2019 m. sausio 17-osios vakarą, eidamas 86-uosius metus, Vilniuje Anapilin iškeliavo Vaidutis KASPERAVIČIUS (1933–2019) – Tit-Arų tremtinys, titaninio Tit-Arų kryžiaus statytojas, Nijolės Zlatkutės, vienos iš Baranauskų giminės palikuonių (Antano Baranausko sesers Rozalijos proanūkės) vyras. (Apie jo tremties kančias „Pasaulio anykštėnas“ pasakojo 2009 m. Nr. 12).

Išgirdus šią liūdną žinią, man prieš akis pirmiausia iškilo... 2009-ųjų Vaižgantinės.

Saulėtą rugsėjo 20-ąją, sekmadienį, aštuntoji Juozo Tumo-Vaižganto premija (jai kandidatus pamečiui teikia Lietuvos Rašytojų ir Žurnalistų sąjungos) rašytojo gimtuosiuose Maleišiuose buvo įteikta poetui Justinui Marcinkevičiui už publicistikos knygą „Pažadėtoji žemė“. Kaip paprastai, laureatą sveikino valdžios atstovai, svečiai iš sostinės ir Anykščių, svėdasiškiai.

Jaudindamasis eilės savo žodžiui laukė ir dar vienas, netradicinis sveikintojas – buvęs 1941-ųjų tremtinys Vaidutis Kasperavičius. Aukšto, liekno žilaplaukio rankose virpėjo jo paties išdrožta skulptūrėlė – tiksli kryžiaus Tit-Arų saloje kopija. Ją tremtinys norėjo įteikti poetui kaip padėką už atminimo lentelėje ant kryžiaus lietuvių, rusų, suomių ir jakutų kalbomis iškaltus šiuos J.Marcinkevičiaus žodžius: „Prievarta nuo savo žemės atplėšti, nukankinti, bet neužmiršti. Žuvusių lietuvių ir suomių tremtinių atminimui“.

Žinojau: Vaidutis seniai laukė šios progos – labai norėjo asmeniškai padėkoti tautos numylėtam dainiui už pasidalintą skausmą ir priminti tautiečiams didžią kančią, didžią neteisybę, patirtą amžino įšalo saloje Lenos žiotyse. Jis norėjo pasakyti labai daug, bet užteko ir kelių sakinių: nors ir kaip viliotų užsienio kraštai, siekite idealo, neužmirškite savo tėviškės, puoškite ją darbu ir kūryba, mylėkite Lietuvą ir jos žmones kaip mūsų neprilygstamas patriotas Vaižgantas…

Šis iškalbingas epizodas neišvengiamai nukėlė mane į kitus prisiminimus, tiksliau – į 2017-ųjų pabaigoje išėjusią dokumentinės prozos knygą „Likimų medžiotojas“, kurios vienu iš herojų pasirinkau vilnietį elektros inžinierių Vaidutį Augustiną Kasperavičių. Skyrius „Sutirps ledai ant krūtinės“ gimė po gausybės susitikimų su juo. Pamažu atsiskleidė ne tik Tit-Arų tremtinių, tarp jų ir vaikų, kančios, bet ir žygdarbis žmogaus, visą vėlesnį gyvenimą troškusio pagerbti ir įamžinti tas kančias – pirmiausia savo tėvų, paskui visų likimo brolių bei seserų.

„Patikėkit, aš tai pasakoju ne dėl savęs. Aš noriu ne įsiamžinti, o įamžinti kitus. Prisiminimus skiriu savo tėvų, Smilgių, Berčiūnų ir Smiltynės mokyklų mokytojų, o pirmiausia tėvo Mato Kasperavičiaus, atminimui. Nepaprastai didžiuojuosi ir savo motina, Ona Mikėnaite-Kasperavičiene (skulptoriaus Juozo Mikėno sesuo – R. V.) – didžiąja dalimi būtent jos sumanumo ir pasiaukojimo dėka išgyveno mūsų šeima“.

