2006 m. spalio 7-ąją Vilniuje mirė dailininkas ir skulptorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas anykštėnas Vytautas Šerys (1931-2006).

Būsimasis dailininkas gimė 1931 m. sausio 24 d. Naujasėdžio kaime (Anykščių r.).

Baigęs I Panevėžio berniukų gimnaziją, V. Šerys įstojo į Vilniaus dailės institutą, skulptūros specialybę. 1956 m. baigęs studijas, dirbo Vilniaus mokslinėse restauracinėse dirbtuvėse, "Dailės" kombinate. 1964-1994 metais jis dirbo Justino Vienožinskio dailės mokykloje mokytoju, dėstė skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. 

Dailininko dukra Saulė Šerytė – solistė, senosios muzikos atlikėja (mecosopranas).

Nuo 1957 metų V. Šerys surengė 25 personalines parodas Lietuvoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Danijoje. Jo darbai buvo eksponuojami per 100 grupinių dailės parodų. 1995 metais skulptorius pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Pats V. Šerys savęs nelaikė menininku – jis tvirtindavo, esąs tiesiog paprastas žmogus. Dailėtyrininkai V. Šerį priskirdavo Renesanso kūrėjo tipui, kuriam kūryba – ne kokia romantiška misija, bet nuoseklus darbas, intensyvaus vidinio gyvenimo forma.

V. Šerys išgarsėjo kaip medinių skulptūrų meistras, tik vėliau paėmęs į rankas ir teptuką. Dailininkas neieškojo kūrybos impulsų praeities kultūrų tradicijose ar lietuvių liaudies mene. Visos asociacijos, plastinės vizijos jam gimdavo, stebint paprasčiausią medžio kontūrą ar padangėje sklendžiančio paukščio siluetą.

V. Šerio kūryboje nebuvo realios tikrovės formų. Dailininko piešiniuose vyravo tradicinė lietuvių ekspresionistinės tapybos spalvų gama: nuo prislopintos rudos bei mėlynos iki švelniai žalios ir pilkos. Ypatingu turtingumu jose išsiskirdavo toniniai deriniai, pasižymintys subtiliausių atspalvių gausybe, netikėtomis variacijomis.

Žymaus XX a. lietuvių dailininko amžinojo poilsio vieta – Vilniaus Antakalnio kapinės.

"Eltos" nuotr.