsilankymo dienų šioje erdvėje vaikai žaidė futbolą, o kitą vyko Kraštotyros draugijos renginys. Toks sprendimas taupo pastato patalpų plotą ir suteikia lankstumo, tačiau kelia veiklų derinimo dilemas. Kaip įprasta tokio sprendimo atveju, vykstant renginiams garsas sklinda į skaityklas.

Bibliotekoje daug erdvės skirta aktyvioms, kūrybinėms veikloms ir renginiams. Atvira erdvė antrame aukšte yra lanksčiai naudojama kaip salė renginiams ar parodoms (tam labai pagelbsti gerai pritaikyti nešiojami ir stumdomi baldai). Debesynas – kita atvira erdvė bibliotekos antrame aukšte – kviečia meninėms veikloms, parodoms, projektams, paskaitoms. Idėjų labas pastato rūsyje skirtas muzikuoti, kurti vaizdo filmus. Greta jo planuojama įkurti Krašto fotografijos muziejų. Čia yra ir bibliotekos uždari fondai, netelpantys Suaugusiųjų skaitykloje, ir techninės patalpos. Beveik visi pastato kampeliai naudojami kokiai nors funkcijai, ir atrodo, kad tam padeda tiek skirtingas kerteles formuojanti pastato architektūra, tiek pastato naudotojų kūrybingumas.

Pastato erdvė atrodo laisva, lanksti, neįpareigojanti, tačiau didžiausia jos dalis skirta tranzitinėms ar atviroms, renginiams skirtoms erdvėms. Patalpų gausoje pagrindinės bibliotekos patalpos: Suaugusiųjų ir Vaikų skaityklos – tampa labai suspaustos. Lankytojų aptarnavimo skyrius – bibliotekos esmė – užstatytas itin talpiai. Lentynos driekiasi iki pat skaitytojams skirtų stalų. Jos patogaus aukščio, ir perėjimai tarp jų platūs, tad skaitytojams atsiveria galimybė naršyti tarp knygų, tačiau daugiau judėjimo jau trikdytų lankytojų darbą. Lankytojams siūlomas klasikinis darbo bibliotekoje scenarijus: vienas paskui kitą klasės principu išdėstyti stalai. Čia esama ir kelių minkštasuolių norintiesiems įsitaisyti patogiau, tačiau skaityklos interjeru siūloma orientacija į tylų, individualų darbą. Visoje bibliotekoje negausu baldais ir interjero sprendimais naudotojams siūlomų kasdienės veiklos bibliotekoje scenarijų, kurie neįpareigojamai susietų skaitytojus, leistų jiems matyti vieniems kitus ar sudarytų galimybes bendrauti.

Vaikų skaitykla taip pat nedidelė. Iš lentynų suformuotos mažesnės erdvės, įrengtos kompiuterizuotos vietos vaikams. Daug žaislų, spalvotų papuošimo objektų, tačiau Vaikų skyrius atrodo nepabaigtas, tarsi kiek atsitiktinis. Baltos sunkios lentynos čia atrodo kiek per masyvios. Aktyviai judėti čia vietos nėra, belieka vasaros metu išbėgti į žalią skverą, kuris dalį metų tarsi pratęsia bibliotekos erdvę. Taip pat nėra jaunimo skaityklos, tad jauniesiems lankytojams galėtų pritrūkti erdvės. Galbūt tai kompensuojama erdvėmis Debesyne ir Idėjų labe.

Darbuotojų erdvės dosnios, erdvios, apgyvendintos. Lyginant su kitomis aplankytomis bibliotekomis, matyti, kad niekur nebuvo tokių patrauklių darbuotojų darbo erdvių. Darbuotojų stalai visur įrengti į šonus nuo įėjimų, kad būtų ir greta, ir nedominuojančioje pozicijose. Gana aukšti stalai suformuoja erdves kaip nedidelius kabinetus, kurie nėra atskirti nuo lankytojų. Bibliotekininkės visada yra greta, pasirengusios padėti, tačiau kartu neužima centrinės pozicijos patalpoje, lankytojai gali jaustis gana laisvai.

Kaip būdinga po 2000 metų Lietuvoje pastatytoms bibliotekoms, čia taip pat gausu stiklo. Kaip minėta ankstesniuose tekstuose, stiklo gausa bibliotekoje ne visuomet pasiteisina. Tačiau šiuo atveju stiklo ir aklinų sienų ritmika dera. Gausu vertikalių langų ruožų, langus dengia architekto suprojektuotos žaliuzės. Fasaduose nėra vientisų išorinių stiklo sienų, tad išlaikomas ir ryšys su išore, ir vizualinės pauzės. Langai dažniausiai derinami su perėjimais tarp stelažų, o lentynos atsiranda greta uždarų fasado fragmentų. Šioje bibliotekoje nuolat jauti ryšį su aplinka, bet nesijauti išeksponuotas, tad pastatas tampa saugiu ir patogiu kiautu lankytojams ir bibliotekininkams įsikurti.

Pastatas įrengtas taip, kad jo beveik neteko keisti. Bibliotekos veiklos atrado savo vietą. Galbūt norėtųsi daugiau vietos atviriems fondams, galbūt reikėtų daugiau kištukų nešiojamajam kompiuteriui arba bendravimo erdvių, kuriose stalai stovi ne klasės principu, vis dėlto čia jaukiesi laukiamas ir randi vietą įsikurti. Didžiausias pastate po atidarymo įvykęs pokytis – tai vėliau įrengta kondicionavimo sistema. Nors antro aukšto salėje matoma įranga ir vamzdynai (atviros komunikacijos nėra projekto dalis), bet šis pakeitimas gana simbolinis ir erdvės charakterio nesugriauna. Pastato viduje tvyro laisva ir demokratinė atmosfera, tad gana laisvai norisi žvelgti ir į pokyčius, padedančius patogiau naudoti statinį.

Iš bibliotekos direktoriaus Romo Kutkos sužinome, kad pastato forma – direktoriaus ir iš Anykščių kilusio architekto Vytenio Daunoro diskusijų rezultatas. Tai vienas atvejų, kur architektas ir bibliotekos atstovai glaudžiai bendradarbiavo kurdami pastatą. Kaip atskleidžia tyrimas, jau devyniose viešosiose bibliotekose tai viena iš kertinių prielaidų, lemiančių projekto sėkmę. Personalo nuomonės ne visuomet sutampa, juk vadovai dažniau žvelgia į biblioteką kaip į visumą ir viziją, o darbuotojai ir darbuotojos žvelgia iš konkrečių savo atliekamų funkcijų perspektyvos, bet visų jų dalyvavimas projekte labai svarbus. Atrodo, šį kartą abi pusės išgirdo viena kitą, ir rezultatas džiugina ir einant pro šalį, ir žengus vieną papildomą žingsnį bei atsidūrus bibliotekos viduje.

 
 
    Atgal...