Kaip liudijo Vaidučio žmona Nijolė (juodu išaugino sūnų Jurgį ir dukrą Danguolę), vyras net gūdžiu sovietmečiu sugebėjo išlikti karštas idealistas, nuolat kalbėdavo apie paminklą lietuvių tremtiniams. Vos tik padvelkus laisve, Vaidutis iškart visa esybe puolė įgyvendinti savo rūsčiosios svajonės. Konkrečiai tarus ji buvo tokia: Tit-Aruose pastatyti titano kryžių, kuris lediniuose Arkties vėjuose dieną naktį kaip išprotėjęs kauktų apie tuos, kurie, be kaltės apkaltinti, buvo pasmerkti šalčio ir bado mirčiai. Nei prieškario, nei pokario tremtiniai negalėjo pasipriešinti okupantų sauvalei ir smurtui, užtat dabar jis, Vaidutis, privalo padaryti viską, kad tautos kančia įgytų prasmę, taptų nemari!

Šiandienos akimis žiūrint, tas dieviško teisingumo atstatymo laikas vadintinas ne tik moraliniu, politiniu iššūkiu, bet tiesiog stebuklu. Lietuvoje oficialiai tebegaliojo sovietiniai įstatymai, tebeveikė senosios valdžios paleisti fabrikai ir kitos įstaigos, tebežlegėjo priešiški tankai, iki nepriklausomybės paskelbimo dar buvo likę daugiau nei metai, o tiek daugelio įmonių vadovai, tiek darbininkai džiaugėsi galimybe pasitarnauti Lietuvos istorijos ir laisvės įtvirtinimui. Tit-Arų kryžiaus idėjai, ekspedicijai „Lena-89“ (dar vadintai „įamžinimo misija“) paremti vienais ar kitais būdais buvo surastos lėšos, medžiagos, meistrai, transportas – įskaitant net aviaciją, gauti šiandien nelabai įsivaizduojami dokumentai bei leidimai. (Beje, ekspedicijai vadovavo anykštėnas, Kauno susivienijimo „Banga“ ryšių baro viršininkas, dabar prof. dr. Rimantas Plėštys).

Vaidutis užsidegęs rūpinosi technine šio grandiozinio projekto dalimi, ruošėsi skausmingam skrydžiui į tolimą, bet nepamirštamą praeitį. Tiksio aerouoste tūpiant lėktuvui su reikmenimis kryžiaus statybai, Vaidutis jautėsi taip, kaip jaučiasi vakarykštis vergas, pagaliau atgavęs laisvę, išdidus ir visateisis. Niekad nepraradęs vilties, jis leidosi iš dangaus į savo vaikystės ir paauglystės pragarą, kad parodytų jį visam pasauliui…

Tit-Aruose Vaidutis nedelsdamas kibo į statybą. Miegojo tik tiek, kiek jautė esant būtina. Labai sielvartavo, jei kas nesisekė, labai džiaugėsi, pagaliau apmūrijęs postamentą ir pritvirtinęs atminimo lentelę su minėtais J. Marcinkevičiaus žodžiais.

Į Lietuvą Vaidutis grįžo kaip nugalėtojas, pavargęs, bet nepaprastai laimingas: jo misija, didžioji jo gyvenimo užduotis įvykdyta! Jis sugebėjo įveikti praeities košmarą, atsistoti aukščiau asmeninių negandų ir netgi mirties; jis sugebėjo pastatyti paminklą nelemties aukoms. Ir iš nieko nelaukė nei apdovanojimų, nei padėkų: tremtis juk ne verslas, atlikta pareiga – ne žygdarbis!

Dar kelis dešimtmečius Vaidutis akylai domėjosi Tit-Arų kryžiumi, jo likimą neatskiriamai susiejęs su savuoju. Kad titano kryžius tvirtai stovėtų, kad atliktų šventą pareigą, kad šiandienos jaunimas, susižavėjęs pasaulio pagundomis ir blizgučiais, neužmirštų, kokia didelė tėvynės Lietuvos laisvės kaina. Stropiai saugojo ir labai didžiavosi iš Tit-Arų parsivežtais nuotraukų albumais, norėjo, kad būtent šios nuotraukos puoštų paskutinio atsisveikinimo su artimaisiais akimirką…

Rimantas Vanagas
Rimanto Plėščio nuotrauka