Jei kas nors sudarytų iš Anykščių krašto kilusių žymiausių XX a. pabaigos Lietuvos politikų reitingų lentelę, Aloyzas Sakalas, be jokių abejonių, atsidurtų tarp lyderių. Įtakingas socialdemokratas, Kovo 11-osios Akto signataras pasižymi ne tik politiniu brandumu ir pozicijos stabilumu, bet ir žodžio šmaikštumu. Šįkart jis leido tuo įsitikinti internetinio dienraščio www.bernardinai.lt skaitytojams, pateikdamas jiems šį politinį komentarą.

Siūlome ir anykštėnams susipažinti su kraštiečio mintimis – su viltimi, kad ateityje "Bernardinai" turės daugiau ir Anykščių krašto autorių, ir ištikimų skaitytojų.

Įdomūs tie internete pateikti Merfio ir kiti dėsniai. Jie kalba vos ne apie visus gyvenimo reiškinius. Jie labai gerai tinka ir politikos reiškiniams, ir patiems politikams. Štai vienas iš tų dėsnių: kuo daugiau skaitai ir domiesi politika, tuo labiau įsitikini, kad viena partija bjauresnė už kitą. Padoriausia atrodo ta, kuri dar nebuvo valdžioje. Na sakykite, argi Lietuvos rinkėjas nenusisuka nuo tų partijų, kurios buvo ar yra valdžioje ir neieško ten nebuvusios? Juk taip prie valdžios lovio atsidūrė Darbo partija ir partija Tvarka ir teisingumas. Arba kitas Merfio dėsnis, pavadintas melo dėsniu: kad ir kaip dažnai melas bus atskleidžiamas, vis tiek atsiras juo tikinčių žmonių. Visi dar prisimena Darbo partijos pažadus po 11, 111 dienų paversti šią ašarų pakalnę rojumi žemėje. Rojumi sau ji pavirto, Rojumi visiems – ne, bet Darbo partija ir šiandieną dar turi pakankamai daug gerbėjų. Arba ar galima užmiršti vyriausiojo Tvarkos be teisingumo erelio nuolatinę mantrą: tvarka bus. Bet jis nepajėgė jos įvesti net savo kieme. Merfis tvirtina: neįmanoma kažką įrodyti žmogui, kuris žino, ką kalba. Ir dar Merfio pirmasis debatų dėsnis: niekad nesiginčyk su kvailiu – žmonės gali nesuprasti, kuris iš jūsų yra kvailys.

Bet nuo padangių aro akivaizdaus melo tikinčiųjų juo skaičius ne tik nesumažėjo, bet dar labiau išaugo. O tvarkos įvesti jam neleido Matchio maksima: kvailys aukštame poste – tai lyg žmogus viršukalnėje: viskas jam atrodo maža, ir jis pats visiems atrodo mažas.

Arba jaunojo ir agresyvaus socialdemokrato tvirtą pažadą jokiu būdu neiti į koaliciją su partija, pasipuošusią ereliais. Ir ką, nuėjo, taigi apsimelavo. Bet kas iš to – šiandieną jis tapo bebaimiu tiesos sakytoju ir kovotoju už mano, jūsų, taigi ir visų mūsų teises. O jam pritaria netekęs amo nemenkas būrys žmonių. Žinoma, galima daug atleisti jaunam žmogui, bet Andersono aksioma teigia: jaunas gali būti tik kartą, o nesubrendęs – visą gyvenimą. Be to, jis matyt, nežinojo Conwayo dėsnio: bet kurioje organizacijoje visada atsiras žinantis, kas joje dedasi, asmuo. Jis būtinai bus atleistas iš darbo. Taip ir įvyko.

Kas tikėjosi tokių apklausos rezultatų, kuriuos paskelbė sakalams giminingas dr. Vladas Gaidys? Bet tai įvyko pagal Gumpersono dėsnį: įvykio tikimybė yra atvirkščiai proporcinga norui, kad taip įvyktų. Kuri gi iš valdančiųjų partijų nenorėjo puikuotis reitingų aukštybėse, bet ten atsidūrė visiškai kiti. Bet nenusiminkime, nes pagal Wellingtono komandos dėsnį: grietinėlė kyla į viršų. Bet kyla ir padugnės. Bet vėl Merfis: viskas, kas kyla, turi nusileisti. Ir dar Merfis: nėra taip blogai, kad negalėtų dar labiau pablogėti.

Štai būrelis (kol kas dar nedidelis) labai patyrusių socialdemokratų pradėjo įrodinėti kitiems mažiau patyrusiems, kad socialdemokratų partija nutolo nuo savo principinių nuostatų ir pasidarė liberalios ekonomikos apaštalu. Partijos vadovybė tokių minčių toleruoti buvo nelinkusi, nors ir nepanaudojo jokių organizacinių priemonių. Jei ir patyrę,ir mažiau patyrę socialdemokratai būtų žinoję  Whistlerio dėsnį: mes niekad nežinome, kas teisus, bet visada žinome, kas kaltas, tai būtų pasiūlę labai patyrusiems socialdemokratams įkurti partijos statute numatytą komitetą, kuris reguliariai atsiskaitytų jos Tarybai ar Prezidiumui. Būtų nušauti ne du, o net keturi zuikiai vienu šūviu: būtų paskatinta šių ir kitų partiečių iniciatyva ieškoti naujų sprendimų, apsaugota partija nuo nepatenkintų jos veikla pogrindinio, taigi ardomojo darbo visoms kitoms partijoms, o ir visuomenei būtų pademonstruota demokratijos pamoka ir partija vėl taptų gyvu organizmu. Tada tegul naujojo komiteto nariai įrodinėja partijos Tarybai, kuriuo keliu ji turi eiti: Vakarų demokratijos ar senu ir gerai pramintu keliu.

Ir šitai reikėtų padaryti nedelsiant, kad iniciatyva sukurti komitetą nepavirstų istorija,  nes Merfio dėsnis byloja: istorija – tai toks mokslas, kuriame niekas neatsitinka du kartus. O Taryba tai kolektyvas, o kolektyvinio darbo esmė pagal Merfį: savo kaltę visada gali suversti kitam.

Daug kalbama apie pajamų mokesčio diferencijuoto tarifo ir turto mokesčio įvedimą, bet, anot Merfio, niekas nevyksta taip, kaip suplanuota. Todėl veikia Parkinsono delsimo dėsnis: delsimas – ypatingiausia nevykdymo forma. Ypač ji gera tiems, kurie nedega nenugalimu noru ką nors daryti. Ir vietoje darbo pučia spalvotus muilo burbulus. Nors tai irgi atsakingas darbas. Tai seniai įrodyta prof. R. Baltramiejūno bestseleryje "Burbulų teorijos pagrindai".

Ir pabaigai apie daug ginčų sukėlusį liūtą. Ginčo esmę paaiškina  Olio aforizmas: avinų armija, vadovaujama liūto, visada nugalės liūtų armiją. Kadangi avinas pagal tautosaką yra išminties simbolis, tai viskas tampa aišku premjerą sutapatinus su liūtu, jo partijos bičiulius – su avinais, o konservatorius – su liūtų armija. Nes riaumojančio liūto vadovaujama išmintis visados nugali tuos, kurie moka tik riaumoti.

www.bernardinai.lt